Tarp disciplinų

Viltė Visockaitė

14-oji Baltijos trienalė: nesibaigiančios kovos Šiuolaikinio meno centre

Atėjo toks metas, kai visos krizės – ekonominė, ekologinė, migracinė, informacinė ir politinė – persipynė, ir niekas negali dorai paaiškinti, iš kur jos kilo ir kaip jas spręsti, tačiau daugelis skelbiasi radę „sprendimą“ (Mäger, 2016; Herszenhorn, 2018; Applebaum, 2019; Harding, 2018).

Rokas Dovydėnas

Pokalbis su Tarptautinio kaulinio porceliano simpoziumo parodos organizatoriais

Panevėžio miesto dailės galerijoje 2021 m. birželio 3 d. atidaryta Tarptautinio kaulinio porceliano simpoziumo paroda. Tai keliaujanti paroda, jau buvusi Kaune, Paveikslų galerijoje, ir Janinos Monkutės-Marks muziejuje Kėdainiuose. Porceliano simpoziumai Kaune, „Jiesios“ porceliano fabrike, rengti nuo 1991 metų.

Agnė Narušytė

Iš parodos „O ką, jeigu?“ Vilniaus fotografijos galerijoje

Toks metas, kad nuo studentų baigiamųjų darbų nepabėgsi. Štai užsukau į Vilniaus fotografijos galeriją, o ten savo darbus rodo Vilniaus dailės akademijos Fotografijos ir medijos meno katedros magistrantai. Eksponavimo vietos pasirinkimas žiūrovui žada žvilgsnį į fotografijos ateitį. Ją nuspėti tikėčiausi ir aš, jei iš anksto nežinočiau, kad medijų kontekste fotografija yra tik vienas iš menininko įrankių ir į ją dėmesį atkreipia tik buvimas fotografijos galerijoje.

Monika Krikštopaitytė

Keturių parodų Vilniuje apžvalga

Išsivadavusios nuo Vasiljevo suknelių Taikomosios dailės ir dizaino muziejaus (Arsenalo g. 3A) salės neliko tuščios, jas užpildė Lietuvos tekstilės klasika tapusių menininkių grupės „Baltos kandys“ paroda „Rytai Vakaruose“ (veikia iki rugsėjo 26 d.).

Iš autorinio ciklo ,,Eglės ir menas. Ekosistemos kontūrai“: Agnė Gintalaitė kalbina Pauliną Eglę Pukytę

Nuo studijų laikų man yra įstrigusi vieno kultūros teorijas dėsčiusio, VDA vizituojančio dėstytojo frazė, kad net sudėtingiausią teoriją turi būti įmanoma paaiškinti taip, kad suprastų kiekviena kaimo močiutė. Pasak jo, jei negali to padaryti, vadinasi, pats gerai nesupranti. Kodėl taip sunku žmonėms paaiškinti, kas yra menas? Ypač tas, kuris nėra akivaizdžiai gražus ir derantis prie sofos. Gal jo kūrėjai ir tyrinėtojai kalba taip neaiškiai, nes patys to nesupranta? Viena iš Eglių išsakė mintį: jei meną visai suprastume ir aiškiai apibrėžtume, tai jau nebebūtų menas, o tik teorija.

Karantino skaitiniai. Birželis

Džes keturiolika metų. Ji simpatiška, ištikima ir empatiška. Džes neegzistuoja iš tikrųjų. Tai garsios animacinių filmų studijos „Pixar“, sukūrusios šiemet „Oskaru“ apdovanotą „Sielą“, naujo filmo herojė. Filmo dar nėra, bet apie Džes jau žino ne vienas socialinių tinklų vartotojas. Mat čia pasirodė žinia, kad „Pixar“ ieško aktorės, kuri įgarsintų Džes. Ideali kandidatė turi būti 12–17 metų, nebijanti mikrofono, energinga ir translytė.

Natalija Arlauskaitė

Jurgos Barilaitės paroda „Kai tu į mane žiūri, aš rėkiu“ galerijoje „Trivium“

Dar kartą pratęsta, visai į pabaigą eina Jurgos Barilaitės paroda „Kai tu į mane žiūri, aš rėkiu“ galerijoje „Trivium“ (Vitebsko g. 23, Vilnius, lankymas tik susitarus (8-693) 58318). Todėl kviesdama paskubėti visgi kalbėsiu apie ją kaip apie kūrinių rinkinį – kūrinių, kurių centrinis ir yra videodarbas „Kai tu į mane žiūri, aš rėkiu“ (1999). Stambiu, žmogaus ūgio planu pateikiantis vis rėkiantį menininkės veidą, jis rodomas didelės maišo drobės, vaizduojančios nutapytą didžiulę kūdikio galvą, fone. Greta pakabintas ekranas be garso kartoja ištrauką iš Janinos Lapinskaitės filmo „Aktas“ (2000), kuriame „titulinis“ performansas atliekamas tiesiogiai pačioje filmo pradžioje (jį ir matome), ir atvaizduojamas, nors šis momentas lieka neparodytas: viename iš epizodų matome užtildytą televizorių, kurio ekraną užpildo tas pats rėkiantis Barilaitės veidas, kokį matome kylantį iš drobės. Kitoje galerijos pusėje, atskirtame kampe, skaidrių būgnelis suka fotoperformansą „Baimės ministerija“ (1999), sukurtą tarsi perlenkiant kiekvieną fotografiją, nes jos skirtos būti projektuojamos į kampą. Kiekviena tokia kampinė nuotrauka vaizduoja sykiu autoaktą, kartais dalinai užtušuotą, ir riksmą – nuogas kūnas it surakintais raumenimis išlenktas, o veidą dažniausiai „užantspauduoja“ riksmo grimasa.

Rita Mikučionytė

Penkių parodų Vilniuje apžvalga

Šyla oras, o ir parodų atmosfera kaip niekad įkaitusi – natūralu, kad iš pradžių norisi apžiūrėti lauko ekspozicijas. Pirmiausia žiūriu, kas gi vyksta Užupyje įsikūrusiame Kūdrų parke (buvau ten dar prieš oficialų atidarymą), po to skubu apžiūrėti naują galerijos „apiece“ ekspozicinę vitriną „Čiudirkos“ skvere, esančiame V. Kudirkos ir M.K. Čiurlionio gatvių sankryžoje. Na, šįkart turėjau interesų net keliose Vilniaus galerijose – Jono Meko vizualiųjų menų centre, VDA „Titaniko“ pirmojo aukšto parodų salėje bei Mokytojų namuose įsikūrusioje Vilniaus vaikų ir jaunimo meno galerijoje.

Karantino skaitiniai. Gegužė. Antras

Kai Vilniuje susirinkę demonstruoja tik vieną nuomonę pripažįstantys naujųjų viduramžių šalininkai, pasaulyje vyksta daug įdomių diskusijų. Net apie knygas, kurių lietuviai skaito vis mažiau. Balandžio pabaigoje Knygos dienos proga Lenkijoje surengta apklausa parodė, kad bent vieną knygą į rankas pernai paėmė 42 procentai apklaustųjų.

Tarpdisciplininio meno kūrėją Juliją Pociūtę kalbina Gintarė Žaltauskaitė

Julija Pociūtė instaliacijoms naudoja įvairius objektus ir medžiagas. Naujausioje parodoje „Greitas atsakymas“ (Vilniuje) Pociūtė nagrinėja tarpines būsenas, atsirandančias iš žmogaus ir gamtos santykio. O parodoje „Augimo ribos“ (Diuseldorfe) pristatomi anksčiau sukurti fotografijos, skulptūros ir videomeno kūriniai.

Jūsų kūryboje – daug gamtos elementų ir jos vaizdų kūriniuose. Kaip jie atsiranda?

Kurdama parodą „Greitas atsakymas“ supratau, kad man aktualus ir įdomus gamtos ir žmogaus santykis, gamtos ir civilizacijos prieštara. Taip pat gilinausi į tvarumo filosofiją. Atradau, kad yra atlikta nemažai tyrimų apie žmogaus ir gamtos ryšio atkūrimą. O vienas iš būdų spręsti ekologijos problemas – vėl susijungti su gamta. Tai, kas tau patinka, ką tu myli, tuo ir rūpiniesi. Tad kuo labiau žmogus tolsta nuo gamtos, tuo daugiau užsidaro savo patogioje aplinkoje, tampa jai mažiau empatiškas. Būdamas savo „dėžutėje“, jaučiasi atskirtas ir priklausomas nuo savo veiksmų. Tačiau pradėjus suvokti tarpusavio ryšį ir jo įtaką aplinkai ir sau, ateina kitas sąmoningumas. O jam atėjus gali įvykti pokytis.