Brėžiant naujas keramikos gaires

Panevėžio miesto dailės galerijoje 2021 m. birželio 3 d. atidaryta Tarptautinio kaulinio porceliano simpoziumo paroda. Tai keliaujanti paroda, jau buvusi Kaune, Paveikslų galerijoje, ir Janinos Monkutės-Marks muziejuje Kėdainiuose. Porceliano simpoziumai Kaune, „Jiesios“ porceliano fabrike, rengti nuo 1991 metų. Kurį laiką tradicija rengti simpoziumus Kaune buvo nutrūkusi ir tik 2014 m. atgimė iš naujo. Žvelgiant į simpoziume sukurtus darbus atsiveria keistas paradoksas: nors Kauno porceliano paroda skirta vienai medžiagai, menininkų kūrybinės prieigos itin skirtingos. Nėra iš anksto suplanuotų „parodoms tinkamų“ kūrinių dydžių, menininkų laisvės pojūtis, lygiaverčių kūrinių dialogas skatina iš naujo pažvelgti į, atrodytų, ribotas keramikos galimybes.

Kauno porceliano simpoziumas vyksta kas dvejus metus, ateinantis 2022 m. taps Kauno kultūros sostinės renginių dalimi. O apie pastarąjį, vykusį visuotinės pandemijos sąlygomis, kalbamės su organizatoriais: Vilniaus dailės akademijos doktorante Ieva Bertašiūte-Grosbah, VDA dėstytoju Remigijumi Sederevičiumi ir menininkų rezidencijų „Roaja Art Lab“ Latvijoje organizatoriumi Mariu Grosbahu.

Porceliano simpoziumas Kaune vyko „Jiesios“ fabrike nuo nepriklausomybės pradžios 1991 m.  iki 2006 m., jis vadintas „Idėja“. Ko siekėte atgaivindami tokį menininkų bendravimo ir kūrybos formatą?

Remigijus Sederevičius: Pirmą bandomąjį simpoziumą surengėme 2014 metais VDA Kauno fakultete. Tai buvo akademinis renginys, skirtas studentams ir dėstytojams. Dabartinio simpoziumo apimtis ir kviečiamų dalyvių skaičius tiesiogiai priklauso nuo finansavimo. Mūsų matymu, simpoziumas – tai kūrybinė, technologinė laboratorija, į kurią kviečiami skirtingų sričių menininkai ir mokslininkai, kurie kartu su simpoziumo organizatoriais ir techniniu personalu padeda brėžti naujas gaires keramikoje. Taip pat svarbus ir kaulinio porceliano medžiagos pažinimas, visuomenės edukavimas ir jaunų menininkų įtraukimas.

Ieva Bertašiūtė-Grosbah: Manau, turime bendrą tikslą – savotiškai rodyti porcelianą kaip šiuolaikinę, vis dar aktualią ir įdomią medžiagą. Man asmeniškai labai svarbus apskritai darbas su medžiaga – rankų darbas, į kurį telpa prisilietimas, žinojimas ir, be abejo, mąstymas. Aš mieliau pati dalyvaučiau tokiame renginyje, užuot jį organizavusi, bet prisidėti prie veiksmo tokiu būdu irgi įdomu.

Manau, bent jau iš dalies, organizuojame porceliano simpoziumą ir todėl, kad kiti to nedaro. Kviečiame menininkus, nepriklausančius keramikos meno šakai, skatiname dalyvius naudoti kitas, nebūtinai iš keramikos tradicijos kilusias darbo technikas.

Maris Grosbah: Keramikos simpoziumai tradiciškai yra tarsi laiko burbulas, kuriame sėdi savimi patenkinti, šlovės viršūnėje užmigę keliautojai. Tai, kas veikė 8–9-ajame dešimtmetyje, šiandien nebegalioja. Taip pat negalime įsitaisyti į praeities „gero“ laiko prisiminimus ir dejuoti, kad dabar mūsų niekas nesupranta. Turime ieškoti naujų savybių, galbūt iš naujo atrasti senas, kurios galėtų sužavėti. Reikia kalbėti šiuolaikinio meno kalba. Vienas iš būdų yra kviesti bendradarbiauti kitų sričių menininkus ir tyrėjus. Stengiamės, kad tai būtų reikšmingas ir atpažįstamas renginys ne tik Lietuvos, bet ir pasaulio kontekste. Esame kelio pradžioje.

Kaip atrenkate dalyvius? Tikėtina, kad dalyviai, ypač iš užsienio, nebus susipažinę su kauliniu porcelianu. Tad ar jums svarbus formalus keramiko išsilavinimas, laimėtos premijos, CV ilgis, galimybė realizuoti menininko (-ės) idėjas Kaune? Kokius randate atspirties taškus, kaip sutariate, kuriuos menininkus kviesite į simpoziumą?

R. S.: Simpoziumo branduolį sudaro kviestiniai menininkai ir konkurso būdu atrinkti dalyviai. Atrinkdamas menininkus galvoji apie tai, kokia bus bendruomenė, nes reikės dirbti ir gyventi drauge tris savaites ir dar sukurti darbus parodai.

I. B.-G.: Retas kuris iš atvykstančių menininkų būna susipažinęs su kaulinio porceliano medžiaga – juk ji tradiciškai naudojama tik fabrikinei gamybai, o meninėje kūryboje beveik nepažįstama. Man asmeniškai nei laimėtos premijos, nei išsilavinimas neturi didelės reikšmės, labiau vertinu portfolio, taip pat menininko prisistatymą (artist statement), tiesa, dažnai apsvarstau ir galimybę realizuoti menininko idėjas Kaune.

M. G.: Kviečiame menininkus, norinčius tyrinėti medžiagą – kaulinį porcelianą – ir pasiryžusius nuoširdžiai dalyvauti simpoziume ne tik dirbant, eksperimentuojant, ieškant, bet ir pristatant save, diskutuojant, bendraujant ir bendradarbiaujant. Atrenkant menininkus mane mažiau domina tai, kas jau sukurta, daugiau tai, ką jis (ji) galės padaryti mūsų renginyje. Menininko noras ieškoti kelio į naują tikslą, naują pokalbį. Mano nuomone, nesibaiminimas dėl nesėkmės dažnai sukelia patirtį, nuotykį, proto būseną, kurią būtų galima apibrėžti kaip meną.

Simpoziume įvyksta tai, ko tikitės, ar tai, ko nesitikite?

R. S.: Niekada nežinai tikslaus galutinio rezultato, nes simpoziumas yra gyvas ir kintantis procesas, priklausantis nuo daugybės faktorių, tokių kaip simpoziumo dalyvio gebėjimas mobilizuotis įgyvendinti kūrybinę idėją per keramikų sampratai trumpą laiką, kur dažniausiai ir išankstinė idėja pasikeičia susipažinus su kaulinio porceliano medžiaga ir vietiniu kontekstu.

I. B.-G.: Čia jau tradiciškai – įvyksta ir tai, ko tikimės, ir tai, ko nesitikime. Turbūt vis dėlto dažniau įvyksta netikėtų dalykų: tiek teigiamų, tiek neigiamų. Bet tai ir yra įdomumas organizatoriams, nes kitaip turbūt tektų nuobodžiauti.

M. G.: Dažniausiai įvyksta tai, ko tikiuosi, – staigmena.

Atrodo, kad atvykstantys menininkai nori bendrauti ir bendradarbiauti. Ar sutiktumėt?

M. G.: Norėčiau, kad simpoziume bendradarbiautų daugiau menininkų.

I. B.-G.: Dauguma nori bendradarbiauti ir bendrauti, bet ne visi. Manau, menininkai, važiuojantys į rezidencijas, simpoziumus, supranta (bent jau šiais laikais), kad iš jų tikimasi bendravimo, o kartais ir bendradarbiavimo. Tik keramikams, įpratusiems dirbti savo studijose, dažnai pavieniui, nebūtinai tai lengvai sekasi.

Pastarasis simpoziumas vyko tarpkarantininiu laikotarpiu. Kokių iššūkių buvo rengiant tarptautinį renginį?

M. G.: Dėl pandemijos simpoziume dalyvavo tik pusė konkurse atrinktų menininkų. O paraiškų dalyvauti simpoziume kiekis buvo įspūdingas. Dešimt kandidatų į vieną vietą iš skirtingų žemynų! Džiaugiuosi, kad amerikietė Alison Safford galėjo dalyvauti nuotoliniu būdu ir bendradarbiauti su Uršule Baužaite.

R. S.: Šis simpoziumas pasižymėjo tuo, kad negalėjai nieko iš anksto numatyti ir vyko nuolatinis kūrybinis organizacinis darbas. Iš kviestų užsienio dalyvių galėjo atvykti tik du. Nors planuotų dalyvių geografija apėmė visą pasaulį, atnaujinome kvietimą menininkams iš Europos. Tačiau dalyviai iš Lenkijos atsisakė dėl koronaviruso grėsmės, dalyvis iš Ukrainos labai norėjo, bet negalėjo atvažiuoti, nes uždarytos valstybių sienos. Simpoziumą atidėjome dviem mėnesiams. Galėjome padaryti taip, kaip buvome suplanavę, išskyrus neatvykusius dalyvius, ir nukentėjo edukacinė programa, nes vyko nuotoliniu būdu.

Parodoje dalyvavo autoriai iš Didžiosios Britanijos ir Taivano, Jungtinių Amerikos Valstijų, Danijos, Latvijos ir Lietuvos. Užsienio dalyvių buvo dauguma, pradėdami nuo jų trumpai pristatykite dalyvaujančių menininkų sukurtus darbus.

M. G.: Elina Titanė – ypatingai daug keliaujanti autorė, dalyvavusi rezidencijose Kinijoje, Italijoje, Vokietijoje ir kitur. Ji dažniausiai kuria didelio formato kūrinius, atskleidžiančius medžiagos galimybes. Dalyvaus Panevėžio keramikos simpoziume.

Verneris Lazdanas – į simpoziumą pakviestas tapytojas, žaidžiantis su moliu, jo kurti porceliano darbai papildo tapybą, tapdami inspiracija, modeliais tolesnei kūrybai. Tapybos ir porceliano jungtis netikėtai gaiviai praplečia tarpmedžiagines ribas.

I. B.-G.: Wen-Hsi Harman, dirbdama be išeiginių, parodą papildė bene šešiais skirtingais darbais, jai ypač darė įtaką vietos pajauta. Daug vaikščiodama po miestą ji sukūrė darbus, turinčius ryšį su Kaunu. Laisvai jungė medžiagas – porcelianą, plastmasę, gipsą. Galiausiai matome jos sudėliotus atvirus peizažus. Martinas Harmanas, komponuodamas rastus daiktus, derino juos su minimalistine stilistika lieto, spalvoto porceliano plokštėmis.

Alison Safford kūrė kartu su Uršule Baužaite, jos bendravo per atstumą. Autorės yra artimos savo požiūriais keldamos ekologijos klausimus, svarstydamos, kaip ir kodėl žmonės žaloja savo planetą. Instaliacija atsirado stebint sąvartynų ir anglių kalvų formas. Videoprojekcijoje panaudoti vaizdai yra tiek iš sąvartynų, tiek iš anglių kasyklų, žvelgiant į ėmimo iš Žemės ir dėjimo į ją ciklus. Šiuo darbu žvelgiama į Žemės žaizdas, kurias kuria vartotojiška visuomenė. Instaliacija atspindi dabartį, nuotolinį darbą. Manau, tai dviejų lygiaverčių autorių kūrinys, atsiradęs iš dialogo.

Birgitte Christens, kurdama instaliacijas iš mažų pasikartojančių objektų, padengia didelius sienų plotus, jos darbas „Tvaraus maisto vartojimas“ eksponuotas Kaune ir Kėdainiuose, tai tarsi pasaulio maisto žemėlapis. Gaila, bet Panevėžyje eksponuojami mažesni jos darbai.

R. S.: Eglė Einikytė-Narkevičienė, tikėtina, šiuo metu yra daugiausiai tarptautiniais apdovanojimais įvertinta Lietuvos keramikė. Jos pasirinktoms idėjoms įgyvendinti itin tiko neglazūruotas porcelianas. Dirbant su šia jautria medžiaga matosi darbų profesionalumas, kruopštus atlikimas.

Audrius Janušonis, interpretuodamas tvarumą, simpoziumo temą, atliejo Franko Zappos portretus iš prieš 15 metų pasidarytų formų. Šiandieniniame kontekste Audriaus darbai pasirodo neįtikėtinai aktualūs. Taip pat simpoziumo metu sukūrė 3D spausdintus agurkus „Simniškis 1“ ir „Simniškis 2“, tai jo paties išauginta daržovė, kurią menininkas skenavo ir perkėlė į ilgalaikę medžiagą – porcelianą. O prototipui naudotas agurkas mumifikavosi, taigi galima sakyti, kad procesas dar nesibaigė. Teks laukti 15 metų, kad pamatytume rezultatą (juokiasi).

Parengė Rokas Dovydėnas