Klausimai, kylantys lankant parodas

Išsivadavusios nuo Vasiljevo suknelių Taikomosios dailės ir dizaino muziejaus (Arsenalo g. 3A) salės neliko tuščios, jas užpildė Lietuvos tekstilės klasika tapusių menininkių grupės „Baltos kandys“ paroda „Rytai Vakaruose“ (veikia iki rugsėjo 26 d.). Išorinis pretekstas rodyti VDA „Titaniko salėse“ ne taip ir seniai matytą kūrinių kolekciją – du nauji kūriniai: antropologiškas „Spartakas“ ir meditatyvus „Alsavimas“ (abu 2021). Kūriniai organiškai įsiliejo į dvi „Baltų kandžių“ kūrybos charakteristikas: spalvota ir gamtiška. „Alsavimas“ – aštuoni videovaizdai, kuriuose vos plazda (alsuoja) iš kelionių parsivežti šilkai, telkia dėmesingam akimirkos patyrimui, o autorėms dar yra ir prisiminimų forma. Instaliacija įsilieja į spalvingųjų darbų spektrą, jungiasi prie vis atkuriamos spalvotų gėlių mandalos, realistinio vaišių stalo, kinetinio suktinio. „Spartakas“, jei nebūtų apšviestas rūgščia mėlyna, šlietųsi prie samaniškų spalvų ir eksponavimo „Miškan“ (2007–2019). „Spartaku“ vadinosi veltinių fabrikas Anykščiuose, jame buvo gaminami veltiniai visai Sovietų Sąjungai. Produkcijos likučiai sudaro tokį tarsi atminties koralą. Autentiškos etiketės tampa bilietu į praeitį. Man atrodo, kad kūrinio išraiškingumą gesina nepalankios vitrinos. Tikiu, kad kūrinio potencialas ne iki galo atskleistas. Tačiau giluminis su šia ekspozicija kylantis klausimas yra daug didesnis ir sudėtingesnis – kokiu turiniu bus pildomas šis muziejus? Taikomosios dailės Lietuvoje yra oho kiek ir oho kokios aukštos kokybės ir amato, ir konceptualiame lygyje, tačiau kiek ir kada būta lėšų „taikomajai“ kūrybai (bent jos grietinėlei) įsigyti? Kai žinome, jog Lietuvos muziejai ne itin gali įsigyti magistralinės dailės, atsakymas lyg ir nuspėjamas, tačiau situacija turi keistis.

Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje (Gedimino pr. 51) Malvinos Jelinskaitės paroda „Ex nihilo. Atsitiktinai ir paradoksaliai“ (veikia iki rugsėjo 5 d.) kažkodėl pavadinta fotografijų paroda, nors jos užima mažiau nei pusę ekspozicijos, išdėstytos viršutiniame bibliotekos hole. Juoda ir balta gulbės, pamėgtas autorės motyvas, man šiame kontekste reprezentuoja kismą. Paukštis bet kada gali pakilti, pavyzdžiui, tas juodasis nuplasnoti prie Mažvydo skulptūros. Gulbė atsispindi vandenyje, ji gyvena dviejuose žemynuose – galima būtų sakyti, kad paukščio tapatybė nėra paprasta, o labai erdvinė. Parodos anotacijoje Malvina irgi mėgina kalbėti apie alternatyvią tapatybę, tačiau man ji pasirodė kur kas labiau apie dėmesingą patyrimą, gebėjimą stebėti ir pamatyti – kanarėlės siluetą šviesoje, atspindį, šešėlį ir vėl šviesą. Nuotraukos atrodo darytos telefonu. Tai lyg ir ne visai fotografija, bet greita akimirkos gaudymo forma, tačiau labai daug dėmesio skiriama šviesai, kuri yra svarbi fotografijos prigimčiai. Galiausiai technologijos čia visai nėra svarbios, nors pakelia fotografijos tikrumo klausimo drumzles. Svarbiausia parodoje – pasakotojos fenomenologinė patirtis. Priešais nuotraukas – trys didžiuliai pano iš popieriaus (?), kuriuose kartojasi ritmingi raštai lyg iš sugedusio milžiniško spausdintuvo ar fakso. Popierius dar vienodu taktu sulankstytas, nuteptas raudoniu ir geltoniu. Susideda tarsi į subjektyvią vėliavą, tarsi į slaptą pranešimą, kurio visai nesinori iššifruoti, labiau – patirti.

Iki 12 d. galerijoje „The Room“ (Polocko g. 17) dar veikia Agnės Gintalaitės tapybos paroda „Čiurlionis. Drive“. Manau, čia irgi įsivėlęs mobilusis telefonas. Eksponuojami naktinio kelio / kelionės peizažai yra panašaus į telefono formatą. Logiška manyti, kad su molbertu autorė viduryje kelio nestovėjo, vadinasi, tapoma iš nuotraukos kaip eskizo. Vaizdų struktūra kartojasi: kalnas, jo papėdėje –  žiburiai, tamsuma. Lietuvoje tai iškart turi asociacijų su Čiurlionio „Ramybe“, o sąsaja atskleidžiama ir parodos pavadinime. Toks „kelio tapybos“ (kaip būna kelio filmai) taikymas vienintelį Lietuvos oficialų genijų ir romantizuoja, ir deromantizuoja. Romantizuoja, nes rodo, kaip giliai jis įsismelkęs (tai yra rodžiusi ir Marta Vosyliūtė, ir dar keletas autorių) į sąmonę, o deromantizuoja, nes šventenybė Čiurlionis naudojamas gana buitiškai, tarsi nuo „Jūs“ pereinant prie „tu“. Taigi, ši paroda kelia tokį klausimą: kaip elgsimės su tradicija, kaip ji gali būti integruota?

Naujoje galerijoje „Aštuonios akys ir ausys“ (Algirdo g. 38) iki birželio 13 d. veikia Vilmanto Marcinkevičiaus piešinių, kurtų 1993 m., paroda „X Dievo įsakymų“. Ekspresyvių piešinių ciklas, kurtas dabar gerai žinomo autoriaus jaunystėje, Lietuvos dailės virsmo etapu, jau savaime įdomus kaip verčių pasitikrinimo situacija, tačiau labiausiai džiugina naujo tipo galerijos susikūrimo faktas. Galerijos „Aštuonios akys ir ausys“ įkūrėjai Austė ir Kristijonas Marcinkevičiai (Vilmantui ne giminės) savo erdvei pasirinko netipišką rajoną. Industrinės smulkmės ir gyvenamųjų pastatų plote netikėtai išnyra vos už kioską didesnė spalvinga galerija. Koks bus jos tikrasis veidas, suprasime tik ilgainiui, iš veiklos, tačiau atrodo, kad tai visiškai naujas potipis, kuris, tikiuosi, signalizuoja pliuralizmo ir kultūrinės brandos pradžią, kai miestelėnams prireikia daugiau kultūros kasdienybės plane. Juo labiau kad naujieji galerininkai akcentuoja vaikų susitikimo su menu svarbą.

Apibendrinant šias ir beatsidarančias parodas galima džiaugtis, kaip glaudžiai jos siejasi su gyvenimu ir kaip joms ankšta pramogos sąvokoje. Todėl klausdami, kiek mes pasirengę finansuoti kultūrą, iš tiesų klausiame, kiek mums svarbus gyvenimas.