Pradedant Kūdrų parku

Šyla oras, o ir parodų atmosfera kaip niekad įkaitusi – natūralu, kad iš pradžių norisi apžiūrėti lauko ekspozicijas. Pirmiausia žiūriu, kas gi vyksta Užupyje įsikūrusiame Kūdrų parke (buvau ten dar prieš oficialų atidarymą), po to skubu apžiūrėti naują galerijos „apiece“ ekspozicinę vitriną „Čiudirkos“ skvere, esančiame V. Kudirkos ir M.K. Čiurlionio gatvių sankryžoje. Na, šįkart turėjau interesų net keliose Vilniaus galerijose – Jono Meko vizualiųjų menų centre, VDA „Titaniko“ pirmojo aukšto parodų salėje bei Mokytojų namuose įsikūrusioje Vilniaus vaikų ir jaunimo meno galerijoje.

Kūdrų parkas šiuo metu yra turbūt patraukliausias ir gamtos, ir kultūros mėgėjams – čia labai patogu atkeliauti pėsčiomis iš Vilniaus senamiesčio. Viena vertus, tai jauki, vaizdinga sostinės vieta, kur gana kompaktiškai po atviru dangumi išdėstyti meno kūriniai. „Belaukiant“ – taip pavadinta skulptūrų ekspozicija, kurią surengė galerija (AV17). Kita vertus, turime puikią galimybę apžiūrėti dešimties žymiausių šiuolaikinių Lietuvos skulptorių darbus, prie kurių yra trumpi autorių kūrybos ir eksponuojamų kūrinių aprašai. Ekspozicija parengta ne tik atsižvelgiant į kraštovaizdžio ypatumus, bet ir parenkant konkrečiai skulptūrai reikalingą apžvalgos poziciją. Be to, (AV17) iki liepos 31 d. kiekvieną paskutinį mėnesio trečiadienį 18 val. Kūdrų parke rengia nemokamas ekskursijas ir susitikimus su skulptoriais. Manau, tokia parodų ir gyvų susitikimų su menininkais atvirame ore idėja galėtų tapti ilgalaike tradicija.

„Belaukiant“ dalyvauja skirtingos meninės patirties ir kūrybinio braižo autoriai. Labai džiugu pamatyti mūsų skulptūros grandų darbus – tvenkinyje plūduriuojantį Mindaugo Navako „Plaukiką II“ (2015–2016) ir tvirtai sukonstruotą Vlado Urbanavičiaus „Junginį III“ (2021). Čia pat jaunųjų skulptorių – Jono Aničo, Tauro Kensmino, Rafalo Piesliako, Mykolo Saukos ir Marijos Šnipaitės darbai. Vidurinės kartos skulptoriams parodoje atstovauja Algis Kasparavičius, Rimantas Milkintas ir Danas Aleksa, kurio „Dumplės“ (2020) neoficialiai tapo lankytojų labiausiai pamėgtu kūriniu, sukonstruotu iš surastos ilgojo autobuso „armonikos“. Prisiminiau netoliese buvusį transporto žiedą, kur kadaise apsisukdavo 8-as troleibusas...

„Manęs paskutiniu metu labai daug“, – sako Danas Aleksa, sutiktas Jono Meko vizualiųjų menų centre jųdviejų su fotografu Remigijumi Treigiu surengtoje parodoje „Manila is calling your name“. Ėjau čia antrą kartą labai tikslingai, norėdama susitikti su autoriumi ir vėl apžiūrėti, mano manymu, vienos įtaigiausių pastarojo meto instaliacijų. Dar iki tol buvau susidomėjusi ankstesniu, 2020 m. rudenį Klaipėdos Baroti galerijoje pristatytu šios parodos variantu, kuri mačiau internete (https://www.7md.lt/tarp_disciplinu/2020-11-20/Vila-Manila-ir-dinges-Treigys).

Aleksos nuomone, instaliacija Vilniuje gal net labiau pavykusi, nes dvi Jono Meko vizualiųjų menų centro patalpos dėkingai atskiria erdves, skirtas galimai atsitiktinei kelionei į egzotišką šalį ir tariamam viešbučio kambariui. Stebina dviejų menininkų kūrybos vientisumas, integralumas – fotografuoti ir suprogramuoti vaizdai dengia vienas kitą vizualiais ir prasminiais kodais. Rodos, panyri į realią, o kartu akivaizdžiai fiktyvią aplinką, kurioje matai pranykstančius konkrečios vietos ir tikslaus laiko rodmenis. Pojūčių dualumą ekspozicijoje sustiprina Manilos miesto garsų įrašai, sujungtų laidų raizgynės, dirbtinės šviesos šaltiniai ir besisluoksniuojantys šešėliai ant sienų. Tarsi pakliūni į vaiduoklišką pasaulį, atpažįstamų ir transformuotų vaizdų pinkles, kurios klaidina įsivaizduojama logika – Treigio fotografijos ant skaidraus plastiko lyg apšviesti negatyvai persikelia iš plokštumos į erdvę, kur karaliauja Aleksos konstrukcijos ir besikeičiančios grafinės struktūros, sukurtos kompiuterinėmis programomis. Man parodoje „Manila is calling your name“ yra svarbus ne suprogramuotų vaizdų dirbtinumas ir dirbtinio intelekto galia, o mano bandymas nerti anapus – ten, kur manęs nebėra, lyg klaidžiočiau kito (nebūtinai žmogaus) ar savųjų pasąmoninių prisiminimų tuneliuose.

Kvėptelkime gryno oro pakeliui į Vingio parką. Malonu, kad Naujamiestyje turime naują mažosios architektūros statinį (projektavo Donatas Laucius), – tai visą parą veikianti šiuolaikinio meno galerijos „apiece“ ekspozicinė erdvė. Šią galeriją įsidėmėjau dar 2018–2019 m., kai ji rengė vieno šiuolaikinio meno kūrinio pristatymus sostinės Didžiosios g. 38 pastato vitrinoje. Dabar galerijos įkūrėjų ir parodų rengėjų Milenos Černiakaitės ir Aušros Trakšelytės iniciatyva „apiece“ mažiausiai penkerius metus turės nuolatinę vietą.

Vienu kūriniu pristatyti savo kūrybines idėjas iš tikrųjų nemenkas iššūkis kiekvienam kūrėjui. Šįkart naujojoje „apiece“ vitrinoje iki birželio 11 d. savo kūrinį „Soft Target“ (2021) pristato jaunų trisdešimtmečių menininkų duetas – Viltė Bražiūnaitė ir Tomas Sinkevičius. Jų sukurtos kompozicijos iš bičių vaško traukia dėmesį šiandien aktualia ekologine tematika ir netikėtais objektų paviršiaus raštais. Manau, skirtingo intensyvumo gelsvų dėmių ornamentika ne tik išgrynina kamufliažinius, konkrečioje vietovėje bičių surinktų žiedadulkių atspalvius, bet ir primena marmuro, tarsi didingos amžinos klasikos, medžiaginį provaizdį.

Kultūrinės atminties, skirtingų medžiagų ir formų kontekstai taip pat akcentuojami šiuolaikinio lietuviško dizaino parodoje „Post Sakralus“. Nekantriai laukiau šio pristatymo, juolab parodą kuravo ir ekspozicijos architektūrą kūrė du labai perspektyvūs, savo konceptualiais baldais pasaulyje garsėjantys jaunieji menininkai – Marija Puipaitė ir Vytautas Gečas.

Paroda „Post Sakralus“ suformuota kaip atviri klausimai – kokiuose realiuose ir fikciniuose pasauliuose gyvenant gimė dizaino kūriniai? Kuo šiandien tiki dizaineris? Kaip jis sukuria savo kūrybinį lauką? Kiekvienas parodos dalyvis (Barbora Adamonytė-Keidūnė, Mantas Lesauskas, Juozas Brundza, Lukas Avėnas, Gintarė Černiauskaitė, Rapolas Gražys, Evelina Kudabaitė, Less Table, Austėja Platūkytė, Dominykas Budinas) pateikia savus atsakymus, kuriuos parodos lankytojai gali atrasti tiek žiūrėdami į eksponuojamus kūrinius, tiek čia pat prie darbų skaitydami autorių mintis. Ekspozicijos architektūroje pasitelkta intensyvi žydra spalva man yra lyg „įtinklinta“ vilionė ir slidi plastikinė pakuotė – aišku, tai tik asociatyvios užuominos, kurias kiekvienas savaip atkoduojame.

Pasivaikščiojimą vainikuoja Manto Maziliausko paroda „Mokykla“ Vilniaus vaikų ir jaunimo meno galerijoje. Tai parodų ciklo „Šiandien aš“, pristatančio menininkų, kurie savo kūrybinį kelią pradėjo tuometėje Jūratės Stauskaitės dailės mokykloje, dalis. Tapytojas ir architektas Mantas Maziliauskas visuomet išsiskiria netikėtais, kūrybos procesą išaukštinančiais sumanymais, kuriuose spalvos, formos ir erdvės tampa neatskiriamomis tokių įvietinto meno projektų sudėtinėmis dalimis.

Puikiai prisimenu Maziliausko „Šventyklą“, 2016 m. sukurtą buvusiame Mėsos fabrike Savanorių prospekte, 2019 m. surengtą specialų renginį jo paties įkurtuose Prūsų kultūros namuose Žvėryne, 2020 m. organizuotą kultūros veiksmą „Kaukė“ Dailininkų sąjungos galerijoje. Man Mantas tarsi šamanas, ieškantis anapusinių ryšių bei dermių tarp rasto daikto, gamtos formų ir paties sukurtų objektų. Dėliodamas šiuos skirtingos prigimties kūrinius jis tarsi užburia pasirinktą erdvę, kurioje kiekvienas elementas turi savo tikslią vietą. Manau, dėl to šio autoriaus parodos tokios „fotogeniškos“, puikiai atsiskleidžiančios iš įvairių rakursų.

Manau, kad gerai ekspozicijai atsirasti labai dažnai prireikia savaitės (pvz., „Manila is calling your name“ ir „Mokyklos“ atvejai), t.y. septynių dienų, per kurias sukuriamas naujas, masinantis ir daug įspūdžių žadantis meno pasaulis.