Riksmo sonogramos

Dar kartą pratęsta, visai į pabaigą eina Jurgos Barilaitės paroda „Kai tu į mane žiūri, aš rėkiu“ galerijoje „Trivium“ (Vitebsko g. 23, Vilnius, lankymas tik susitarus (8-693) 58318). Todėl kviesdama paskubėti visgi kalbėsiu apie ją kaip apie kūrinių rinkinį – kūrinių, kurių centrinis ir yra videodarbas „Kai tu į mane žiūri, aš rėkiu“ (1999). Stambiu, žmogaus ūgio planu pateikiantis vis rėkiantį menininkės veidą, jis rodomas didelės maišo drobės, vaizduojančios nutapytą didžiulę kūdikio galvą, fone. Greta pakabintas ekranas be garso kartoja ištrauką iš Janinos Lapinskaitės filmo „Aktas“ (2000), kuriame „titulinis“ performansas atliekamas tiesiogiai pačioje filmo pradžioje (jį ir matome), ir atvaizduojamas, nors šis momentas lieka neparodytas: viename iš epizodų matome užtildytą televizorių, kurio ekraną užpildo tas pats rėkiantis Barilaitės veidas, kokį matome kylantį iš drobės. Kitoje galerijos pusėje, atskirtame kampe, skaidrių būgnelis suka fotoperformansą „Baimės ministerija“ (1999), sukurtą tarsi perlenkiant kiekvieną fotografiją, nes jos skirtos būti projektuojamos į kampą. Kiekviena tokia kampinė nuotrauka vaizduoja sykiu autoaktą, kartais dalinai užtušuotą, ir riksmą – nuogas kūnas it surakintais raumenimis išlenktas, o veidą dažniausiai „užantspauduoja“ riksmo grimasa.

Riksmai ir aktai, riksmai ir aktai. Aktus šįkart paliksiu nuošaly, nors Barilaitės „kampinių aktų“ ir Snieguolės Michelkevičiūtės vyrų aktų, kurių kūrimą dokumentuoja Lapinskaitės filmas, gretinimas iš tiesų prasmingas kaip gerokai nukrypstančių nuo žanro lūkesčių ir standartų. Šiuokart svarbu tai, kad visi parodoje eksponuojami kūriniai yra savotiškos sonogramos – pažodine reikšme vizualiai dokumentuoja garso, šiuo atveju balso, sklidimą. Sonogramą kaip interpretacinį raktą sufleruoja tapyta drobė: joje vaizduojama kūdikio galva pasirodo lyg išdidinta pirmoji fotografija, „pirmasis portretas“ – taip vaisiaus echoskopijos dokumentas jau keli dešimtmečiai cirkuliuoja kultūroje nuo pat šios medicinos technologijos atsiradimo. Sonogramoje vaizduojamas veidas gali tik dusliai girdėti tam tikrus dažnius, bet pats nepajėgus įjungti balso. Todėl gimimą galima suprasti ir kaip medijų požiūriu specifinį įvykį – balsas riksmu įžengia į kitokių jį skleidžiančio kūno vizualaus dokumentavimo formų pasaulį.

Kai prieš kone dvidešimt metų du Barilaitės videodarbai – eksponuojamasis ir „Būtinoji gintis“, vaizduojantis, kaip menininkė panašioje į parodos drobėje išboksuoja tapybos kūrinį, – tapo svarbiu įvykiu, dalis šių ypatumų buvo įvardyta. Pavyzdžiui, Alfonsas Andriuškevičius bokso pirštinių tapyboje įžvelgė kūdikio galvą, o Laima Kreivytė, kalbėdamasi su autore ir Egle Rakauskaite, tuo pat metu sukūrusia savąjį „Riksmą“, kreipė dėmesį į riksmo kaip meninio balso gesto balansavimą ant simbolinės pasaulio tvarkos slenksčio, pirmąsyk peržengiamo gimstant.

Tokioje darbų kompozicijoje, kokią matome „Trivium“ erdvėje, ryškėja kitoks šių sonogramų niuansas. Tapyba, intermedialiai nurodanti į specializuotą medicinos vizualumą, videodarbas, be garso rodomas kinas, fotografija – visos šios medijos ar jų eksponavimo būdas savaip vaizduoja balsą. Balsas įjungiamas (videodarbas) arba išjungiamas (filmas), vaizduojama jo galimybės riba (drobė su echoskopiniu pamušalu) arba dokumentuojama kūno ir balso riksmo maskulatūra (fotografija). Todėl parodą galima suprasti kaip mažąjį medijų traktatą apie vizualiai paskirstytą riksmą. Be kita ko, primenantį, kad grynai vizualios medijos praktiškai neegzistuoja. Ne tik todėl, kad jų kūrinių garsą galima išjungti arba įjungti (kaip kine arba videoformatu), bet ir todėl, kad jie randasi iš garso, kaip kad sonogramos, vaizduoja ne tik tai, ką matome, bet ir regimus garsus nuo riksmo iki sąnarių sukibimo fotografinių aktų gimnastikoje. Galiausiai joks kūrinio suvokimas nevyksta visiškoje tyloje – pradedant nuosavu kvėpavimu ir baigiant net ir tyliausiu aparatūros skleidžiamu triukšmu, apie kurį primena skaidrių būgnelio spragtelėjimai.

Kartu tai svarstymas apie vizualią riksmo geometriją. Kad riksmas būtų riksmas, t.y. kad jis suspenduotų artikuliacijos galimybę ir taptų grynuoju garsiniu, bet regimu gestu, jam reikia specifinio stambumo – stambaus plano. Šią geometriją gali suardyti nedidelis kūno ar mimikos judesys. „Aš rėkiu“ veidas stambiu planu rėkia tol, kol visas veidas, visi jo raumenys daro tik tai. Kai akimirksniui galva linkteli į šoną ar antakis išsiriečia į riksmo pastangą, įžengia kultūroje cirkuliuojanti riksmo refleksija, o riksmas pasislenka kalbėjimo, artikuliacijos link. Lapinskaitės „Akte“ kelissyk pasirodančios Barilaitės riksmas yra ekstatinis akustinis gestas, iki kamera ima tolti nuo veido, įtraukti aplinką, kitas erdvėje išrikiuotas figūras, kai „riksmo kalba“ pradeda kurti priešpriešas su „kitų kūnų tylėjimu“, gana literatūrines stasis ir ekstasis alegorijas. Aktų fotografijose viso ar dalies kūno planas, dar ir perlenktas per sienos kampą, riksmo mimikos intensyvumą pajungia kūno kone mėšlungio intensyvumui, o riksmas tampa kūno frazės dalimi.

Visais keturių kūrinių medijų traktato apie vizualiai paskirstytą riksmą atvejais maksimalaus stambumo pažeidimas įtraukia siužeto užuominą ir riksmo pabaigos ar situacijos išrišimo pažadą, o šis riksmą vizualiai nukenksmina, nes grąžina į įprastą laiko tėkmę. Dar ankstyvoji kino teorija pastebėjo, kad stambusis planas panaikina ne tik erdvinius, bet ir laiko orientyrus – stambusis veido planas, nepaisant išmatuojamo rodymo laiko, „trunka“ neapibrėžtai, kad ir „visada“. Regis, „Trivium“ eksponuojami kūriniai rodo, kad šios geometrijos reikalauja ir riksmo vaizdas, jei jis suvokiamas kaip turintis medijos, žanro, kūrybos įpročių ar santykių rutinos siaubą (iš jo ir rėkiama) įplėšiančią galią.