Džes keturiolika metų. Ji simpatiška, ištikima ir empatiška. Džes neegzistuoja iš tikrųjų. Tai garsios animacinių filmų studijos „Pixar“, sukūrusios šiemet „Oskaru“ apdovanotą „Sielą“, naujo filmo herojė. Filmo dar nėra, bet apie Džes jau žino ne vienas socialinių tinklų vartotojas. Mat čia pasirodė žinia, kad „Pixar“ ieško aktorės, kuri įgarsintų Džes. Ideali kandidatė turi būti 12–17 metų, nebijanti mikrofono, energinga ir translytė.
Amerikiečių aktorius Hankas Azaria viešai atsiprašė už tai, kad ne vienus metus garsino „Simpsonų“ veikėją Apu. Šis gimė Indijoje, o Azaria – Niujorke gimęs Graikijos žydų palikuonis. Apie tai, ar baltaodis aktorius gali garsinti indą, amerikiečiai diskutuoja nuo 2017 m., kai pasirodė filmas „Apu problema“ („The Problem with Apu“), kurio autorius Hari Karthikeya Kondabolu taip pat gimęs Niujorke, bet jo seneliai – Indijoje. 2020 m. vasarį Azaria atsisakė garsinti Apu ir bet kokį kitą personažą, kurio odos spalva ne balta.
Dar anksčiau žiniasklaida svarstė, kas į olandų kalbą vers amerikiečių poetės Amandos Gorman, išgarsėjusios per JAV prezidento Joe Bideno inauguraciją, eiles. Leidėjas paskelbė, kad tai bus Marieke Lucas Rijneveld – jauniausia „Booker“ premijos laureatė. Tačiau netrukus vieno didžiausių Nyderlandų dienraščių žurnalistė Janice Deul parašė nesuprantanti, kodėl nepasirinkta jauna juodaodė vertėja. Nepadėjo net informacija, kad Gorman pati pasirinko Rijneveld. Pastaroji atsisakė.
Esant tokiai situacijai kyla klausimas, ką daryti, jei asmuo priklauso kelioms mažumoms iškart. Pavyzdžiui, kylanti amerikiečių literatūros žvaigždė Oceanas Vuongas gimė Saigone ir yra gėjus. Ar jį taip pat turi versti Vietname gimęs gėjus? Panašaus požiūrio gynėjai sako, kad problema – ne tapatybė, o reprezentacija, nes mažumų balsas yra silpnesnis, jų požiūris pastebimas rečiau, o pastarųjų metų diskusijos remiasi postulatu, kad daugumos atstovai turi pasižiūrėti į save iš šalies, susimąstyti apie savo privilegijas.
Iš dalies ir apie tai duodamas interviu Eugénie Bastié dienraštyje „Le Figaro“ kalbėjo prancūzų rašytojas, filosofas Pascalis Bruckneras. 8-ajame dešimtmetyje kartu su Bernard’u-Henri Lévy, Alainu Finkielkraut, André Glucksmannu ir kitais jis kūrė vadinamąjį naujųjų filosofų (nouveaux philosophes) judėjimą, dėstė JAV ir Prancūzijos aukštosiose mokyklose. Interviu atspindi konservatyvių prancūzų intelektualų, prie kurių priskiriamas ir Michelis Houellebecqas, požiūrį. Į klausimą, kodėl feministinė ir dekolonizacinė doktrinos, pagal kurias, baltasis vyras yra atsakingas už visas pasaulio nelaimes, tokios populiarios, Bruckneras atsako klausimu: „Ar vyras privalo atsiprašinėti tik todėl, kad yra vyras? Jei taip, pusė žmonijos būtų kalta tik todėl, kad gimė. O gal tik kai kurie vyrai turi atsiprašyti už tai, ką padarė? Ar maži berniukai, ypač baltieji, gimsta su Kaino žyme? Ar kaltės siejimas su odos spalva arba lytimi nėra rasizmo esmė? Pagaliau, jei jau vyrai turi atsiprašyti, gal moterys taip pat turi atsiprašyti, nes, tarkime, gyvena ilgiau ir yra atsparesnės koronavirusui nei jų partneriai?“
Bruckneras mano, kad ne viena tokia idėja atėjo iš JAV, ir svarsto, kad „panašūs nonsensai greitai plinta, nes tradicinė kairė išgyvena krizę. Marksizmas žlugo 1989 m., socialdemokratija taip pat išgyvena ne geriausius laikus, tad tuštumos ir blaškymosi akivaizdoje lengvai persiimama amerikietiškomis gender, rasės ir lytinės tapatybės teorijomis. Visą žmonijos istoriją jos sutraukia iki tų trijų lygmenų. Žiniasklaidoje ir universitetuose plačiai vykdoma reedukacinė veikla, kurios tikslas – priversti baltuosius išsižadėti savęs. Prieš trisdešimt metų ir kairėje, ir dešinėje pusėje nestigo išminties tokias kvailystes išjuokti. Pastarąjį kartą rasinės propagandos poveikį pajutome fašizmo laikais, 4-ajame dešimtmetyje. Teoriškai esame jai atsparūs. Bet dabar iš užjūrio tai sugrįžta kaip rasistinis antirasizmas ir randa atgarsį aukščiausiuose valdžios sluoksniuose. Ir JAV, ir netrukus Prancūzijoje kiekvienas blyškus veidas jau darželyje turės pripažinti, kad yra privilegijuotas, ir už tai atsiprašyti. Nes vienintelis dabar priimtinas baltųjų požiūris yra atgaila.“
Paklaustas, ar ideologinių tokių teorijų šaknų nereikėtų ieškoti „French Theory“, Bruckneras atsako: „Nei Derrida, nei Deleuze’as, nei Foucault dabar neatpažintų savo minčių toje iš JAV importuotoje ideologinėje košelėje, kuri užblokuoja žmoniją etniškume ir takiose tapatybėse. Po Trumpo ir griuvėsių, kuriuos studentų miesteliuose paliko cancel culture, JAV laikyti pavyzdžiu man atrodo taip pat beprasmiška, kaip ir atsiversti į komunizmą po Berlyno sienos griūties. Net jei linkime Joe Bidenui visa ko geriausio, dabar Amerika nėra sektinas pavyzdys Europai, tai pavyzdys pralaimėjimo, kurio privalome išvengti.“
Bruckneras sako, kad „neapykanta baltajam – tai pirmiausia neapykanta sau, kurią išreiškia turtingi ir privilegijuoti baltieji, tam tikra parodomosios saviplakos atmaina, kai konkuruojama, kas tai padarys geriausiai. Prašom, paskaitykite aktorės Rosannos Arquette tviterio žinutes: „Šlykščiuosi tuo, kad gimiau balta ir esu privilegijuota. Man dėl to labai gėda.“ Tačiau Prancūzijoje nekaraliauja nei apartheidas, nei faktinė amerikietiškoji rasinės segregacijos sistema. Tai konstituciškai antirasistinė šalis, net jei joje yra rasistų, beje, kaip ir visur. Vakarų šalys – vienintelės viešai pripažinusios savo nusikaltimus, kolonializmą, imperializmą ir vergiją. Taip pat Europa gerokai anksčiau už Afriką ir Ameriką sugalvojo abolicionizmą. Ir būtent tai mums sunku atleisti: esame planetos sąžinė. (...) Baltasis žmogus padarė daug siaubingų dalykų, bet jis taip pat sugalvojo žmogaus teises ir suformulavo nusikaltimo žmoniškumui sąvoką – nei Azijoje, nei Afrikoje, nei Lotynų Amerikoje niekas apie tai nepagalvojo. Jei baltasis žmogus neegzistuotų, jį reikėtų sugalvoti. Tad kodėl kaltė yra tik Vakarų pusėje? Nes jis ir tik jis pripažino savo barbariškumą, kai kiti nuolatos savąjį neigia: Kinija neigia Mao žiaurumus, Turkija – armėnų genocidą ir t.t. Jei nori likti nebaudžiamas, neik savo nusikaltimus ir tave paliks ramybėje.“ Pasak Brucknero, „baltojo pavertimas atpirkimo ožiu yra naujosios segregacijos ženklas. Atpirkimo aukos įvardijimas visada yra kvietimas žudyti ir linčiuoti. O už su baltaisiais susijusio rasizmo, panašiai kaip ir už jo ilgo šešėlio, slepiasi neapykanta žydams.“
Istorinių filmų klaidos
Pastaraisiais metais pagausėjo istorinių filmų bei serialų, o su jais ir žmonių, budriai sekančių visas jų klaidas. Kad jos gali būti daromos ir sąmoningai, žurnale „Nož“ (https://knife.media) rašo Ilja Ryženka. Straipsnyje „Marie Antoinette sportbačiai: kaip sąmoningos istorinio kino „klaidos“ padeda suprasti tuos, kurie nuo mūsų skiriasi, ir tapti žmogiškesniems“, jis pasakoja apie anachronizmų naudojimą istoriniuose filmuose. Pasak Ryženkos, „įprasta manyti, kad kostiuminių dramų vertė – jų pedantiškas požiūris į praeitį: reklaminė „rimtų“ istorinių filmų medžiaga nuolat pasakoja apie tai, kaip filmų kūrėjai bendravo su daugybe mokslininkų ir ekspertų, kad kruopščiai atkurtų istorinę epochą, o gausūs kinomanai internete taip ir laukia galimybės didelio biudžeto filme pamatyti kvailų klaidų. Tačiau viename filme džinsus vilkintis filmavimo grupės narys gladiatorių mūšio scenoje būtų katastrofa, o labiau eksperimentiniame kine toks epizodas gali būti visai priimtinas. Kyla klausimas: ar režisieriai ir scenaristai apskritai turi jausti pareigą rodyti istoriją taip, „kaip buvo“? Ar gali atsitikti taip, kad filmai, sąmoningai iškreipiantys praeities įvykius, suteikia tikslesnę informaciją apie praeities gyvenimą nei tiksliai detalizuotas kostiuminis kinas?“
Ryženka sako, kad įvairiuose klaidų sąrašuose nuolat atsiduria Ridley Scotto „Gladiatoriaus“ veikėjo Maksimo vilkšunis, nors iš tikrųjų ši veislė išvesta tik XIX a. pabaigoje, bet, užėjus kalbai apie istorines klaidas, atstumas tarp klaidos ir eksperimento labai menkas – juos skiria tik autoriaus sumanymas ir temos pagrįstumas. Ryženka mano, kad sąmoningi istoriniai anachronizmai dažniausiai naudojami komedijose. Pasak jo, nuo pat pilnametražio kino atsiradimo žiūrovus labiausiai domino istoriniai filmai, kuriuose praeitis rodoma kaip muziejinis eksponatas, suarchyvinto laiko forma, leidžianti žiūrovui pasinerti į vizualią praėjusių laikų iliuziją. Kai istorinių dramų paklausa išaugo, pasirodė ir tokių filmų parodijos. Jose anachronizmai veikia tokiu pat principu kaip ir Shakespeare’o klaidų komedijos: „Mes, tai yra žiūrovai, turime žinių, kurių neturi filmo veikėjai, ir mums juokinga, nes pastebime neatitikimus ir nesutapimus, dėl kurių komedijos įgyja nerūpestingą toną. Tokie anachronizmai dirba kaip autonomiški pokštai, bet jų pagrindinis tikslas – sukurti įspūdį, kad filmas buvo kuriamas atsipalaidavus, kad aktoriams ir scenaristams taip pat buvo linksma, kad jiems nereikėjo rūpintis, ar nepadarys klaidų.“
Ryženka rašo, kad XX a. komedijų autoriai galėjo visiškai atsisakyti tiksliai atkurti istoriją, bet XXI a. filmams, kad ir kokie nerimti būtų, „vis dažniau būtina pažvelgti į socialines praeities realijas. Taip atsiranda tai, ką norėčiau pavadinti politkorektišku anachronizmu.“ Ryženka pateikia pavyzdį – 2018 m. Davido Waino filmą „Kvailas ir beprasmiškas gestas“ („A Futile and Stupid Gesture“), kurio herojumi tapo žurnalo „The National Lampoon“ kūrėjas Douglas Kenney. Filme daug anachroniškų juokelių ir postmodernistinių triukų, o užkadrinis balsas vis prisipažįsta žiūrovams, kad kokį nors garsų 8-ojo dešimtmečio komiką vaidinantis aktorius nepanašus į savo herojų, bet esą geresnei aktorių atrankai pristigo pinigų. Ryženka svarsto, kad „toks anachroniškas humoras atveria duris praeities kritikai. Jei jau jis taip prikišamai rodo savo metasąmoningumą, tai privalo ir pripažinti personažų padarytas klaidas, ir atitikti dabarties pažiūras.“ Tai ir įvyksta viename epizode: pasakotojas pristato talentingus komikus (išskirtinai baltus vyrus), dirbusius žurnale, bet čia į kadrą staiga įeina tamsiaodė pora, sakydama, kad 8-ajame dešimtmetyje, ko gero, buvo galima rasti nors vieną juokingą tamsiaodį žmogų. Pasakotojas prisipažįsta: „Taip, buvo galima. Bet mes jų neieškojome.“
Pasak Ryženkos, „filmuose, kuriuose anachronizmai atsiranda ne dėl pokšto, jie gali atlikti dvi pagrindines funkcijas: arba priartinti šiuolaikiniam žiūrovui praeities įvykius, padedami audiovizualinių alegorijų ir palyginimų, arba destabilizuoti linijinį pasakojimą“. Jis prisimena Sofios Coppolos filmo „Marija Antuanetė“ (2006) sceną, kurioje Prancūzijos karalienė matuojasi įvairias sukneles ir batus, o fone galima pamatyti mėlynų „konversų“ porą. Režisierė yra sakiusi, kad filmas – „tai ne istorijos pamoka, bet interpretacija, kurią sužadino noras papasakoti apie praeitį kitaip“. Pasak Ryženkos, režisierė bando pasakyti, kad Marija Antuanetė pirmiausia buvo savo įvaizdžiu susirūpinusi paauglė, o ne dar vienas monarcho simuliakras. Straipsnio autorius mano, kad toks anachronizmų panaudojimas – ne laisva istorijos traktuotė, o pats tikriausias realizmas: tik tai ne reprezentacijos, o žiūrovo įspūdžio realizmas.
Ryženka mano, kad labiau eksperimentiniai yra anachronizmai, sukeliantys istorinius disonansus ir griaunantys mūsų įsivaizdavimą apie tai, kaip kine atrodo praeitis. Tokiu atveju anachronizmas gali tapti alternatyvios istorijos (kaip Quentino Tarantino „Negarbinguose šunsnukiuose“) šalutiniu produktu arba netiesiogine nuoroda į kitas epochas, sukeliančia žiūrovų abejones, kur ir kada vyksta filme rodomi įvykiai, kaip Alice Rohrwacher filme „Laimingasis Lazaras“. Ryženka pastebi, kad istorinio vientisumo demaskavimas būdingas filmams apie seksualines mažumas, kurių egzistavimas praeityje ir taip dažnai neminimas arba cenzūruojamas: „Tokiose situacijose priešinamasi ne tik queer išbraukimui, bet ir apskritai jų reprezentacijai heteronormatyviniame kine.“ Jis remiasi 9-ojo dešimtmečio psichoanalitikų, tarp jų Julios Kristevos, teiginiais, kad laiko suvokimas savaime turi gender aspektą ir populiariojoje kultūroje laikas dažniausiai rodomas maskulinizuotas, t.y. linijinis ir racionalus. Vyrų laikas – tai istorijos ir progreso laikas, kai svarbūs monumentalūs sprendimai ir posūkio momentai, moteriškas laikas ilgai buvo tik laikas, sutampantis su biologiniais ciklais, namų darbų rutina ir rūpinimusi vaikais, o queer laiko suvokimą išreiškia nesinchroniškumo su išgyvenamu laiku pojūtis, kurį taikliausiai ir rodo įvairūs anachronizmai. Pastarąjį požiūrį geriausiai iliustruoja Dereko Jarmano „Edvardas II“ (1991) ar Yorgoso Lanthimoso „Favoritė“ (2018).
Apibendrindamas Ryženka rašo: „Sekant geriausius kino anachronizmus, istorijos skaitymas niekad nebūna sterilus: neegzistuoja viena nutolusi pozicija, iš kurios žiūrovas galėtų objektyviai pamatyti ir tiksliai suvokti praeities įvykius kaip faktus.“
Parengė Ž. P.
