Visiems gyventi gamtoje būtų utopiška

Julija Pociūtė instaliacijoms naudoja įvairius objektus ir medžiagas. Naujausioje parodoje „Greitas atsakymas“ (Vilniuje) Pociūtė nagrinėja tarpines būsenas, atsirandančias iš žmogaus ir gamtos santykio. O parodoje „Augimo ribos“ (Diuseldorfe) pristatomi anksčiau sukurti fotografijos, skulptūros ir videomeno kūriniai.

Jūsų kūryboje – daug gamtos elementų ir jos vaizdų kūriniuose. Kaip jie atsiranda?

Kurdama parodą „Greitas atsakymas“ supratau, kad man aktualus ir įdomus gamtos ir žmogaus santykis, gamtos ir civilizacijos prieštara. Taip pat gilinausi į tvarumo filosofiją. Atradau, kad yra atlikta nemažai tyrimų apie žmogaus ir gamtos ryšio atkūrimą. O vienas iš būdų spręsti ekologijos problemas – vėl susijungti su gamta. Tai, kas tau patinka, ką tu myli, tuo ir rūpiniesi. Tad kuo labiau žmogus tolsta nuo gamtos, tuo daugiau užsidaro savo patogioje aplinkoje, tampa jai mažiau empatiškas. Būdamas savo „dėžutėje“, jaučiasi atskirtas ir priklausomas nuo savo veiksmų. Tačiau pradėjus suvokti tarpusavio ryšį ir jo įtaką aplinkai ir sau, ateina kitas sąmoningumas. O jam atėjus gali įvykti pokytis.

Vienas iš rekomenduojamų būdų žmogaus ir gamtos ryšiui atkurti – žiūrėti į žmones kaip į platų, materialų tinklą, esantį kūne ir už jo ribų. Mane sudomino tai, kad šis požiūris leidžia pažvelgti į žmogaus ir augalo sugretinimą ir tame atsirandantį tarpusavio santykį. Pandemijos laikotarpiu daugiau laiko nei įprastai praleidome miške ar parke. Net keista, kad tave turi suvaržyti, idant sugrįžtum ten, kur tau gera, juk įrodyta moksliškai – buvimas gamtoje turi teigiamą poveikį.

Kaip manote, kokia žmogaus ir gamtos atskirties priežastis?

Tai vyksta natūraliai dėl nuolat stiprėjančios urbanizacijos ir žmonių persikėlimo gyventi į miestus. Patogumo, kuris tam tikra prasme įkalina. Tačiau nemanau, kad grįžti į gamtą reikštų gyventi vienkiemiuose – tai būtų utopiška. Tad mane domina, kokiu būdu esamoje situacijoje galima didinti ryšį su natūralia aplinka. Pasak tvarumo filosofijos atstovų, vienas iš būdų – įsisąmoninti bendrystę ir suvokimą apie nedalomą žmogaus ir aplinkos tarpusavio sąsają.

Žaidžiant žodžiais ir pačiu parodos „Greitas atsakymas“ pavadinimu – kas pačiai yra „greitas“? Galbūt greitas – tai skubotas?

Pats žodis „greitas“ man gražus, turintis impulso energiją. O parodos pavadinimas kilo iš QR kodo. Jis parodoje naudojamas kaip grafinis elementas, kuriame užkoduota 365 eilučių Richardo Berengarteno poema „Medis“. Kūrinyje atskleidžiamas žmogaus ir medžio sugretinimas. Bendradarbiaujant su Vilniaus universiteto Kauno fakultetu ir docente daktare Aiste Vitkūne, ši poema pirmą kartą išversta į lietuvių kalbą.

Parodoje „Greitas atsakymas“ keliu klausimą, ar tikrai „greitas“ yra efektyvus. Ar tai gali padėti subtiliuose aplinkos tvarumo klausimuose? Taip pat būtų įdomu „greitą“ sujungti su sąmoningumu, kad jis turėtų kryptį. Kartais jaučiu, kaip bėgame net nežinodami kur ir apie ką šis skubėjimas. Nors ir suprantu, kad čia, Vakarų kultūroje, tokios „žaidimo“ taisyklės, o Rytuose gali pajausti ramybę šurmuliuojančioje gatvėje.

Gal domitės Rytų kultūra?

Imponuoja tam tikri Rytų kultūros filosofijos aspektai. Šis susidomėjimas persikelia į kūrybą, intuityviai atsikartodamas joje. Pavyzdžiui, parodoje „Trys atspindžio pusės“ buvo demonstruojamas masyvaus skaidraus stiklo lakšto objektas, kurį laikė plona virvelė su baltomis vėliavėlėmis, o jose užrašas „esu“. Tai – budizme naudojamų maldos vėliavėlių atitikmuo. O naujausioje parodoje atsirado baltos juostos su žodžiais, sudėliotais iš spyglių – Rytų kultūroje tokia audinio juosta vadinama khata. Ji nešama prie altoriaus ar dovanojama ir simbolizuoja tyrumą, atjautą bei dėkingumą. Šie ir kiti elementai atsiranda tyrinėjant skirtingas filosofijas ir religijas, kurios leidžia susidaryti platesnį pasaulio vaizdą, praplečia mano, kaip menininkės, mąstymo ir patirties lauką.

Kas yra svarbiausias Jūsų kūrybos įrankis?

Laikas. Jame vyksta kūrybinis procesas ir jo sudedamosios dalys. Atsiranda įvykis ar ateina mintis. Ji išsiplėtoja, gali materializuotis arba ne. Viena dalis gali kilti iš patirties, prisiminimo, pastebėjimo. Kita pridedama sąmoningai jungiant elementus tarpusavyje. Kūryba – procesas, kuriame jungiasi iš tam tikrų elementų susidarančios konstrukcijos. Kaip iliustracija šiam vaizdui iškyla Žilvino Kempino kinetinė skulptūra „Guoliai“: juodoje dėžėje, pripildytoje skysčio, veikiami magneto, sukasi metalo rutuliukai, kurie nuolat juda – susijungia ir vėl išsiardo, sudarydami tam tikras struktūras. Taip ir idėjos jungiasi iš atskirų dalelių. Laiką ir laike vykstantį procesą įsivaizduoju tarsi susijungiančių ir išsiskiriančių dalelių šokį. Dar labai gerai veikia šviesa.

Jūsų kūryboje ji svarbi.

Mėgstu eksperimentuoti su šviesa ir jos srautu. Šviesa mano kūryboje veikia kaip priemonė ir kaip simbolinis elementas. Stiklą ir plastiką pasirenku dėl jų skaidrumo ir galimybės uždengti šviesos srautą. Įdomu stebėti, kiek leidžiu šviesai skverbtis pro filtrą ir kiek ne. Taip jungdama peršviečiamus sluoksnius, kaip tarpines būsenas, suformuoju dalinai šviesai pralaidžias konstrukcijas.

Ar tarpinės būsenos čia ir atsiranda kaip atskiri suvokimo sluoksniai?

Šviečiančiose skulptūrose jungiu kelis sluoksnius, kuriuose išsigrynina matymo ir suvokimo plotmės. Matymas – tarsi pirmas sluoksnis, o suvokimas – antrasis. Pamatei – suvokei. O kas tarp jų? Skaidrus oras, dulkės, šviesa, šiluma, mintys, prisiminimai...

Klausant mintyse iškyla bendruomenė, žmogus visuomenėje, daugiabučiai... Oras bute ir aplink.

Ta tarpinė būsena gali būti ir apie santykį, nematomą terpę, kurioje esi. Kiekvienas atradome, o jautresni žmonės tikrai pajautė, kad karantinas sustabdė. Visi bėgome ir sustojome, tad jau galime suvokti, kad esame bendruomenės dalis. Nors gal kažkuriuo momentu ir atrodė, kad lyg mažiau bėgi ar stengiesi gyventi lėtai.

Asmeniškai man stipriausi jausmai kilo per pirmąjį karantiną. Užrašų knygelė prisipildė įvairių įžvalgų. Sustojus atėjo ir išsigryninimas. Atrodo, nukrito labai daug dirbtinai sukurtų poreikių. Šis laikas labai stiprus dėl grynumo. Tačiau sunku nuspėti, koks bus pasikeitęs pasaulis.

Paroda „Greitas atsakymas“ galerijoje „(AV17)“ (Totorių g. 5, Vilnius) veikia iki gegužės 20 d. O paroda „Augimo ribos“ galerijoje „Meno parkas“ Diuseldorfe (Dorotheenstr. 22) veikia iki gegužės 22 d.