Tarp disciplinų
Kai Vilniuje susirinkę demonstruoja tik vieną nuomonę pripažįstantys naujųjų viduramžių šalininkai, pasaulyje vyksta daug įdomių diskusijų. Net apie knygas, kurių lietuviai skaito vis mažiau. Balandžio pabaigoje Knygos dienos proga Lenkijoje surengta apklausa parodė, kad bent vieną knygą į rankas pernai paėmė 42 procentai apklaustųjų. Netrukus po to „Gazeta Wyborcza“ išspausdino Stanisławo Skarżyńskio straipsnį „Melagingas skaitymo kultas. Neleiskite savęs įtikinti, kad neskaitydami knygų esate blogesni“ („Fałszywy kult czytelnictwa. Nie dajcie sobie wmówić, że jeśli nie czytacie książek, to jesteście gorsi“).
Pasak straipsnio autoriaus, neskaityti nėra nieko blogo. Žmonės yra skirtingi ir esama daug galimybių būti geru žmogumi. Galima daug skaityti ir būti niekšu. Paskelbtiems apklausos skaičiams Skarżyńskis abejingas, bet mano, kad apklausa atskleidė tikrą siaubą – rasizmą, kurio pagrindas yra knygų skaitymas. Rasizmas pasireiškia elitaristiniais įrašais socialiniuose tinkluose, kurių autoriai padalijo pasaulį į „mus“, t.y. geruosius, skaitančius, ir „juos“ – neskaitančius, kvailus, blogus. Skarżyńskio nuomone, į tai įpainiota ir politika: jo oponentai mano, esą nieko keista, kad Lenkiją valdo Kaczyńskis ir jo partija, jei 60 procentų lenkų neskaito knygų; esą niekas nepasikeis, jei žmonės nepradės skaityti. Pasak autoriaus, elitarizmo smarvė – pusė bėdos, juolab kad skirtingų ideologijų šalininkai mano radę universalų didžiausios gėrybės raktą ir nori visus per jėgą paversti laimingais. Blogiau, kad skaitymas tuose įrašuose pateikiamas kaip įrodymų nereikalaujanti vertybė: reikia skaityti, o skaitydami tapsite geresniais žmonėmis. Kas neskaito, tas blogesnis.
Skarżyńskio manymu, tai nesako nieko gero apie skaitymą Lenkijoje, nes kokie yra tie skaitantieji, jei knygos juos įtikino, kad visi žmonės lygūs, bet skaitantieji lygesni už kitus? Pasak jo, žmonių dalijimas į geresnius ir blogesnius pagal vieną kurį nors požymį yra melas. Knygų atžvilgiu taip pat, nes yra daug puikių žmonių, kuriems su knygomis ne pakeliui. Kai kurie realizuoja save kitais būdais – dirbdami, sportuodami, globodami vaikus, gyvūnus, prižiūrėdami sodą: yra daug būdų būti geru žmogumi.
Skarżyńskis mano, kad didžiausias skaitymo priešas – vertimas skaityti knygas mokykloje, ir neskaitymas – jokia patologija, nes kad skaitytum, turi turėti elementarią ramybę. Kam rūpi leidybos naujienos, jei praradai darbą, vaikams reikia pirkti batus, mokėti paskolą už butą?
Skarżyńskis mano, kad neskaitymas – ne priežastis, o socialinių problemų pasekmė, ir daro išvadą, kad skaitymas gali būti eskapizmo, pabėgimo nuo gyvenimo forma, gal geresnė už alkoholį, bet iš esmės mechanizmas toks pat. Skarżyńskis pabrėžia, kad skaitymas turi būti malonumas, ir prisipažįsta pats mėgstantis knygas: tai pramoga, savęs ugdymo, kelionių laike ir erdvėje forma, smegenų pildiklis sportuojant ar naudojantis transportu. Tačiau jo santykis su knygomis ir skaitymu nėra religinio pobūdžio – jam atrodo, kad XXI amžiuje knygos yra gana anachroniškos, kaip ir popieriniai laikraščiai ar stacionarūs telefonai. Jis sako, kad dažnai naudojasi audioknygomis ar elektroniniais leidiniais, juolab kad neturi iliuzijų: knygos taip pat yra verslas, jos gaminamos kaip ir baldai, o tikslas – pinigai. Straipsnio pabaigoje Skarżyńskis pripažįsta, kad ir senose, ir naujose knygose vis dar galima rasti daug gerų dalykų, bet vis tiek mano, kad neskaitantieji nėra blogesni.
Tekstas bematant sulaukė atsakymo. Atvirą laišką Skarżyńskiui kartu parašė du labai skirtingi rašytojai – Jacekas Dehnelis ir Zygmuntas Miłoszewskis. Jis vadinasi „Apie rasizmą, kurio nebuvo. Atsakymas į Skarżyńskio tekstą apie skaitymą“ („O pewnym rasizmie, którego nie było. Odpowiedź na tekst Skarżyńskiego o czytelnictwie“). Laiškas prasideda taip: „Kartais atrodo, kad spaudoje savaitė be moralinės panikos sprogimo – prarasta savaitė. Stanisławas Skarżyńskis ką tik „Wyborcza“ puslapiuose nusirovė plaukus ir paskelbė, kad Lenkijoje atsirado naujas rasizmas – nukreiptas prie skaitančiuosius. Paaiškiname. Rasizmas, antisemitizmas, homofobija, seksizmas ir t.t. liečia įgimtus arba nekintančius bruožus. Negalima diskriminuoti arba kritikuoti žmonių už tai, ko jie patys nepasirinko. Tačiau pasaulėžiūrą, poelgius ar įpročius (šiukšlinimą pievose, senų kaliošų deginimą krosnyje ar neskaitymą) visuomenė gali vertinti, o kartais net ir smerkti. Galime ginčytis dėl to, kiek valstybė / visuomenė gali kištis į mūsų asmeninius sprendimus (Ar drausti žolę arba alkoholį? Kaip remti skaitymą ar populiarinti sportą?), tačiau plepalai, kad knygų neskaitymo kritika – tai „rasistinis požiūris į neskaitančiuosius“ turi maždaug tokią pat prasmę kaip antivakserių plepalai, kad kaukių nedėvinčiųjų kritika – tai „rasistinis požiūris į nedėvinčiuosius apynasrio“. Taigi – ne. Su rasizmu tai neturi nieko bendro.“
Dehnelis ir Miłoszewskis mano, kad Skarżyńskio išeities tezė, esą „nieko blogo, kad neskaitai“ yra neteisinga ir primena panašius teiginius, tokius kaip „mano senelis rūkė ir sulaukė devyniasdešimties, galima nerūkyti ir mirti nuo vėžio“. Jie pripažįsta, kad dalijimas į geresnius skaitančiuosius ir blogesnius neskaitančiuosius kvailokas ir prasčiokiškas, bet siūlo teiginį performuluoti ir tada jis neatrodys toks kvailas: visuomenei yra geriau, jei jos piliečiai nerūko ir negeria, naudojasi automobilio saugos diržais, reguliariai tiriasi krūtis ir prostatą, užsiima sportu, nevalgo šlamštmaisčio ir, žinoma, skaito knygas.
Jie taip pat sutinka, kad knyga knygai nelygi: knygos būna „jokios“, o kartais net žalingos, kaip „Mano kova“, „Siono išminčių protokolai“ ar „Trumpa TSKP (bolševikų) partijos istorija“. Bet tai, kad yra musmirių, nereiškia, jog negalima valgyti voveraičių ar kitų grybų. Be to, apsiginklavęs perskaitytų knygų žiniomis žmogus gali iš nuodingų grybų ar augalų gauti vertingų vaistų – panašiai daug gero mums gali duoti kritiškas „nuodingų“ knygų skaitymas. Rašytojai mano, kad skaitymas iš principo naudingas ir individui, ir visuomenei. Ir tai susiję ne tik su žinių apie pasaulį išsaugojimu ar perteikimu. Pasak Dehnelio ir Miłoszewskio, kalbama apie daug subtilesnius dalykus: „Grožinės literatūros skaitymas turi konkrečios įtakos mūsų gebėjimui jausti empatiją, lavina vaizduotę, moko dialogo, formuluoti savo nuomonę ir analizuoti svetimą, o turtingėjant žodynui leidžia ir preciziškiau suprasti pasaulį.“
Dehnelis ir Miłoszewskis prisimena 2013 m. žurnale „Science“ paskelbtas Emanuele Castano ir Davido Kiddo tyrimo išvadas. Tyrėjai stebėjo maždaug tūkstantį žmonių ir įtaką, kurią skaitymas daro jų gebėjimui suvokti svetimas mintis ir emocijas. Maža to, jie įrodė, kad vyksta esminiai pokyčiai, priklausantys nuo skaitomos literatūros tipo: pramoginiai bestseleriai, tokie kaip Danielle Steel romanai moterims, gebėjimų nepagerino, priešingai nei Dickenso, Čechovo ar DeLillo proza.
Į Skarżyńskio teiginį, esą knygos tapo anachroniškos, Dehnelis ir Miłoszewskis atsako, kad per šimtmečius, žinoma, keitėsi jų forma: nebeskaitome nei papirusų ritinių, nei knygų, kurių viršeliai iš gyvūnų odos, bet pranašystės, esą garsinės ar elektroninės knygos išstums popierines, greičiausiai neišsipildys – knygą galima pagaminti iš įvairių medžiagų, tačiau jos dizainas yra amžinas. Jie mano, kad svarbiausia yra turinys, o nuo antikos laikų žmonija nesugalvojo geresnio būdo išsaugoti ir perteikti žinias, nuomones bei pasakojimus, kaip knyga. Jos nesunaikino spauda, kinas, radijas, televizija ir, pagaliau, internetas. Dehnelis ir Miłoszewskis sutinka, kad popierines enciklopedijas ir žodynus išstumia internetiniai leidiniai, nes taip jais patogiau naudotis; kad, palyginti su kino vaizdais, istoriniai ar fantasy romanai atrodo ne tokie įspūdingi, bet, kita vertus, daug naujausių, populiarumo rekordus gerinančių filmų sukurti būtent pagal knygas. Tai ir filmai apie Harį Poterį, „Žiedų valdovas“, serialai „Sostų karai“ ar „Tarnaitės pasakojimas“. Net šiuo požiūriu knygų anachroniškumas atrodo abejotinas.
Dehnelis ir Miłoszewskis primena, kad „skaitymas visada yra dvigubas darbas: rašytojo ir skaitytojo. Pirmasis kuria partitūrą, o antrasis, dažnai įdėjęs daug pastangų, ją sugroja, naudodamasis savo žiniomis, asociacijomis, prisiminimais. Kai autorius parašys, kad kambario kampe prie stalo sėdėjo graži androidė, į skaitymą pasinėrusio skaitytojo smegenys turės ją sukurti pačios: akimirksniu parinks stalo formą ir spalvą, androidės plaukų spalvą ir jos drabužius, o visa tai atsispindės skaitytojo galvoje. „Graži androidė“ kiekvienam skaitytojui bus kitokia, nes skiriasi mūsų grožio etalonai, bet ekranizacijoje visiems filmą kino teatre žiūrintiems žiūrovams ji visada turės tą patį Scarlett Johansson veidą. Taigi, skaitymas vargina, nes reikalauja pastangų.“ Todėl rašytojai sako suprantantys Skarżyńskio panieką „skaitytojams – maratono bėgikams“ ir polemizuoja su jo teiginiu, esą skaitymas turi būti malonumas. Jie mano, kad dauguma išskirtinių knygų yra nemalonios arba todėl, kad aprašomi skausmingi ir sukrečiantys dalykai, arba todėl, kad verčia mus konfrontuoti su nepatogiomis žiniomis ar pažiūromis, arba todėl, kad paprasčiausiai yra sunkios ir ne visada parašytos paprastai ir prieinamai. Tačiau net ir tos labai nemalonios knygos suteikia mums daug vertingų, nors ne tokių akivaizdžių dalykų: „padeda peržengti save, patirti kažką svarbaus. Užsiauginti smegenų raumenis.“
Dehnelis ir Miłoszewskis polemizuoja ir su Skarżyńskio teiginiu, kad didžiausias skaitymo priešas yra mokykla. Jų nuomone, „mokėjimas skaityti – ne tik raidžių dėliojimas, bet ir gebėjimas sklandžiai ir greitai peržvelgti tekstą bei analizuoti jį skirtingais lygmenimis. Tai civilizaciniai įgūdžiai. O jauni piliečiai, kurie jų neturi, yra socialiai pažeidžiami.“
Žurnalistas Grzegorzas Wysockis savo atsakymą Skarżyńskiui pavadino „Sorry, bet didžiuosiuosi savo knygomis“ („Sorry, ale będę dumny z moich książek. Wysocki odpowiada Skarżyńskiemu“). Jis pabrėžia: „Užuot pliauškę apie tai, esą nėra nieko blogo neskaityti, norėčiau, kad galų gale suprastume, jog ir aš, ir daug kitų žmonių, daug mano artimųjų ir pažįstamų, o dar daugiau nepažįstamų, socialiai pakilo į viršų tik todėl, kad užsikorė ant didžiulės perskaitytų knygų krūvos. Ne kiekvienas turėjo laimės gimti bibliotekoje, knygų pilnuose namuose kartu su visu kultūros kapitalo paketu.“ Jis mano, kad būtent knygos, intensyvus skaitymas, bibliotekose praleistos valandos leido „kai kuriems mūsų – beraščių ir atsilikusių valstiečių palikuoniams – ne tik suprasti perskaitytą Skarżyńskio tekstą, bet net ir ant jo supykti bei parašyti poleminį atsakymą“.
Diskusija tęsiasi. Kol kas paskutinis šioje polemikoje yra leidėjos Marios Deskur tekstas „Ginčas apie skaitymą. Negalima menkinti neskaitančiųjų, reikia juos įkalbinėti skaityti“ („Spór o czytelnictwo. Nie wolno nieczytającymi gardzić, ale należy ich namawiać do czytania“). Jos nuomone, skaitymo skatinimas yra viena iš galimybių išlyginti socialinius skirtumus, juk Lenkijoje tik penki procentai suaugusių žmonių per metus perskaito mažiausiai septynias knygas, ir būtent juos galima pavadinti skaitančiais reguliariai. Ji mano, jog taip yra todėl, kad Lenkijoje nėra visuotinio skaitymo kulto, ir klausia, ar kas matė arba girdėjo politiką, kuris per rinkimų kampaniją kalbėtų apie skaitymą. Ar kas sutiko verslininką milijonierių, kuris girtųsi pradėta remti skaitymo programa? Ir atsako: „Ne. Remti verta sporto klubus, Lenkijoje – tai kulto objektas. Skaitymas Lenkijoje nėra tema, kuri kam nors pelnytų rinkėjų balsus ar garbę.“
Deja, šiais klausimais, kurie visai aktualūs ir Lietuvos padangėje, tenka baigti gegužės skaitinius.
Parengė Ž. P.
