Pas serbus

Į Serbiją su Gintaru Zinkevičiumi skridome dar tik prasidedant omikrono bangai. Iš Belgrado Nikolos Teslos oro uosto į Novi Sadą važiavome per lygumas, artėdami pamatėme Fruškos kalną. Vėliau sužinosime, kad tai – tik kalva.

Novi Sadas – antrasis serbų miestas, šiemet kartu su Kaunu tapęs Europos kultūros sostine. Ta proga rengėme serbų avangardo parodą Kauno fotografijos galerijoje. Vaikštant Novi Sado gatvėmis buvo akivaizdu, kodėl šie miestai suporuoti – panašus dydis, jaukios erdvės, tik Novi Sade dar neprasidėjo rekonstrukcijos. Jų laukia truputį apšepę pastatai, nors gatvėmis važinėja daug apynaujų „Fiatų“. Matėme, kaip šeimos vaikštinėja pėsčiųjų alėjomis, centriniame parke įrengiama čiuožykla. Sanja Kojić Mladenov (mano antrininkė Novi Sade) ir Zoranas Pantelićius (Gintaro antrininkas) mums sakė, kad Voivodinos provincija nuo seno yra etniškai marga. O jos sostinėje Novi Sade gyvena ne tik serbų dauguma, bet ir nemažai vengrų, vokiečių, slovakų, rumunų, kroatų, juodkalniečių. Buvo ir žydų, bet juos per Antrąjį pasaulinį karą išžudė šalį okupavusios Vengrijos policija. Apie tai primena šeimos skulptūrinė grupė Dunojaus krantinėje, nes kūnai buvo sumesti į upę.

Serbai didžiuojasi savo laikysena tame kare. Okupantams priešinosi stiprus partizanų judėjimas, kurio lyderis Josipas Brozas Tito vėliau tapo Jugoslavijos vadovu. Iš to laiko liko keista Šiuolaikinio meno ir karo muziejų kaimynystė viename pastate. Kad patektume į tarptautinę Sanjos kuruotą keliaujančią parodą „Eurovizija: susiduriantys pasakojimai ir erdvės“ (ten plaukioja ir Emilijos Škarnulytės undinė), turėjome praeiti pro patrankas ir karių, partizanų, masinių kapų nuotraukų ekspoziciją.

Sanjos kabinete tarėmės, ką rodyti Kaune. Galbūt garsiausias Jugoslavijos grupes IRWIN ir OHO? Muziejaus kolekcijoje yra jų darbų. Mat didžiuosiuose miestuose veikę studentų kultūros centrai, kuriems leista eksperimentuoti, sudarė tinklą. Vieni važinėjo pas kitus, o Novi Sadas buvo Serbijos kultūros centras, tad čia vyko ne tik vietinės reikšmės procesai. Tuos ryšius ir įtakas – artimas bei tolimas – išreiškia koncentrinių apskritimų žemėlapis. Centre – Novi Sado menininkų grupės, tapusios pasaulio meninių ir filosofinių idėjų taikiniu. Nutarėme parodyti ir to apšaudymo rezultatus. Pradžiai atrinkome nuotrauką iš menininkų susitikimo su Josephu Beuysu Belgrade 1974 metais. Kitaip nei mes, Jugoslavijos gyventojai galėjo važinėti po Vakarų Europą. Dalyvaudami Edinburgo alternatyvaus meno festivalyje susipažino su Beuysu, pakvietė jį pasidalinti idėjomis. Todėl konceptualizmas ir performansas Jugoslavijoje prasidėjo ne ką vėliau nei Vakaruose.

Avangardo pradžia Novi Sade susijusi su Jaunimo forumu, kurio vadove 1968 m. buvo paskirta poetė ir menininkė Judita Šalgo. Ji pakvietė bendradarbiauti keletą studentų – filosofų, sociologų, teisininkų. Jie redagavo serbiškus ir vengriškus laikraščius bei žurnalus, rengė akcijas. Pavyzdžiui, „Viešą meno klasę“, dedikuotą Jacksonui Pollockui. Grupelė menininkų nudažė Dunojaus krantinės kvadratinį metrą pilkai, visi sustojo ant jo ir iš ten pradėjo įgyvendinti savo sumanymus – laistė dažus ant popieriaus lakštų ir tuos atsitiktinius rašmenis spausdino ant betono. Dabar tai liudija tik kelios fotografijos, kurių nepakanka, kad pajustum to bendro veiksmo energiją. Bet jos daugeliui primins po dviejų dešimtmečių Lietuvoje vykusias „Post Ars“ akcijas Kaune ar „Žalio lapo“ – Vilniuje.

Tik nuotraukos liko iš pačios Šalgo ir Katalinos Ladik performansų. Sakoma, kad pusiau vengrė Ladik pirmoji Jugoslavijoje pradėjo performansuose naudoti savo kūną – ne Marina Abramović. Ladik pastebėjo, kad poezijos skaitymuose vyrai užsidengia nuo publikos barzdomis, cigarečių dūmais ir popieriaus lakštu. Jai atrodė, kad žmonės ateina susitikti su poetu ir nori jo viso. Tad ji atmetė popierių kaip pasenusią poezijos mediją ir visu kūnu – dažnai nuoga – interpretuodavo savo eilėraščius, kuriuose iš žodžių likdavo tik fonemos, beprasmiai garsai. Kūnas buvo tarpininkas balsui, o menininkė – šamanė. Tai tik įsivaizduoju iš fotografijų serijos.

O Šalgo performansą galima beveik patirti, nes jis nufilmuotas: poetė suka cilindrą ir skaito ant jo išrašytus žodžius. Jie mums nesuprantami (nebent pasinaudotume „Google“ vertėju), bet svarbu veiksmas. Rašymą Šalgo įsivaizduoja kaip kovą su kalba, mat serbiškai išmoko jau mokykloje. Jos motina, nujausdama, kad naciai ją tuoj išveš į naikinimo stovyklą kaip jos vyrą ir kitus žydus, Juditą atidavė vengrei „tetai Anuškai“, tapusiai jai mama. Paskui tikroji mama grįžo ir Judita suprato: „Jei mama pakeičiama, tuomet viskas pasaulyje yra pakeičiama, įskaitant mane pačią ir viską, kas sudaro mano tapatybę.“

Šias dvi menininkes Sanja ir Zoranas įtraukė priešindamiesi avangardo kanonui, kuriame dominuoja vyrai. Pavyzdžiui, kur kas geriau žinomas Božidaras Mandićius, sukūręs keletą filmų, kuriuose Novi Sado komuna atlieka absurdiškus veiksmus, trikdančius „normalius žmones“ ir pasišaipančius iš taisyklėmis suvaržyto gyvenimo. Apie Mandićių garsus serbų režisierius Aleksandras Davićius netgi sukūrė filmą „Bausmė ir laisvė“ (1991), kurį taip pat atvežėme į Kauną. Beje, pats Mandićius dabar gyvena Rudniko kalno papėdėje, kur 1977 m. įkūrė „Skaidrių šaltinių šeimyną“. Ši bendruomenė ieško harmoningos egzistencijos su 5E: Ekologija, Estetika, Etika, Erotika ir Emocija – aktualu šiems laikams.

Mandićius išsikraustė į kalnus ne šiaip sau. Novi Sado valdžia ne tik nesuprato meno eksperimentų, bet ir įžvelgė komunizmo kritiką. Todėl 1971 m. keletą menininkų – tarp jų ir Mandićių – suėmė ir metams įkalino. Be to, atleido Juditą Šalgo, pakeitė visus vadovus – trumpai tariant, užgniaužė avangardo proveržį. Tą procesą iliustruoja Bogdankos Poznanović intermedijų performansas „Kasečių kūnai“ (1973). Ant sienos rodoma skaidrių projekcija – nufotografuotos panaudotos kompiuterių juostos ir skaičiai. Pro kiekvieno kadro projekciją praeina žmogus. Skaičių ir skylučių kombinacijos juos dehumanizuoja ir suteikia „naują tapatybę kompiuterio laike“. Informacinėms technologijoms keičiant pasaulį, žmogus paverčiamas skaičiumi, nes taip jį lengviau kontroliuoti.

Pati Bogdanka su savo vyru Dejanu priešinosi represijoms savo studijoje įsteigdami „Ateljė DT20“. Kai Jaunimo forumas tapo dar viena nykia institucija, avangardo menininkai pradėjo susitikinėti pas Poznanovićius. Čia jie, kaip ir Lietuvos menininkai savo dirbtuvėse, dalijosi žiniomis apie tai, kas ką kur matė, girdėjo ar skaitė, inicijavo pašto meno projektus, rengė uždraustas parodas. Pavyzdžiui, „Knyga kaip atradimų vieta“ (1974), kurios nuotraukas rodome Kaune. Dejanui 1996 m. mirus, Bogdanka atidavė sukauptą archyvą Novi Sado kultūros institucijoms. Dabar Naujųjų medijų centras „kuda.org“ mėgina išsaugoti „Ateljė DT20“ kaip avangardo paveldą, bet provincijos valdžiai tokie dalykai nerūpi. Tai irgi mums pažįstama.

Į menininkus niekas nekreipė dėmesio ir tada, kai jie savo kūriniais perspėjo apie kylančio nacionalsocializmo pavojų. Sanja ir Zoranas ėjo į protestus prieš Slobodano Miloševićiaus agresiją, kai slovėnai, kroatai ir bosniai nusprendė kurti nepriklausomas valstybes. Belgradui visur ginklais remiant serbų separatistus, pačioje Serbijoje prasidėjo 22 mėnesius trukusi hiperinfliacija. Sanja pasakojo, kad jos mama, gavusi mėnesio atlyginimą, bėgdavo nupirkti pieno ir duonos, nes kitą rytą tie pinigai jau būdavo beverčiai. Internete ieškodama informacijos apie daktarą ir poetą Jovaną Jovanovićių Zmajų (1833–1904), kurio paminklas stovi priešais pagrindinę ortodoksų bažnyčią, radau jo atvaizdą ant penkių šimtų milijardų (500 000 000 000) dinarų banknoto. Jis taip pat buvo bevertis.

Jugoslavijos subyrėjimas, kaip ir šiurpūs Balkanų karo įvykiai, iki šiol apmąstomi meno kūriniuose. Minėtoje parodoje „Eurovizijos“ yra bosnio Adnano Softićiaus filmas, keliantis klausimą, kodėl miestai „išvalo“ daugiakultūrį paveldą. Vakare su juo, Sanja, jos vyru ir Zoranu airiškoje aludėje kalbėjomės apie meną, istoriją ir politiką. „Autokratai vėl valdžioje, o žmonės per daug silpni, jie nieko negali padaryti“, – sakė Adnanas. Paskui jie mokė mane tarti kietą ir minkštą č, kuris skirtingai ir užrašomas – ћ ir ч kirilica, ć ir č lotyniškais rašmenimis. Tik neprisimenu, kuris yra kuris, bet rašydama serbų pavardes gale neberašau č, kur turi būti ć.

Parodai atrinktais kūriniais brėžiame punktyrą iš Balkanų karo laikų į dabartį. Akcentas – kintančios medijos. Tai atitraukia nuo tiesioginio smurto vaizdavimo, bet medijų nesusikalbėjimas yra politinių nesusikalbėjimų veidrodis ir visada domino Novi Sado avangardistus, iš pradžių paveiktus „Art & Language“ judėjimo. Grupės APSOLUTNO (kurioje dalyvauja Zoranas) videofilme matome – arba, tiksliau, NEmatome – Juodąją jūrą, nufilmuotą viena technologija, paskui Amerikoje perrašyta į kitą, tada dar į kitą, kol vaizdas virsta traškesiu – kaip ir Balkanai pasaulio vaizduotėje. Menininkų Isidoros Ilić ir Boško Prostrano duetas „Doplgenger“ preparuoja dokumentinius kadrus iš 1989-ųjų mitingo Kosove. Sulėtindami judesius jie tarsi stengiasi įžvelgti tada kalbėjusio Miloševićiaus ir jo pamaldžiai klausiusių žmonių veiduose karo ateitį, kuri tada ir prasidėjo ištartais žodžiais.

Vladanas Joleris pasiskolina žaidimo „Sims“ modelį ir rodo skaitmeninėje tuštumoje be tikslo slankiojančius – jau be žodžių – kenčiančius dabarties žmonių avatarus. O jau minėtas Naujųjų medijų centras „kuda.org“ pristato prie sudužusio NATO lėktuvo rastą vaizdajuostę, kurioje matoma kabina pusvalandį iki katastrofos. Keli lėktuvai 1999 m. skrido bombarduoti taikinių prie Novi Sado. Čia jie grįžta jau atlikę užduotį. Destrukcijos žemėje jie nematė, tik skaičiukus – savo pačių koordinates, radare pasirodančius objektus. Tai panašu į simuliaciją, nes mes įpratę tokį vaizdą suvokti kaip netikrą, kaip žaidimą. Monotoniškas vaizdas ir pilotų pokalbiai migdo, bet maždaug po dvidešimt penkių minučių pažadina mūsų avataru tapusio piloto žodžiai: „Į mane pataikė.“ Matome, kaip jo greitis lėtėja, aukštis žemėja, vaizdas suyra, girdisi tik kvėpavimas.

Medijos kuria tarsi saugų atstumą nuo karo. Bet karas nebūna saugus, ką liudija ir ta rastoji vaizdajuostė – tikras mirties pėdsakas. O katastrofą žemėje parodoje taikliai vaizduoja viena pasenusi medija. Draganas Vojvodićius kolekcionavo vinilines plokšteles. Per karą jam teko bėgti, kolekcija pražuvo, liko tyla. Tą tylą jis įrašė į plokštelę, kurią dabar galerijoje atkakliai groja patefonas. O per garso kolonėles kartais pasigirsta dulkelių trakštelėjimai kaip Johno Cageʼo „4ʹ33ʺ“ pergrojimas Kaune, pasauliui vėl ruošiantis karui.

Paroda veikia iki vasario 27 d.

Kauno fotografijos galerija (Vilniaus g. 2, Kaunas)