7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Sugiharos fondo „Diplomatai už gyvybę“ apdovanojimai

Nr. 8 (1415), 2022-02-25
Tarp disciplinų
Viktorija Voidogaitė CC. L. Brundzos nuotr.
Viktorija Voidogaitė CC. L. Brundzos nuotr.

Vasario 20 d. VDU Didžiojoje auloje Sugiharos fondas „Diplomatai už gyvybę“ tradiciškai paskelbė 2021 m. Tolerancijos žmogų ir įteikė jau penktąją profesoriaus Leonido Donskio premiją.

Sugiharos fondo „Diplomatai už gyvybę“ valdybos sprendimu 2021 m. Tolerancijos žmogumi išrinkta edukologė, vienuolė ses. Viktorija Voidogaitė CC. Ji viena pirmųjų savanoriškai prisijungė prie pagalbos pabėgėliams, ypač daug dėmesio skirdama vaikams ir jų švietimui. Savo pavyzdžiu ji parodė, kad esminis barjeras slypi mūsų galvose ir stereotipuose, kuriuos peržengę atrandame tokius pačius žmones kaip ir mes patys.

Kasmetinė Leonido Donskio premija šiemet skirta rašytojui, žurnalistui, vertėjui Rimantui Vanagui, daugelį metų sistemingai dirbančiam prie Anykščių istorijų. Jo kūryboje susisieja meilė savo gimtajam kraštui bei globalios tendencijos. Kartu jis primena atvirumo ir skaudžių patirčių aktualizavimo, atminties gaivinimo svarbą, todėl dalį savo darbų yra paskyręs Anykščių žydų istorijai, vietinių lietuvių gyventojų dalyvavimui Holokauste.

Spausdiname Ramūno Garbaravičiaus, Sugiharos fondo „Diplomatai už gyvybę“ valdybos pirmininko, ir Rimanto Vanago kalbas, pasakytas premijos įteikimo ceremonijoje.

 

Ar gresia pavojus mūsų žmogiškumui?

Šiandien tradicinių iškilmių salėje susirinkome po metų pertraukos. Kaukės dar dengia veidus, bet vis tiek lieka atvertos akys ir žvilgsniai žmonių, kuriems svarbu tai, kas čia vyksta. Ir kurie, anot Jonatano Sackso, pasaulyje po pandemijos siekia suprasti, kaip po ilgo izoliacijos tarpsnio drauge atkurti savo gyvenimą naudojantis šio tarpsnio įkvėptomis įžvalgomis ir energija[1]. Rašiau šią kalbą iš anksto, tačiau ir tada, ir dabar tikiu, kad kitaip būti negali...

Spėju, kad dažno europiečio mintys sukasi apie nerimo branduolį: negi iš tiesų stovime ant karo ir naujo totalitarizmo briaunos?

Ar tie dveji pandemijos ir sutrikusio bendravimo metai įkvėpė naujas mūsų įžvalgas? Ar tapome jautresni, ar pravėrėme empatijos menės duris? Ar daug vilties ir naujos energijos? Tai klausimai mums visiems. Tačiau didesnio mūsų visuomenės susiskaldymo ir vietinės politikos žemumų aš neprisimenu. Regis, net Sąjūdžio laikų politiniai ir idėjiniai oponentai, brazauskininkai ir landsbergininkai, daugiau tarp savęs kalbėdavosi, bandydavo vieni kitiems paspaust rankas ir susėdę prie bendro stalo imtis tokių klausimų, į kuriuos tik bendru sutarimu atsakoma.

Karo grėsmė tvyro mūsų susiaurėjusioje, buitinėmis smulkmenomis ir kvailystėmis perpildytoje viešojoje erdvėje. Prieš kelias dienas savo komentare „Karų išvakarės rašytojo akimis“[2] taikliausiai ją atpažino rašytojas Markas Zingeris. Anot jo, didžiųjų politikų pareiškimai po susitikimų Kremliuje geriausiu atveju palieka už ausų pritempto optimizmo įspūdį. Lygiai kaip 1938 m. Prancūzijai bei Anglijai derantis su Vokietija... Žvelgiant nuo Sugiharos namų pusės regisi dar vienas palyginimas. Dar tik kalbame apie karo kaimynystėje grėsmes, bet jau pajutome, ką reiškia pabėgėlių srautai prie Lietuvos sienų. Žinoma, ir skaičiai, ir Lietuvos valdžios, ir lietuvių visuomenės elgesys yra visiškai skirtingi. O ir užsienio valstybių diplomatai nūdien atrodo kitaip nei Japonijos konsulas Vaižganto gatvėje.

Mes nežinome ateities, tačiau matome, kad žmogiškumo šiluma gali sklisti ir jos nežinant. Tikėti, kad šiandienos nerimo virpesius jausdami Sugiharos fondo „Diplomatai už gyvybę“ valdybos nariai balsavo už tai, kad Tolerancijos žmogaus titulas būtų suteikiamas seseriai Viktorijai Voidogaitei. Bent daliai iš mūsų valdybos šis apsisprendimas reiškė intenciją pagerbti vieną asmenį, tuo pačiu metu primenant daugelį varguolių pabėgėlių lemtimi prie Lietuvos sienų susirūpinusių vienuolių ir krikščioniškojo „Caritas“ savanorių.

Karo grėsmės dažniausiai pakeičia laiko skaičiuokles mūsų viduje. Ir viena diena, ir vienas atodūsis gali būti lemtingas, kai ginklams žvangant nutyla Mūzos. Tad ir vienas veiksmas gali tapti nuopelnu Metų žmogui. Tas pats laiko pojūtis padiktavo mūsų Fondo valdybai, prieš penkerius metus apsisprendusiai įsteigti mūsų bendražygio Leonido Donskio premiją už gyvenimo nuopelnus pilietinių dorybių, gilesnio supratimo, pakantumo, empatijos ir tiesos sakymo kalvarijose. Šiemet mes pripažinome, kad Anykščių žemės sūnus, jos atminties, kilnumo ir padorumo liudytojas – rašytojas, žurnalistas, vertėjas ir visuomenės darbininkas Rimantas Vanagas – yra vertas Leonido Donskio premijos.

Bent jau vienas iš Valdybos narių ginčuose teigė, kad nėra mūsų raštuose daug tokių juodžiausių praeities herojų portretų, koks pateko į knygą „Anykščių fenomenas“. Kad nebūtų pamiršti tokie kaip brutalus žydšaudys Bronius Janickas, kaimynų pramintas Kanibala... Gerų ir garbingų žmonių prisiminimas yra maloni pareiga, o štai tamsiausius charakterius įrėminti savo atmintyje neretai tampa sunkiausia užduotimi. Juk juos labiausiai norisi užmiršti.

Vėtroms siaučiant už sienų ir durų yra nelengva derinti sveiką protą ir jautrią širdį – čia nė vienam nėra skirta vienareikšmė partitūra. Kadaise Tomas Venclova, klausinėjamas apie globalizacijos pavojus lietuviškumui, išmintingai atsakė, kad jis nematąs kažko labai pavojingo, tačiau mano, kad didžiulė grėsmė kyla lietuvių žmogiškumui. Šiandien, kai į pasaulį sugrįžta ciniška geopolitika, o globalizacijos euforija dingsta pandemijos akivaizdoje, drįstu manyti, kad tas pavojus mūsų žmogiškumui dar labiau padidėja. Algoritmais grįsta politika ima dvelkti mašinos šalčiu, o žmogiškai jautrai išsaugoti prireikia vis daugiau valios pastangų. Todėl sveikindamas visus palinkėsiu vilties, tikėjimo ir stiprybės tuomet, kai nieko nedarymas ims reikšti pagalbą blogiui. Geros kloties Jums visiems!

 

Ramūnas Garbaravičius

 

Saugokime žmogiškumą

 

Kadangi nuo šiol mano kūrybinėje biografijoje neišvengiamai bus įrašytas Leonidas Donskis, išdrįsau parašyti jam viešą laišką.

 

Garbusis Profesoriau Leonidai Donski!

 

Man būtų garbė ir didelis smalsumas pasikalbėti su Jumis akis į akį apie tai, kas šiandien Lietuvoje, Europoje ir pasaulyje svarbu, svarbiausia. Tiesa, teoretikas niekad nebuvau, gyvenimo išminties sėmiausi iš paties gyvenimo ir jo dovanotų spalvingų asmenybių. Sunkiomis minutėmis, kai išsenka optimizmas ir nusvyra rankos, prisimenu karo pabėgėlių ir Sibiro tremtinių, partizanų likimus, jų nepelnytas kančias – ir man pasidaro gėda dėl savo smulkių nuoskaudų bei negandų.

Auklėtas internacionalizmo dvasia, šventai tikėjau, kad visos tautos nusipelno dėmesio ir supratimo, iš visų yra daugiau ar mažiau ko pasimokyti. Atgimimo metais pradėjęs ieškoti Anykščių žydų, atsidūriau Izraelyje. Pirmąkart pajutau, koks nepaprastas džiaugsmas ir didi vertybė yra laisvė eiti kur nori, kalbėti ir rašyti ką nori. Modernioji Izraelio valstybė hebrajų kalbą, gyvavusią daugiau šventraščiuose, prikėlė ir įtvirtino kaip valstybinę, – mane, filologą lituanistą, ir dar išsivaduojančios šalies pilietį, šis giliai patriotinis pavyzdys sužavėjo ir įkvėpė.

Išklausęs istorijas, kurias verkdami, nostalgiškai prisimindami gimtąją Lietuvą, o paskui vėl braukdami ašaras man išklojo prieš karą Anykščiuose gyvenę žydai, aš pajutau skaudžią naštą. Ji, manyčiau, tenka kiekvienam lietuviui, norinčiam, kad jų naujoji, teisėta žmonių valia sukurta valstybė jaustųsi laisva ir garbinga kitų tokių pat valstybių draugijoje.

Per vėlesnius dešimtmečius mano kompiuteryje, bibliotekoje ir atmintyje kaupėsi Holokausto Anykščiuose detalės iki netikėčiausių niuansų, klausimų. Iš daugybės pasakojimų, liudininkų atodūsių susiklostė, susivijo vasaros vakaro šešėlių procesija, slenkanti stačia gatvele netoli siaurojo geležinkelio. Paklaikę veidai ir akys, ryšulėliai drebančiose rankose, jaunos motinos, stumiančios įkalnėn vežimėlius su kūdikiais – ir ištisinis banguojantis vaitojimas... Visas šis apokaliptinis reginys buvo toks nerealiai, nežmoniškai klaikus, kad man jau dingojos, jog net nužudymas būtų gailestingesnis už tą myriop nekaltai pasmerktųjų būseną. Elementaraus žmogiškumo paniekinimą, žmogaus kaip sąmoningos būtybės, kaip Dievo ir visatos kūrinio pažeminimą.

Ir štai, man berašant visai kitą knygą, toji kosmetiškai aptvarstyta votis netikėtai išsiveržė ir sprogo – kaip psichinė, moralinė ir emocinė iškrova. Dokumentinė poema „Anykščių dantiraštis“ – tai galutinis susitaikymas su tuo, kas įvyko. Ne propaganda ar noras kam nors įsiteikti, o galutinis asmeninis nuosprendis bet kokiam prieš žmogų nukreiptam smurtui, agresijai.

Agresija! Pasaulio akimis žiūrint, šis slibinas tebespjaudo siera ir mūsų dienomis. 1997 metais su pora Lietuvos rašytojų dalyvaudami Vašingtone vykusioje pasaulio rašytojų konferencijoje „Vakarų literatūros perspektyvos XXI amžiuje“, išgirdome apie žmonijai gresiančius pavojus, priešpriešas, religinius, ekonominius, informacinius ir dar kitokius karus. Dabar jau akivaizdu, jog tos prognozės pildosi su kaupu, pasaulis tampa vis konfliktiškesnis, karštligiškas, mažiau nuspėjamas. Tos tendencijos atsispindi ir Lietuvoje, jos žmonių santykiuose. Tiesa, agresija pas mus dar ne tiek suįžūlėjusi, nepalyginti rafinuotesnė – bent kol kas.

Politikai mėgsta girtis, jog sukūrėme laisvą, demokratišką valstybę, gyvename kaip niekad gerai. Tai tiesa. Bet ar mylime žmogų, gerbiame jį ir jo nuomonę, rūpinamės juo? Kodėl net žodžiai „garbė“, „atsiprašau“ beveik nebegirdimi?

Laikausi savo kraštiečio Juozo Tumo-Vaižganto nuostatos: man nesvarbu, koks tu – baltas, mėlynas ar raudonas, svarbu, kad nebūtum padliecas! Kaip, jei ne padliecais, turėtume vadinti tuos, kurie internete, žiniasklaidoje, o ir iš aukštų tribūnų sąmoningai pila patyčias ant savo oponentų, niekuo dėtų bendrapiliečių, net ant vienintelių visos šalies išrinktų asmenų – prezidentų? Kai šitaip atvirai ir piktybiškai kiršinama visuomenė, kodėl neaktyvuojamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnis, skelbiantis: „Laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais – tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija.“

Nebe retoriškai, o tiesmukai klausiu: ar tikrai saugome žmogiškumą?

Ne paslaptis, jog nemažai jaunų žmonių emigruoja ne tik dėl lengvesnio uždarbio, bet ir todėl, kad namie jaučiasi neįvertinti, nereikalingi. Ne paslaptis ir tai, jog šiais prieštaringais, karščiuojančių protų ir akių laikais vis daugėja mažaraščių, adekvačiai nesuvokiančių tikrovės. Neatidėliotinai spręstina aktualija: kokybiškas, visapusiškas lavinimas, švietimas – Jūsų, Garbus Profesoriau, žodžiais tarus, asmenybę ugdančios Apšvietos būtinybė. 

Kaip šiandien trūksta laisvų, drąsių valstybininkų! Aktyvių, energingų Tolerancijos, Atjautos riterių. Lyderių ir šauklių, kurie autoritetingai nuo visų bokštų ir piliakalnių kviestų žmones šviesos, pagarbos, savęs ir savitarpio supratimo paieškai. O sukvietęs ir susodinęs kažkas juk turi, privalo perspėti, BE PYKČIO paaiškinti ir įrodyti, jog kiekvienas esam vertybė. Kaip žydų išmintis sako, žmogus – tai visata!

O šią Jūsų, gerbiamasis Profesoriau Leonidai, vardu pavadintos premijos man suteiktą garbę skiriu visiems savo respondentams, lietuviams ir žydams, kuriems ne tas pat, kuo gyvas žmogus, kaip gyvas ir ar išvis gyvas.

 

Rimantas Vanagas

 

[1] Jonatan Sacks. Moralė. Bendrasis gėris permainų laikais, Vilnius, Tyto Alba, 2021, p. 19.

[2] Delfi.lt, vasario 14 d.

Viktorija Voidogaitė CC. L. Brundzos nuotr.
Viktorija Voidogaitė CC. L. Brundzos nuotr.
Ramūnas Garbaravičius. L. Brundzos nuotr.
Ramūnas Garbaravičius. L. Brundzos nuotr.