Vestuvinė Liubos suknelė užpildo erdvę tarp U forma sustatytų, vaišėmis apkrautų stalų. Gėlių puokštė jos rankose „kalbasi“ su tapetų, „auksinių“ ir tiulinių užuolaidų, suolus dengiančių raudonų užtiesalų gėlėmis. Visą tą margumyną „permuša“ balta suknelės piramidė. Ši 2001 m. užfiksuota Andrew Miksio fotografija jau tapo tarsi ikona. Nesunku atpažinti išplėštą iš knygos jos reprodukciją, kybančią ant sienos romų namuose, kuriuos jis vėl fotografuoja 2008 metais. Bet tik dabar, atidžiai apžiūrinėdama Miksio parodą „Baxt“ MO muziejuje (kuratorė Ugnė Paberžytė), pastebiu, kad Liubos akys paraudusios, lyg ji būtų verkusi. Galbūt čia veikia mano žinojimas apie patriarchalines šios bendruomenės tradicijas – kad moteris privalo atlikti visus namų darbus, o vyrams net negalima prisiliesti prie grindų skuduro. Bet gal net svarbesnis faktas, kad apie tai kažką iš viso žinau, nes anksčiau man, kaip ir daugeliui kitų, romai, ši Lietuvoje jau daugiau nei 500 metų gyvenanti tauta, buvo žinomi tik iš antraščių apie nusikaltimus. Tiesa, vaikystėje juos pastebėdavau gatvėse, kai romų moterys itin išsiskirdavo savo išvaizda – ne tik tamsesne veido ir plaukų spalva, bet ir besiplaikstančiomis gėlėtomis sukniomis.
Virsmą iš nenoro žinoti į susidomėjimą nulėmė ne kas kita, o Miksio fotografijos. Žydų teoretikė Ariella Azoulay knygoje „Pilietinė vaizduotė: politinė fotografijos antologija“ (2015) įrodinėja, kad estetikos ir politikos jungtis gali padėti apginti terorizuojamas mažumų bendruomenes. Ji argumentuotai atmeta tipišką intelektualų priekaištą, kad profesionalo, ne tos bendruomenės nario nufotografuoti portretai estetizuoja skausmą, jį paverčia egzotika mūsų žvilgsniui. Estetika tarsi nebūtina norint informuoti, bet ji atkreipia dėmesį, padeda pajusti kito situaciją, įsiminti. Paveikus vaizdas prasismelkia pro kultūrines užtvaras ir ima keisti suvokimą, kuria pilietinę vaizduotę.
Būtent tai Lietuvoje jau du dešimtmečius atlieka Andrew Miksio sutiktų romų fotografijos. XX a. pabaigoje su Fulbraito stipendija atvykęs į Lietuvą, dar Amerikoje sukūręs ciklą „Bingo“, jis gana panašių baltų veidų minioje pastebėjo kitaip atrodančius romus ir pradėjo juos fotografuoti. Draugai perspėjo to nedaryti, nes romai esą pavojingi. Miksys jų neklausė – ir nieko jam neatsitiko. Su romais jis susidraugavo, o fotografijomis pasakojo jų istorijas, įrašytas ne tik veiduose ir pozose, bet ir namų aplinkoje. Portretai išduoda žemą romų socialinį statusą, lietuviams neįprastą skonį, bet ir supažindina su kiekvienu atskirai. Be to, Miksys mus jau privertė įsiminti vieną romų kalbos žodį – baxt, tapusį jo fotografijų ciklo pavadinimu. MO muziejaus parodoje šio žodžio reikšmę aiškina Laimono Briedžio tekstas ne tik lietuvių ir anglų, bet ir romų kalba: baxt reiškia ne tik sėkmę, likimą, lemtį, fortūną, karmą, dalią, bet ir yra susijęs su indoiranėnų žodžiu baga – dievybe. Tad turėti baxt – tai turėti aukščiausių jėgų palaiminimą.
Tūkstantmečių sandūroje sukūręs fotografijų ciklą Miksys liko Lietuvoje ir, nors po to fotografavo provincijos diskotekas („Disko“) ir Baltarusiją („Tulips“), pas romus vis sugrįždavo. Ne tik į Kirtimus. Fotografavo juos Žagarėje, Troškūnuose, Seredžiuje, Eišiškėse. Per tą laiką vieni užaugo, kiti paseno, treti mirė. MO parodoje šią slinktį man simbolizuoja trys viena virš kitos sukabintos nuotraukos. Viršuje – pagyvenęs vyras, liūdnai stovintis prie savo varganų namų durų. Tai – Leška 2005 metais. Apačioje – Leškos figūra iškirpta, įklijuota į margą foną ir įrėminta – taip Miksys jį nufotografavo 2008 m. vėl aplankęs tuos pačius romus. Viduryje – pati nuotrauka kaip daiktas. Jos rėmo kraštas nuplėštas, o stiklas suskeldėjęs kaip ant paminklinių akmenų pritvirtintų nuotraukų emalė.
Tačiau laikinumas nėra vienintelė parodos tema. Miksio fotografijos ir parodos architektūra (Dominykas Šavelis) išryškina namų sąvoką. Dalis fotografijų sukabintos ant durų. Jos įvairios. Vienose yra langelis su dar likusiomis užuolaidėlėmis. Kitos – filinginės, iš tikro medžio, atrodo prabangiai. Trečios sulūžusios. Ketvirtos... Prie visų durų užrašyta „Namas 22 / Kher 22“, tada numeris su grotažyme ir „Kirtimai (taboras) / Kirtimi (tabaro)“. Tas namas su numeriu – po karo pastatytas barakas romams, vienintelis legalus statinys. Kitus romai pasistatė patys, o durys – jų namų likučiai. Vilniaus savivaldybė Kirtimų taboro sunaikinimą įtraukia į savo nuopelnų sąrašą. Miestiečiai tyliai pritaria, nes skaitė tas kriminalines antraštes. Miksio fotografijos siūlo kriminalinę antraštę permesti pačiai savivaldybei. XXI a. pradžioje jo nufotografuotų namų durys atsidaro, romai įsileidžia vidun, į erdvę, kurioje jaučiasi saugūs, nes ten dauginasi gėlės ir širdys. „Namuose mes esame vieni žmonės, išorėje – kiti“, – kalbėjo Rumina Rumianceva per parodos atidarymą. 2020 m. Miksys atvažiuoja į tą pačią vietą fotografuoti likusios tuštumos. Galbūt kažkam tai atrodo kaip tvarka. Romams tai – sugriautas gyvenimas, įrodymas, kad su jais šitoje valstybėje galima daryti, ką nori. Fotografijos liudija, bet neatsako į visus klausimus. Vieną ištarė jaunuolis per atidarymą: kur romai perkelti sugriovus jų namus?
Niekur. Anot kalbėjusių, buvo perkeltos tik labai daug vaikų turinčios šeimos. Kitiems duota po septyniasdešimt eurų, kad jie išsinuomotų būstą. Romams būsto niekas nenuomoja, tad jie glaudžiasi, kas kur gali. Nežinau, kaip jums, bet man tokie valdžios veiksmai atrodo neteisėti. Tikėtina, kad taip juos ir įvardys istorija. Nes, vėl užsukusi į MO muziejų, matau daug žiūrovų. Jie tyrinėja Miksio fotografijas, klausosi romų, ekrane svarstančių, kas yra baxt, paskui apžiūri romės Selmos Selman parodą „Poezija be trapumo“. Požiūrio kaita tvyro ore.
Paroda veikia iki rugpjūčio 14 d.
MO muziejus (Pylimo g. 17, Vilnius)
