Su būgnais į juodąją skylę

Williamo Kentridgeʼo parodą Kaune (kuratorė – Virginija Vitkienė) aplankiau dar prieš karą. Jau buvome pripratę prie grėsmės to, kas galbūt neįvyks. Todėl tik žiūrėjau, gilinausi, stengiausi suprasti, apie ką kalba šis menininkas, neturėdama pašalinių minčių. Pranešimų iššifravimą sunkino tai, kad jis nemėgsta planuoti, pasiduoda atsitiktinumui – sugretina du vaizdinius ir laukia, kokį trečią jie išsikvies. Kūrinių reikėjo ieškoti po visą muziejų (paroda sukomponuota kartu su scenografe Sabine Theunissen). Netoli įėjimo ant vidinio kiemo sienų nupieštų juodų figūrų procesija paskui atgijo ekranuose. Iš piešinių į filmus keliaujantys megafonai galiausiai materializavosi ir iš tiesų skleidė garsą. Tarp Čiurlionio paveikslų įkurdinti su savimi diskutuojančio Kentridgeʼo videoperformansai tarsi inscenizavo mūsų dailininko abejones: „žiūrėkit, jis visai nemoka piešti“, – sako Kentridgeʼas apie Kentridgeʼą, jau teptuku vedžiojantį juodą liniją ne tik ant popieriaus, bet ir ant sienos, daiktų.

Tada, kai žinojome tik prie Ukrainos sienos sutelktų Rusijos karinių pajėgų skaičius, Kentridgeʼas buvo susijęs su praeities karais. Jo proseneliai emigravo iš Lietuvos dar XIX a. pabaigoje ir jo giminė išvengė Holokausto. Jo tėvai advokatai Johanesburge gynė nuo apartheido nukentėjusius žmones. Dabar, kai Rusijos raketos jau sudaužė Babij Jaro monumentą (Holokausto ir masinių žudynių vieta – red. past.), Kentridgeʼo kūriniai kalba dabarčiai ir net ateičiai.

Kol kas tik ekranuose dundant sprogimams, laikraščiai turi eiti, o mūzoms nevalia nutilti. Tad rašau apie Kentridgeʼą jau iš šios, naujos epochos perspektyvos. Net ir jo netvarkingas, nervingas, išsitrinantis, išaugantis į kažką kitą piešinys, regis, įvaizdina nuolatinį karą, kurio neįmanoma nei užbaigti, nei ištrinti, nes ir nugalėtas priešas vėl kiša čiuptuvus ir griebia, ryja, išvemia juodą pliūpsnį ant saulėkaitoje smagiai šurmuliuojančios kasdienybės, išmeta ją į orą ir sudaužo. O iš šukių susilipdo kažkas naujo, nesusijusio su tuo, kas buvo. „Kūrėjo pareiga yra priešintis entropijai, – sako Kentridgeʼas. – Jeigu išmeti vazą, ji sudūžta ant grindų. Jei surenki šukes ir vėl išmeti jas į orą, labai neįtikėtina, kad jos vėl suformuos tiksliai tokią vazą, kokia buvo prieš sudūžtant.“ Stebėdama, kaip Kentridgeʼo filmus vis užberia juodos šukės, dar nesupratau jų reikšmės. Dabar tai asocijuojasi su nuolaužų krūvomis virtusiais Rytų Europos miestais ir sudužusia visų mūsų ateitimi. Buvusią tvarką kasdien ryja karo entropija. Bet Kentridgeʼo filmai tuo nesibaigia. „Kūrėjo darbas yra surinkti tuos fragmentus, indo šukes, suplėšyto popieriaus skiautes ir konstruoti ką nors naujo, naują vaizdinį.“ Dabar tai galima perskaityti kaip palinkėjimą Ukrainai.

Tiesa, Kentridgeʼas nėra kovotojas, jis tarsi nesiekia politinių tikslų. Bet jo jau trisdešimt metų kuriami „Piešiniai projekcijai“ reflektuoja Pietų Afrikos Respublikos politinius virsmus, priespaudą, išnaudojimą, revoliucijas. Animacinių filmų serijos veiksmas sukasi apie išgalvotą kalnakasybos magnatą Soho Ecksteiną, jo žmoną ir meilužį menininką. Apsirijusio pono ir į darbą traukiančios beveidės minios kontrastas yra abstraktus, kaip ir industrijos subjaurota žemė. Visa tai gali būti bet kur, ne tik Johanesburge, tinka ne tik praeičiai, bet ir dabarčiai, net vyksta dabar. Erdvė ir toliau pasisavinama, gamta naikinama dėl pelno, o milijonų kančios ir toliau neatlyginamos. Magnatas teberyja kūnus, o meilužiai turškiasi privačiame baseine. Dabar bent jau galime mėgautis Europoje iš oligarchų atiminėjamų jachtų vaizdais.

Bet instaliacija „Tu, kuris niekad neatvykai“ žiūrovui surengia akistatą su savimi. Įžengusi į konferencijoms skirtą auditoriją atsiduriu didingose kapinėse. Amfiteatro kėdėse „sėdi“ antkapiniai paminklai, akivaizdžiai žydų. Jie seni ir apleisti, nes kapinės užmirštos. Ir dar padarytos iš kartono – to menininkas neslepia, galima lipti laiptais ir apžiūrėti kitą pusę. Už tų kapinių – afrikietiškas peizažas, keli medžiai nudžiūvę. Iš megafonų sklinda Phillipo Millerio muzika, atliekama afrikiečio ir litvako. Tad raktiniai žodžiai čia – kolonializmas, žydų emigracija ir atmintis, kuri neveikia ir nekompensuoja praradimo. Į Afrikos peizažą perkeltas Europos žydų kapų miražas susijęs ir su Kentridgeʼo dukters Alice pasakojimu. 2009 m. ji atvyko į Kauną su tyrėjų grupe, kūrusia projektą tekstilės bienalei. Ir pasigedo čia gyvenusių žydų atminties, rado tik „erdvių tylą ir tuštumą“. Mieste neliko beveik jokių pėdsakų, kad žydai čia buvo. Tik apleisti senamiesčio pastatai tebelaukė, kol išsispręs paveldėjimo bylos. Tad kartoniniai paminklai susirinko į mišias už tuos, kuriuos norėjome užmiršti. O tos šventos muzikos prisiminimas dabar mano galvoje susilieja su gausiais pasižadėjimais niekada neužmiršti žūstančių kare. Nes kam aukotis, jei niekam nerūpės to atsiminti?

Pats Kentridge’as atminčiai suteikia politinį svorį. Kaune eksponuojamas raižinys „Tai, ko nepamenu“ – frizo „Triumfai ir aimanos“ (2016), sukurto Romoje, Tibro upės krantinėje, dalis. Pats frizas buvo tarsi bandymas prisiminti, nes sukurtas ne piešiant, o aplink figūras purkštuvu išvalant pelėsius, kurie vėl toliau plis ir užtušuos vaizdą, vėl pradangins iš atminties. Menininkas pasakoja, kad perkėlus piešinį ant sienos liko tuščias plotas. Užuot prikūrinėjęs, jį uždažė juodu kvadratu. „Tai turėtų atstoti visas mūsų ir mano supratimo spragas. Tai, ko neatsimename, nes buvo nuslėpta, nes mūsų galvos buvo užimtos lengvesnėmis, labiau guodžiančiomis mintimis, nes neradome jėgų ieškoti savo istorijų sąryšio.“ Kaip taikliai tai skamba šiandien, kai prisimename savo rūpesčius iki vasario 24-osios, netikėjimą, kad karas įmanomas. Tačiau dar prieš skaitydama tekstą mačiau ne ką kita, o Kazimiro Malevičiaus „Juodo kvadrato“ (1915) interpretaciją, kokiomis menininkai neretai išreiškia savo santykį su modernizmo idėjomis. Šiandien tegaliu galvoti apie savąją supratimo spragą, kurią net gėda pripažinti. Apie Malevičių visi kalba tik rusų avangardo kontekste, tad jis man buvo rusų menininkas. Bet jis gimė ir augo Kijeve, buvo lenkas. Tikrinu, ar vienai man čia taip. Paaiškėja, kad ne – internete visas margumynas jo tautinių priklausomybių. Ne šiaip kokie tinklaraščiai, bet oficialių institucijų svetainės. Sąsaja su rusų avangardu užgožia visas kitas tapatybes. O dabar ukrainiečiai atsiima savo kultūros herojus.

Karas vis verčia nukrypti nuo temos. Nors gal žmogaus klajonės iš vienos vietos į kitą ieškant išsigelbėjimo rūpi ir Kentridgeʼui, kuris pagaliau leidosi įkalbamas aplankyti savo protėvių žemę. Instaliacijoje „Laiko atmetimas“ (2012) jis pats, ekrane pasidalijantis į du, žengiantis iš vienos paralelinės tikrovės į kitą, yra tarsi iškilęs virš konkrečioje vietoje vykstančių konfliktų. Jis apmąsto žmonių negandas ir apžvelgia visatą, kurioje laiko nėra ir viskas egzistuoja vienu metu. „Visatą suvokiu ne kaip tuštumą, bet kaip erdvę, pilną nesibaigiančių laike vaizdinių, iš Žemės sklindančių į kosmosą, laukiančių, kol bus sugauti stebėjimo prietaisų skirtingose visatos dalyse.“ Penkiuose ekranuose mirgant vaizdams, pastovus išlieka tik keistas aparatas – nešiuolaikiškas medinis mechanizmas su keliomis dumplėmis. Jos dirba – gamina visatos kvėpavimą. Kartais to kvėpavimo ritmas sutampa su daugybės metronomų švytavimu ekranuose. Iškvėpuojama ir muzika, akompanuojanti dadaistiniams spektakliams. Tai tie vaizdiniai, užsilikę visatos kišenėse, nes jų stilistika primena ankstyvąjį fantastinį kiną, pavyzdžiui, Georgesʼo Mélièso primityviais specialiaisiais efektais suimituotą skrydį į Mėnulį. Daug aistrų, daug kūrybiškumo ir smurto nupieštuose interjeruose, tačiau tai nepaveikia begalinės tuščios erdvės. Žvaigždės juda savais keliais. Nors tai gal net ne žvaigždės. „Nufilmuoji ant balto popieriaus įvairiomis trajektorijomis vaikštinėjančias skruzdėles, o tada apverti: baltas popierius tampa nakties dangumi, o juodos skruzdės – šviesos taškeliais nakties skliaute. Sukūrei judančių žvaigždžių ir planetų bandą“, – sako Kentridgeʼas. Begalinėje tamsoje ganantis kosminei bandai, Žemėje vis žygiuoja pavergtųjų eisena – juodaodžiai su savo būgnais ir garsiakalbiais, vis skelbiantys išsilaisvinimą ir perversmą, bet viskas tik kartojasi, viskas tik yra ir bus, tuoj ir mes prisijungsime prie šios procesijos.

Taigi Kentridgeʼo kūriniai nėra džiaugsmingi, nors autoironiški. Jis neišrašo laisvės recepto. Tik siūlo susitaikymą su mintimi, kad vis tiek judame į juodąją skylę, o ji viską praris, išskyrus gal tik keletą menkų mūsų veiklos pėdsakų. Kentridgeʼas įnirtingai piešia, trina, vėl kažką priduria, kad tų pėdsakų liktų kuo daugiau. Bet ir juodąją skylę prisijaukina. „Užuot padarę išvadą, kad viską galima paaiškinti šviesos buvimu, kaip buvo manoma nuo Platono laikų ir vėliau, šviesą turime matyti šalia tamsos, norėdami ją suvokti. Kartais tam, kad dalykai įgautų prasmę, reikia to keisto tamsos ir šviesos mišinio.“

Paroda yra Kaunas 2022 - Europos kultūros sostinė dalis ir veikia iki lapkričio 30 d. 

Nacionalinis M.K. Čiurlionio dailės muziejus (V. Putvinskio g. 55, Kaunas)