7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Kūryba kaip gydymas

Arūnės Tornau paroda „Ligoninė“ VDA galerijoje „Artifex“

Kristina Stančienė
Nr. 6 (1413), 2022-02-11
Tarp disciplinų Dailė
Arūnė Tornau, „Šaritė“. 2022 m. V. Nomado nuotr.
Arūnė Tornau, „Šaritė“. 2022 m. V. Nomado nuotr.

Arūnės Tornau naujausios parodos „Ligoninė“ tikslas tarsi memorialinis ir autobiografinis – nebesančiai ligoninei ir su ja susijusiems gyvenimo tarpsniams prisiminti. Tačiau juk ši menininkė ir pati visuomet buvo šiek tiek „gydytoja“, nes tapo ant senų audinių, neretai švelniai juos pataiso, susiuva, sulopo, prieš tapydama – skalbia, švarina... O jos objektai, susiję daugiausia su kaimo buitimi, gamtos aplinka, taip pat atsiranda dėl noro „pagydyti“ senus daiktus ar sunkiai atpažįstamas jų liekanas, o per šį procesą ir save. Visa tai ji daro be brutalumo ar ironijos, vengdama dramatizmo. Labiau – intuityviai, atidžiai, su švelnia atjauta, bet kartu tvirtai ir ryžtingai. Tam tikro terapinio žvilgsnio nestokoja ir Tornau tapybos motyvai – nors dažniausiai jie abstraktūs ir neatpažįstami, čia apstu asociacijų su gamtos pasauliu, kurio faktūrose, dėmėse, šnabždesiuose kažkaip raminančiai nyksta, ištirpsta ir žmogaus veiklos pėdsakai.

Paroda kartu yra ir savotiškas menininkės kūrybinių aplinkybių „išslaptinimas“ – pasirodo, medicina kaip fonas, kaip jos šeimos, vaikystės dalis nuolat buvo šalia. Asmeninė patirtis pasakojama per šaričių ordino ir XVIII a. pabaigoje įkurtos Šv. Jokūbo ligoninės, sovietmečiu pervadintos į Pirmąją tarybinę, vėliau – klinikinę, istoriją. Joje dirbo Tornau mama, čia, kaip sako autorė, gimė ji pati ir jos dukros. Be to, nuo vaikystės gyvendama pačiame Vilniaus centre, šalia Lukiškių aikštės, menininkė visada buvo ir šalia savo įkvėpimo objekto... Nenuostabu, kad vaikystėje matyti nevaikiški vaizdai pasąmonėje paliko gilų pėdsaką, kuris tikriausiai turėjo anksčiau ar vėliau prasiveržti kokia nors kūrybine forma.

Sutapimas ar ne, tačiau juk po karštų ginčų ir diskusijų jau nutarta, kokie nauji pastatai apsups Šv. Jokūbo bažnyčios, vienuolyno erdvę, ir tikriausiai išvaikys visus čia gal dar klaidžiojančius vaiduoklius. Dėl to visai nelinksma. Tornau prisiminimai siekia ir sovietmetį, kai kulto pastatai buvo niekinami, paverčiami daržovių sandėliais ir garažais, o dabar jos vaikystės ir sielos ligoninė bus pavyzdys (jau antras po Misionierių bažnyčios ir vienuolyno), kaip naujai, „šiuolaikiškai“, komerciškai galima panaudoti sakralias erdves.

Menininkei parodoje pavyko sukurti įtaigų, įtraukiantį pasakojimą, kuriam istoriškumo suteikia muziejinio Albertinos Miunhausen, šaričių ordino vienuolijos vyresniosios, XIX a. dirbusios senojoje ligoninėje, portreto kopija. Vaiduokliški vienuolių atvaizdai su skulptūriškais galvos apdangalais sušmėžuoja ir Tornau drobėse, nors esame įpratę, kad ši menininkė kuria abstrakcijas, niekada neatskleisdama jokių konkretesnių vaizdo nuorodų, aplinkybių. Išblukę, vos įžiūrimi siluetai ekspozicijoje vizualiai jungiasi su „nebyliaisiais“ paveikslais, kuriuose svarbus vien paviršius, spalva, toniniai niuansai ir audinio „žaizdos“ – susiuvimai, nelygumai, raukšlės, lopai, kurių menininkė ne tik kad nesibodi, bet paverčia iškalbingiausiais kūrybos elementais. Jų akivaizdoje net pagalvojau, kad čia gal nebūtini ir kūrinių pavadinimai. Ne tik dėl to, kad darbai patys savaime yra įtaigūs, jaudinantys. Pavyzdžiui, instaliacija, kuri vadinasi „Skausmo gėlės“, prasmės, inspiracijų požiūriu yra netgi daug talpesnė, negu apibrėžia pavadinimas. Iš senų ligoninės buities audinių – patalynės, chalatų – susiūtos formos primena ne tik gėlės žiedą, bet ir talpą, ertmę, kuri gali apsaugoti, išlaikyti, paslėpti. Tai svarbu ne tik žmogui ir fiziniam jo kūnui, bet ir atminčiai, istorijai.

Ligoninės artefaktai – skaidraus stiklo butelaičiai ir pūslės, subraižytos skardos lakštas su aštriais, pjaunančiais kraštais, taip pat yra dokumentiniai – asmeniniai objektai, atliekantys laiko sustabdymo, išsaugojimo funkciją. O didžiulis šaritės galvos apdangalo „maketas“, švelniai suklijuotas iš popieriaus, pakibęs palubėje, primenantis kažkokio fantastinio paukščio ar gyvūno išnarą, irgi rekonstruoja praeitį – šaritės, gailestingosios seselės iš tiesų nešiodavo tokius įspūdingų matmenų sudėtingos konstrukcijos nuometus. Jo formos replika čia veikia ir kaip stokos, ilgesio ženklas arba klausianti metafora apie buvusį (išlikusį?) dvasingumą, gailestingumą, pasiaukojimą.

Taigi šis Arūnės Tornau projektas – pasinėrimas į savo pačios ir senosios ligoninės istoriją – išryškino „gydantį“ jos kūrybos aspektą, suteikė progą aiškiai jį artikuliuoti, atvėrė jos objektų, instaliatyvaus pobūdžio kūrinių strategijas. Nukenksminimo, išsaugojimo troškimas, abjektiškų medžiagų naudojimas meniniais ir terapiniais tikslais dailės istorijos požiūriu neišvengiamai siejasi su Josepho Beuyso idėjomis. Tik Tornau naudoja ir kuria sąlyginai mažytį, lokalų, asmeninį istorijos ir išgyvenimų lauką. Ir tai jai pavyksta. Besidairydama po kamerinius „Artifex“ kambarėlius, rodos, užuodžiau ir kažkokį formalino, dezinfekcijos priemonių tvaiką. Matyt, menininkės kūryba gydo ir vaizduotę, kuri atsipalaiduoja, „užsiveda“, o toliau kuria pati.

 

Paroda veikia iki vasario 19 d.

Vilniaus dailės akademijos galerija „Artifex“ (Gaono g. 1, Vilnius) dirba antradieniais–penktadieniais 11–18 val., šeštadieniais 11–16 val.

Arūnė Tornau, „Šaritė“. 2022 m. V. Nomado nuotr.
Arūnė Tornau, „Šaritė“. 2022 m. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Arūnė Tornau, „Vienuolės šaritės“. 2022 m. V. Nomado nuotr.
Arūnė Tornau, „Vienuolės šaritės“. 2022 m. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Arūnė Tornau, „Žaizdos“ I. 2018-2020 m. V. Nomado nuotr.
Arūnė Tornau, „Žaizdos“ I. 2018-2020 m. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.