Atrandant savo patirtis

Kauno paveikslų galerijoje atidaryta nauja personalinė Žilvino Landzbergo paroda „Maldos dūmas“, kurią organizavo galerija „Meno parkas“, mininti savo veiklos 25-metį. Ši paroda savo kokybe nenusileidžia ambicingiems Kauno Europos kultūros sostinės meno renginiams, o yra lygiavertis KEKS programos ir renginių dalyvis, nors ir nepažymėtas programoje. Vaikštant po parodą staiga galvoje nustoja suktis mintys, nes menininko perkurta erdvė užburia ir perkelia tave į pasaką (utopiją). Ekspozicijoje tarsi atsiskleidžia kelios menininko tapatybės, skirtingomis kryptimis pasklindančios šiuolaikinio meno erdvėje. Landzbergo kūrybai būdingas erdvės užvaldymas veikia kaip magija, „dūmas“ žiūrovui, jį užburia ir panardina į nerealią, erdvinės skulptūros ardomą, dalinamą ir naujas perspektyvas atveriančią erdvę. Menininkas ją tarsi sluoksniuoja ir taip perkeičia. Toks būdas šiuolaikinės visuomenės praktikoje yra vadinamas įveiklinimu, o Žilvinas „įveiklindamas“ tiesiog ją perkeičia, paversdamas meno kūriniu. Menininko savybė sujaukinti „valdiškas“ ir nejaukias erdves yra jo kūrybos bruožas ir viena iš priemonių.

Vien įžengus į dailės parodų rūmų didžiąją salę mus pasitinka „Oranžerija“ – tiesiog laiptai, paversti jaukiu šiltnamiu su augalais, o lipdami jais mes jau esame kūrinyje ir jame dalyvaujame. Lipdami esame paruošiami naujai patirčiai, jausmui, kad pateksime kažkur kitur (veikia tarsi distopija, perkėlimas kitur). Ir ta nuojauta mūsų neapgauna, nes įžengiame į kitą erdvę, kurią atpažįstame tik iš dalies, joje eksponuojami kūriniai tirpsta akyse, jie yra ir jų tarsi nėra, pasiekiami ir nepasiekiami, matomi, o kartu neapčiuopiami. Iš lengvų, persišviečiančių architektūrinių ir skulptūrinių konstrukcijų kuriami saviti erdviniai paveikslai ir konstruktai, kurie keičiasi judant žiūrovui ir juos stebint. Erdvės persipina viena per kitą, leidžia viską vienu metu matyti ir jausti, joje tarsi tirpsta sienos ir objektai, jie tampa vienas kitų tęsiniais. Kūrinio stiprybė – žiūrovui suteikiama judėjimo laisvė, ji dailininko nesurežisuota ir nenumatyta, žiūrovai skirtingai judėdami erdvėje tampa jos dalimi ir taip padeda dar labiau suvokti jos iliuziškumą.

Landzbergo kūryboje labai ryškus ažūriškumas, lengvumas ir paviršių, užrašų, piešinių takumas. Veidrodžiai, celofanas, persišviečiančios materijos, tąsios linijos sukuria tą nerealumo jausmą, o kartu ažūriškumą, kuris galėtų būti įvardintas dar vienu jo kūrybos raktažodžiu. Pagrindinėje salės erdvėje išsiskleidžia „Paslėpta saulė“, tai 33-iojoje San Paulo bienalėje rodyto kūrinio nauja erdvinė instaliacija, į kurią dar papildomai įterpiama parodos dokumentacija: tai videodokumentacija, kurioje užfiksuoti instaliacijos montavimo darbai, ir fotodokumentacija, liudijanti ekspozicijos San Paulo bienalėje faktą. Rodomose projekcijose neįmanoma nepastebėti itin ryškios saulės šviesos, kuri tampa tos vietos išskirtiniu dėmeniu. Rodos, ir čia, Kauno erdvėje, menininkas savo kūrinyje stengėsi kiek padidinti apšvietimą, kuris šiame kūrinyje veikia ir kaip šviesos terapija. „Maldos dūmu“ dailininkas pavadina ir skulptūrinį objektą, kuris primena reformatų parko postamentus, sovietmečio darinius, sunaikintus reformuojant ir atnaujinant Vilniaus miesto reformatų parką. Šis monumentalus skulptūrinis objektas nurodo kitą Landzbergo kūrybos raktažodį – paveldas, tai jo asmeninis santykis su senaisiais paminklais, jų praeitimi. Praeitis, atminties refleksija, monumentas – jam svarbūs kūrybos dėmenys. Parodoje tūriniai skulptūriniai objektai „Žmogus ir lapė“ ir „Maldos dūmas“ įsikomponuoja į parodos naratyvą, ir savitai juos reflektuoja – kiek pagarbiai (be jų neįmanoma) ir kiek pašaipiai (jie gali ir nugriūti), nes lengvas putoplastas, iš kurio jie padaryti, įlieja laikinumo ir trapumo jausmo.

Dar vienas Landzbergui būdingas kūrybos dėmuo – bendradarbiavimas, kolaboracija, kuratorinė veikla, kuri, be abejo, yra ir jo paties asmenybės bruožas. Taigi jis į savo parodos pasakojimą įtraukia dar du veikėjus, susijusius (ir nesusijusius) su ekspozicija ir įsiliejančius į parodos pasakojimą. Tai menininkas Danas Aleksa ir „Post“ galerija, tapę dar vienais kūrėjais-veikėjais, kuriuos priglaudžia po parodos sparneliu pats Landzbergas. „Post“ galerijos įtraukimas čia simbolizuoja naujojo meno erdvės ir dailės projektų idėjų pliūpsnį Kaune, kurioje keletą metų rodyti įvairių dailės žanrų ir meno projektai – tai įsimenantys daugiaplaniai meno renginiai, kuriuos iš dalies mažai kontroliavo institucinis įvaizdis ar kuratorių nubrėžti rėmai. Taigi per septynerius metus energingo jos vadovo, menininko Andriaus Pukio vadovaujama projektų erdvė rodė įspūdingas menininkų personalines parodas. Panašu, kad būtent šioje erdvėje Landzbergui ir kilo idėja sukurti „Paslėptosios saulės“ pirmąjį bandymą, savotišką eskizą. Taigi, „Post“ galerijai čia skiriamas pradininko, įkvėpėjo, demiurgo vaidmuo. Landzbergas į savo meninę erdvę – parodą – įtraukia dar vieno menininko, Dano Aleksos konceptualų kūrinį „Inventorizacija“, savotišką istorinę „Post“ galerijos rekonstruotą erdvę-monumentą, pristatantį pačią galeriją ir jos istoriją. Prieš įžengiant į „naują“ galerijos erdvę, žiūrovui į akis krenta ant sienos kabančių švieslenčių su „Post“ ženklu rinkinys, jos tarsi kokiame amerikietiškame filme savo šviečiančiais tūriais, formomis ir raidėmis kviečia užsukti. Jos viduje, prietemoje, ant sienos projektuojamas garsinis ir vaizdinis galerijos kontūrinis tūris, kuris besisukdamas kaip ekrano užsklanda leidžia suvokti jos mastelį ir tampa judančiu ritminiu paveikslu. Simuliuotos galerijos erdvėje, duryse į pagalbines patalpas, įkomponuotas peršviečiamas langelis, kuris atveria dar erdvių – žiūrovui nematomas paveikslų galerijos saugyklas, kurios ne tik kažką saugo, bet ten gausu ir nereikalingų dalykų: tai įvairios medžiagos, dažai, įrankiai, pagalbinė parodų eksponavimui skirta technika. Ir, aišku, kūriniai – užmiršti, padėti, likę, buvę parodose ar nuolatinėje ekspozicijoje ir pan. Neatsitiktinai vienas jų yra ištempiamas į laikinosios atkurtosios „Post“ galerijos erdvę ir tampa jos pasakojimo dalimi. Tai skulptoriaus Kazimiero Kisieliaus monumentaliosios skulptūros gipsinės atliejos (1958) fragmentas. Ant sienos menininkas pateikia tekstą, kuriame šio pastato istorija persipina su skulptūros ir „Post“ galerijos istorija. Taigi, Kauno paveikslų galerijos pastatas prabyla su savo istorija, inkorporuodamas į ją „radinio“ istoriją, pasakodamas „Post“ galerijos istoriją, menininko autobiografijos istoriją, o visa tai yra susiję su Landzbergo kūriniu, taigi viskas persipina ir tokia „bendrakūra“ tampa dar vienu šio kūrinio segmentu.

Man pačiai kilo klausimas – kaip aš čia atsidūriau ir, negana to, dar ėmiausi apie tai rašyti? Atsitiktinumų grandinė nuvedė į mano vaikystės prisiminimus, kuriuos man sukėlė tos pačios „Žvejo“ skulptūros kojos, kurias dar gerai pamenu, kai su mama vaikščiodavom palei Danės upę gimtojoje Klaipėdoje, tai kojos, kurių gipsinis modelis buvo saugomas Kauno paveikslų galerijos saugykloje ir kurių fragmentas dabar yra įtrauktas į Dano Aleksos parodos pasakojimą. Kažkada „Post“ galerijoje matytos Landzbergo parodos Saulė atsikartojo, ir aš ją vėl išvydau Kaune, į kurį atvažiavau aplankyti savo studijų vietos – buvusios Kauno meno mokyklos ant Pelėdų kalno, ir keliaudama per erdvinę Landzbergo sukurtą pasaką supratau, kad jis į savo erdvinį pasakojimą įpina ne tik savo, bet ir mano patirtis. Ne tik patirtis, bet ir mano biografiją...

Dar ilgą laiką kankino ir parodos anotacijoje perskaitytas retorinis klausimas, kurį menininkas kartu su parodos „Meno parkas“ kuratoriumi pateikė apie šio kūrinio likimą (kaip ir kitų didelės apimties, daug jėgų, energijos ir valstybės piniginių sąnaudų pareikalavusių kūrinių): „Kas galėtų ir turėtų būti atsakingas už jo ateitį ir užtikrinti jo išlikimą, įamžinimą ir matomumą?“ Šį klausimą būtina apmąstyti ir net reiktų pabandyti įvardinti problemą, kaip galima būtų tokio pobūdžio kūrinį išsaugoti ir perduoti ateinančioms kartoms? Kas kitas (jei ne menininkas) galėtų jį pritaikyti ir išeksponuoti erdvėje kaip jau sukurtą instaliaciją? Kas ją (be paties menininko) dar galėtų sulipdyti? Kas? Instrukcija? Tikslūs erdvės ir kūrinio toje erdvėje išmatavimai? Mačiusio ir buvusio joje atsiminimai? Videoįrašas? Turbūt nei vienas, nei kitas, ir net visi variantai kartu negalėtų išspręsti šio klausimo. Bet M. K. Čiurlionio meno muziejui siūlau jį įsigyti kaip labai tinkantį ir susisiejantį su Čiurlionio kūrybos vizionieriškumu, vien tam, kad vėliau ten saugomą kūrinį galėtų naujai atrasti kiti kūrėjai, savitai jį inkorporuoti į savo pasakojimą, suteikdami jam dar kitas prasmes. Tad labai svarbu jį pamatyti tokį, kokį menininkas pasiūlė dabar, nepražiopsoti ir atvykti asmeniškai patirti jį Kauno paveikslų galerijos didžiosios salės erdvėje, ir būtina suskubti (paroda veiks tik iki kovo 6 d.), nes jame galite rasti ir savo patirtis.