Santykiai su nuoboduliu

Nuobodulys ir muziejininkystė jau senokai neturi tiesioginio ryšio ir tai labiausiai susiję, ko gero, su XX a. sustiprėjusiu parodų kuratoriaus vaidmeniu. Bet, pasirodo, jis vis dar įmanomas: kai nekyla jokių jausmų, išsijungia susidomėjimas, nors autorių biografijos ir užklijuotos ant sienų, o kiekvienoje erdvėje sėdi po darbuotoją su išmaniuoju telefonu. Prano Domšaičio galerijoje Klaipėdoje eksponuojamos net keturios dėmesio vertos ekspozicijos per tris pastato aukštus, bet ir vienas didelis nuobodulys. Gairių ir istorijų nedaug, tad kelioms iš parodų – Tomo Daukšos instaliacijai „Laimės švieselės“ ir Vytauto Kašubos „Žmogus misterija“ – kviečiu pasiimti šį išgalvotą pasakojimą ir pasivaikščioti vaizduotės koridoriais, kuriems čia kaip niekada atsiveria daug erdvės.

Pirmas galerijos aukštas kartu su Daukša kviečia į vakarėlį. Iš pradžių atmosfera, primenanti mokyklos aktų salę ir ten vykstančią „diskanę“, linksma, bet ir nejauki, kaip per šokius, kai tave atidžiai prižiūri mokytojai, o tu jau net aštuntokas. Juokauju, tokio jausmo ir siekia kūrėjas. Tačiau ši instaliacija ar, kaip pats menininkas įvardija, vizualiosios kultūros produktas, tikrai kelia gluminantį nesusipratimo jausmą ir čia rekomenduotina ramiai, atsargiai pasivaikščioti kaip po Čepkelių raistą. „Laimės švieselės“ – lyg mūsų pasąmonės girdėtų skambių frazių, ryškių vaizdų, prisiminimų mirgėjimas bei kitų gyvenimo nuotrupų kaupinys – virtualusis miškas. Arba ateities miškas, kuriame į medžius panašios būtybės turės LED’ų akis ir, piešdamos danguje mistinius spalvų rutulius, kalbės su mumis ženklais, o gal ir kontaktuos su kitomis planetomis.

„Bebrų diskoteka“ – tegul taip būna pavadintas šis išgalvotas medynas. Jo šaknų sistemą sudaro galybė skirtingų prailgintuvų, kurie prisideda prie savotiškos LED’ų fotosintezės. Kamienai yra iš miške rastų bebrų apgraužtų pagalių, o šie surišti augalinio pluošto, suyrančiomis virvelėmis (tvaru iki begalybės). Lapyno sistema padaryta iš sunkiai perdirbamų LED disko lempučių, įtaisytų ant medinių lazdų. Vyksta švytėjimas (lyg žydėjimas), bet statai koją už kojos erdvėje, o viduje niekaip nesusidėlioja tarpusavyje skirtingos dėlionės dalys. Manyčiau, toks pat ir mūsų santykis su tvarumu, kuris čia puikiai pavaizduojamas „laimės švieselių“ principu: vienam laimė, kitam – nelaimė. Belaidžių technologijų pasaulyje savo prigimtinių šaknų negalime atpažinti jau net laidais. Kita vertus, itin nepatrauklūs maitinimo kabelių gyvatynai puikiai iliustruoja žodį „instaliacija“, kurio viena iš reikšmių yra šviesos, elektros atvedimas į objektą.

Nuo vizionieriškų, blyksinčių šakų keliaujame į antrą Prano Domšaičio galerijos aukštą – ekspoziciją „Žmogaus misterija“. Joje pristatoma Vytauto Kašubos (1915–1997) – žymaus lietuvių išeivijos skulptoriaus – kūryba. Kitaip nei pirmoje parodoje, kur pats kūrinys kėlė nejaukumo būseną, svečiuose pas maestro skulptūras perpus plėšiasi kūnas: nejauku, neįdomu ir atsiranda keistas troškimas bėgti (kaip tada, kai mokytojai veža su ekskursija į muziejų, o tau labiau norisi į „Akropolį“), nors protas, žinoma, liepia likti. Šiam vidiniam konfliktui muziejaus komanda nė kiek nepadeda: vietoje anotacijos pakabinta tiesiog keli A4 popieriaus lapai su autoriaus biografija ir kūrybos aprašymu. O ką daryti su šia tiršta informacija ir visais V. Kašubos nuopelnais, pripažinimais ir vertinimais? Nežinia, nuo kur pradėti, kaip tyrinėti ar į ką atkreipti dėmesį. Pasigendu parodos kuratoriaus ir architekto pasireiškimo. Trūksta vedlio, kuris leistų patirti jausmą, padėtų tapti tyrinėtoju ir priartintų prie asmenybės, galbūt keistumo, paprastumo ar šiaip kūrybos bruožų, principų. Gairėmis galėtų tapti lankstinukas, audiogidas, darbų suskirstymas į temas, laikotarpius, raudonas lipdukas ant grindų ar net personalo komentarai. Tiesa, galima rasti keturis QR kodus prie kūrinių su nuorodomis į Lietuvos integraliąją muziejų sistemą (tačiau trumpa informacija apie Lietuvos krikščionybės jubiliejaus sukaktuvinį medalioną, lieto akmens diptiką „Būties kelionė“, plakto švino reljefą „Pranašas Jonas Krikštytojas“, paminklo Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Gediminui modelio – į iškeltus klausimus neatsako). Nieko panašaus nejaučiau praėjusiais metais Nacionalinėje dailės galerijoje pristatytoje Aleksandros Kasubos-Kašubienės (aptariamo autoriaus žmonos) viso gyvenimo kūrybą atskleidžiančioje parodoje „Formuojant ateitį“ (kuratorė Elona Lubytė), kurioje norėjosi tiesiog apsigyventi. Deja, šioje atrodo, tarsi lankytojui būtų atimta galimybė išgirsti šį skulptorių, nenumatyta dialogo galimybė. Ir tai liūdina, nes negalime sakyti, jog žmonės nelanko muziejų, galerijų, parodų erdvių, priešingai – turime prisiimti atsakomybę: juos pakviesti ir deramai sutikti, o gal net ir galvą apsukti.

Parodos „Žmogaus misterija“ erdvė išskirstyta į tris zonas, dviejose iš jų eksponatai išdėlioti, iškabinti palei sieną, centre palikta vietos dulkėms. O vienoje (sąlyginai mažoje) patalpoje – chaosas: vieni kūriniai batų lygyje, kiti – radikulito susuktos nugaros aukštyje, treti – akiai patogioje pozicijoje. Visa tai suvokiau kaip V. Kašubos dirbtuvių imitaciją (beje, be jokio konteksto tai galima suprasti ir iš vieno QR kodo). Ant sienų keletas išdidintų fotografijų, kuriose charizmatiškos išvaizdos menininkas užfiksuotas savo studijoje, apsuptas darbų. Ar jis kuria veikiamas įkvėpimo, ar iš uolaus darbštumo? Kas slypi po „žmogaus misterija“, lieka paslaptis. Kaip ir moterų figūros ar tik jų kūno dalys, kurios tokios žemiškos, kartais gaivališkos, kartais susirūpinusios tiek, jog atrodo nešančios pasaulio esatį mums čia ir dabar.

Juk kalbame apie Lietuvoje ir užsienyje pripažintus menininkus, kūrybos procesus, todėl aš atsisakau būti lydima nuobodulio parodose ir prašau grąžinti naratyvus ir jausmą muziejuose. Keliaukim po labirintus nuo išgalvotų stiebynų, augalynų, gebančių apraizgyti mintis, iki meistrų studijų, jų gyvenimo dramų ar Afrikos (nuolatinėje ekspozicijoje – daugiau kaip 500 Prano Domšaičio tapybos darbų, jis po Antrojo pasaulinio karo tapo žinomas Afrikoje). Dar kitoje salėje kūrėjai – Jonty Tacon, Laurie Griffith – pasakoja apie identitetą ir fotografijos tyrimo galią parodoje, pavadintoje „Babochka“, kurtoje Visagine. Vaizduotės krypčių Klaipėdoje – nemažai, kaip ir turinio. Tik pasakojimus šį kartą kuriame patys!

Parodų laiką rasite muziejaus svetainėje