Menas ir karas

Šiuo metu, kai rašau, vyksta šeštoji Rusijos agresijos prieš Ukrainą diena. Šeštą dieną seku naujienų srautą socialiniuose tinkluose. Informaciją apie karo veiksmus, prognozes, boikotus ir sankcijas iš valstybių, verslų, individų. Tarp skaudžių naujienų pasirodo atokvėpio blyksniai, tokie kaip Ukrainos vėliavos spalvomis vakarais nusidažantis Koliziejus Romoje, Davido Lyncho pranašystė ponui Putinui, kad geruoju jam tai nesibaigs, Margaret Atwood, mitinge laikanti mėlyną ir geltoną vėliavą, Stephenas Kingas, pasipuošęs Ukrainą palaikančiais marškinėliais. Tokios svarbios smulkmenos.

Atskirą dėmesį skiriu savo gimtajam meno pasauliui, tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Turbūt net nereikia rašyti, kad ir čia visi reiškia palaikymą Ukrainai. Nuo pat pirmos karo dienos matau lietuvių menininkų, feisbuke siūlančių savo kūrinių mainais už pinigų pervedimą judėjimui BLUE/YELLOW, teikiančiam pagalbą Ukrainos kariams, ar kitoms organizacijoms. Pavyzdžiui, Algio Krikščiūno paskelbtame aukcione mainais už vieną jo paveikslą šiai organizacijai pervesta 13 000 eurų. Į labdaros aukcioną kviečia Šiaulių dailės galerija, į labdaros mugę kviečia VDA grafikos katedra, panašių aukcionų ir mugių greičiausiai yra (ir bus) daug daugiau. Net užupiečiai, gatvėje virdami barščius, surinko apie 1000 eurų! Bet pinigai dar ne viskas.

Taiklesnių lietuvių menininkų sukurtų akcijų, performansų ar kūrinių nėra daug. Sakyčiau, išskirtinai paveikus iliustratoriaus Karolio Strautnieko „Gyvatės portretas“ – šiurpus, grėsmingas ir gerai perteikiantis ne karo, bet politinės situacijos atmosferą. Kitas įsimintinas projektas – tai 30 metrų ilgio grafitis ant Geležinio Vilko gatvės tilto su garsiuoju palinkėjimu Rusijos laivui. Kūrinio idėjos autorius nežinomas, darbą drauge atliko nemaža grupė žmonių, asmeninės garbės niekas nepageidauja. Manau, šis darbas puikus dar ir tuo, kad mums paskui nereikės rietis, kokį gi paminklą pastatyti šių dienų įvykiams atminti – jis jau sukurtas. Frazę Русский военный корабль, иди нах*й išmoko nemaža pasaulio dalis. Nežinau, kaip ją reikės įtraukti į mokyklinius vadovėlius, bet tikrai reiks, bent jau mūsų regione – ji tapo simboliu stebuklo, kurį stebime jau šešta diena: Ukraina vis dar priešinasi ir negalvoja pasiduoti. Tačiau dėl frazių ir simbolių pasiginčysime vėliau, dabar – karas.

Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus direktorius Arūnas Gelūnas savo paskyroje pranešė, kad muziejus pasiruošęs „priimti ukrainiečių kultūrininkų šeimas į tinkamas gyventi savo patalpas – visų pirma į kuratorių kambarius Palangoje ir Juodkrantėje, o jei prireiks – ir daug kur kitur“, o Lietuvos dailininkų sąjunga gražiai papuošė savo galerijos vitriną Vokiečių gatvėje didžiule Ukrainos vėliava ir paskelbė į viešbutį Palangoje 3 mėnesiams priimsiantys 115 nuo karo bėgančių ukrainiečių.

Rusijos menininkai savo šalies agresiją išgyvena tyloje, bent jau viešai. Kai kurie užsideda juodus profilio paveikslėlius. Kai kurie abstrakčiai pasisako „už taiką“. Meno centras „Garažas“ (Maskva) paskelbė stabdantis veiklą, nes nenori palaikyti normalumo iliuzijos vykstant tragedijai.

Iš Ukrainos žinių apie muziejų ir menininkų situaciją nėra daug, o ir tos žinios dėl suprantamų priežasčių ne visada tikslios. Vertingų meno kūrinių, muziejų eksponatų išvežti iš šalies, regis, nespėjo niekas, arba apie tai neskelbiama. Didžiųjų miestų muziejai kūrinius suslėpė rūsiuose, o mažesnieji muziejai tuo pasirūpinti nespėjo. Vakar ryte visus apskriejo žinia, jog Rusijos kariai sudegino netoli Kijevo esančio Ivankovo istorijos ir kraštotyros muziejų, kuriame buvo saugoma apie 20 žymios ir mylimos savamokslės menininkės Marijos Primačenko (Марія Примаченко, 1909–1997) kūrinių. Popiet ėmė plisti žinutė, jog paveikslus iš degančio muziejaus vis dėlto miestelio gyventojai išnešė ir tokiu būdu išgelbėjo. Tikiuosi, tai tiesa.

Ukrainos pasiruošimas Venecijos bienalei šiuo metu sustojęs, šaliai atstovauti turėjęs menininkas Pavlo Makov dabar yra Charkove (kai rašau, mieste rusų kariuomenė bombarduoja gyvenamųjų namų kvartalus), kita komandos dalis – Kijeve. Pilnavertiškai pasiruošti bienalei greičiausiai jau nepavyks, svarstoma sudalyvauti bent simboliškai ar išleidžiant jau spaudai parengtą katalogą.

Rusijos paviljono organizatoriai paskelbė, jog dėl šaliai turėjusių atstovauti menininkų bei paviljono kuratoriaus, lietuvio Raimundo Malašausko sprendimų pasitraukti iš projekto Rusijos paviljonas 59-ojoje Venecijos bienalėje liks uždarytas. Dar iki šios naujienos paskelbimo Raimundas Malašauskas instagrame publikavo savo pranešimą, kad negali toliau dirbti prie šio projekto „dėl Rusijos armijos įsiveržimo į Ukrainą ir jos bombardavimo“. Jis rašo: „Šis karas yra politiškai ir emociškai nepakeliamas. Kaip žinote, esu gimęs ir susiformavęs Lietuvoje, kai ji buvo Sovietų Sąjungos dalimi. Gyvenau laiku, kai 1989 m. iro Sovietų Sąjunga, ir nuo to laiko stebėjau ir džiaugiausi savo šalies augimu. Idėja sugrįžti ar eiti tolyn su Rusija ar bet kuria kita imperija yra tiesiog netoleruotina.“ Galima tik įsivaizduoti, koks akmuo nukrito nuo Venecijos bienalės organizatorių pečių, kurie prieš tai, atvirai pripažindami ir įvardindami Rusijos agresijos prieš Ukrainą faktą, pašalinti agresorės iš renginio taip ir nedrįso. Tiesa, bienalėje kol kas lieka Baltarusija.

Mano tarptautinio meno kupinas ir dažniausiai apolitiškas instagramo srautas irgi pilnas Ukrainos, pasisako ir žymūs, Vakarų meno pasaulyje svarbūs vardai. Žymus aukcionierius, meno prekeivis ir kolekcininkas šveicaras Simonas de Pury, turintis per 200 tūkstančių sekėjų, Ukrainai skyrė jau du jautrius palaikymo įrašus, viename pririnko geltonai mėlynų meno šedevrų, kitame pasidalino savo paties darytomis gražiomis fotografijomis iš Kijevo, tikiuosi, nepamiršo ir pinigų paaukoti. Žymusis meno kritikas amerikietis Jerry Saltzas, 2018 m. gavęs Pulitzerio premiją, instagrame turintis per 500 tūkst. sekėjų, jau nuo pirmosios agresijos dienos aktyviai reiškia solidarumą Ukrainai ir reikalauja pačių griežčiausių sankcijų ir veiksmų prieš Putiną. Tai iš dalies galima paaiškinti tuo, jog jo tėvai – nuo sovietų į Ameriką pabėgę estai. J. Saltzas rašo: „Vakarai su Putinu žaidžia šachmatais, jie mėgina įvertinti padėtį visoje lentoje, tariasi dėl kiekvieno judesio, viską apžaidžia. Putinas žaidžia pokerį: visus sprendimus priima pats vienas, pastebi kiekvieną judesį, išsisukinėja, kelia statymo sumą, blefuoja, vėl kelia.“ Dailės kritikas taip pat praneša, kad po įrašų apie Ukrainą gauna daug grasinančių žinučių, dažniausiai iš netikrų profilių, vadinamųjų „botų“.

Nedviprasmiškas ir praeitų metų NFT meno sensacija Beeple, turintis 2,5 milijono sekėjų ir sakantis: „Stand with Ukraina.“

Tiek daug permainų per šias šešias dienas. Taisykles perrašo valstybės, verslo įmonės ir patys žmonės, sau asmeniškai. Tarptautiniame meno pasaulyje, kuriame, jokia paslaptis, rusiškų pinigų yra išties nemažai, laukia dar daug nemalonių diskusijų ir apsisprendimų. Atradimų, nusivylimų ir netekčių. Sunkūs laikai. Bet, manau, ištversime.