Tarp disciplinų

Monika Krikštopaitytė

Trijų parodų Vilniuje apžvalga

Svarbių švenčių, kaustančių pasaulio įvykių ir didelių renginių (kaip Knygų mugė) fone įprastas parodinis gyvenimas gali likti mažiau pastebėtas, tačiau jis plėtojasi savo ritmu, kaip kokia gamtinė ekosistema. Šioje aplinkoje egzistuoja gana turtinga įvairovė, kuri yra, ko gero, pagrindinis bet kurios sistemos sveikatos požymis. Apie tai labai norėjau pasikalbėti su Nacionalinės dailės galerijos lankytoja, kuri nuolatinėje ekspozicijoje garsiai ir užtikrintai tvirtino, kad Saukos pas save tikrai nekabintų ir tų šitų, kur aplink kabo. Verdiktas buvo griežtas ir nediskutuotinas. Senas, (ne)geras vartotojiškas argumentas menui vertinti išlieka gyvas kaip ir anksčiau. Jis, matyt, yra vertinimų ekosistemos įvairovės dalis... Vis dėlto gerai, kad nevyraujanti. O parodų įvairovę čia pat galima įrodyti pasitelkus tris parodas ir panagrinėjus vaizdo ir žodžio santykį jose.

Agnė Narušytė

Kęstučio Grigaliūno parodos „Vaizdų archyvas, sąsiuvinis nr. 4, 1946“ galerijoje „Akademija“ tekstas

Ką veikti su nepažįstamo žmogaus fotografija? O jei tai grupė nepažįstamųjų? Iškylaujančių. Sėdinčių mokykliniuose suoluose. Pozuojančių miške su šautuvais. Mirusių. Prie tvoros sustatytų ar pasodintų lavonų – kažkodėl basų. Jau ketvirtą kartą menininkas Kęstutis Grigaliūnas užduoda tą patį klausimą, o atsakymai ir vėl sukrečia. Vėl kitaip.

Skaidra Trilupaitytė

Politikai dažnai būna pagrindiniai politinio teatro kūrėjai, tačiau ne visada. Kartais veiksmą „įsuka“ plačiau nesiviešinančios kokius antraplanius veikėjus išryškinančios įvaizdžių gaminimo agentūros, kitais atvejais – užkulisiuose virvutes tampantys patyrę pilkieji kardinolai. Strategijas modeliuoja neva tikrąsias žaidimo taisykles diktuojantys tarpusavio ryšiais susisaistę didžiojo verslo rykliai, kiti „reikšmingi sponsoriai“ (paprastai taip pat likę tūnoti šešėlyje). Bet šį sykį ne apie juos, o apie tuos politikus, kurie patys reklamuojasi kaip įmanydami.

Viktorija Mištautaitė

Darkart apie VI tarptautinę šiuolaikinio metalo meno bienalę „METALOfonas: vietos atmintis (2022)“ Taikomosios dailės muziejuje

Pagal senovės baltų tikėjimą, nuo rudens lygiadienio prasideda Maros periodas – poilsio, atmirimo ir tamsiųjų jėgų metas. Buvo tikima, kad šiuo laikotarpiu visa, kas nepasiruošę tęsti gyvybės ciklo, privalo mirti. Žiemojimas – šiuolaikiškai jaukus žodis, po jo patalais slepiasi mums ypač reikalingi (bet sudėtingi) veiksniai: sulėtėjimas, susikaupimas, apsivalymas, pabuvimas su savimi ir t.t. Tačiau kas lieka, kai išsineriame iš senos odos? Improvizuotas atsakymas – vietos atmintis. Būtent ją jautriai tyrinėja taikomosios dailės muziejaus angare įsikūrusi VI tarptautinė šiuolaikinio juvelyrikos ir metalo meno bienalė „METALOfonas“.

Agnė Narušytė

Emilijos Škarnulytės performansas „Afotija“ Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre

Viena yra pasižiūrėti į vandenyno gelmes ekrane ir visai kas kita – jose (bent metaforiškai) pabūti. Filmuojantys povandeninį gyvenimą turi pasinerti ten, kur niekada neišdrįsime, tingėsime, nerasime laiko ar pinigų atsidurti. Nes reikia daug treniruotis, specialios įrangos ir nuotykių dvasios, kad taip imtum ir iškeistum sau įprastą slėgį ir orą į beorę būtį po milžiniška vandens mase. Todėl nufilmuota gelmė yra mums vienintelė pasiekiama gelmė, ir ji turi įtikinti realumu, turi vilioti, įsukti vaizduotę.

Skaidra Trilupaitytė

Vokiečių g. 2 klausimu

Dailės institucijoms Vilniuje, ko gero, nėra nieko mieliau, kaip keletą metų iš eilės dalyvauti... ne, ne bienalėse ar meno mugėse, o teisminiuose ginčuose dėl nekilnojamojo turto nuosavybės. Žinoma, piktai juokauju. Tačiau šis sarkazmas mintyse kyla neatsitiktinai – galvoju apie kai kurias kultūros politiką atspindinčias pernelyg ilgai nespręstas biurokratines problemas, kurios turėjo būti išspręstos jau kadaise. Galbūt neilgai trukus po to, kai valstybė atgavo politinę nepriklausomybę. Žinoma, anuomet visus kamavo kitos bėdos, visų pirma materialinis nepriteklius – po gerokai laike išsitęsusios ekonominės blokados prasidėjo netrumpi laukinio kapitalizmo metai, taigi ir kultūros politikos įstatymų bazės tvarkymas užtruko mažiausiai dešimtmetį.

Aleksandra Fominaitė

Pokalbis su studijos „Hungry Eyes“ įkūrėja, iliustratore Stasele Jakunskaite

Vilniaus geležinkelio stotyje įsikūrusiame „Bėgių parke“ medžių nerasite – tik betono ir metalo. Kai 2010 m. gyvenau Naujininkuose, mačiau, kad toje pilkoje erdvėje tarp bėgių, stulpų ir techninių patalpų veikė lyg muitinė, lyg tarptautinių traukinių peronas. Vietos gyventojai, abejingai praeinantys pro šalį, nustebtų sužinoję, kad dabar šioje neįprastoje vietoje gaminama sriuba. Kokia? Apie tai pakalbinau seną pažįstamą, „Bėgių parke“ (Pelesos g. 10,Vilnius) veikiančios meno galerijos „Hungry Eyes“ įkūrėją, iliustratorę Staselę Jakunskaitę.

Emilija Vanagaitė

Apie Roberto Narkaus totalinę instaliaciją „Gut Feeling“

Istorija prasideda šalia Adrijos jūros (Lietuvos paviljonas Venecijos bienalėje), o baigiasi ne taip ir toli Neries („Lewben Art Foundation“ patalpose). Galimybė pajusti kūrinį toje vietoje, kurioje jis ir numatytas, bei įvertinti jo perkėlimą – ne tik vietos, bet ir kitais atžvilgiais, kaip dailėtyrininkei, yra šioks toks eksperimentas.

Marija Martinaitytė

Kristinos Inčiūraitės personalinė paroda „Žalias kūnas“ galerijoje „(AV17)“

Užklydau į augalų pilną sodą šalčiausiomis žiemos dienomis. Kiek nepatogu. Ir ne todėl, kad ne visai aišku, kaip dar (ar vėl?) baltais žiedais nusagstyti žydi medžiai. Sodas greitai dings, žiedų tuoj nebebus įmanoma matyti. Kas viską pradangins? Šiuos mano minimus sodus sugriauna menininkė Kristina Inčiūraitė savo personalinėje parodoje „Žalias kūnas“, kuri vyksta galerijoje „(AV17)“. Čia vis pasikartojantys sodo vaizdiniai, kylantys iš skirtingų šaltinių, keliais balsais kalba apie moters tapatybę.

Monika Krikštopaitytė

Apie Jono Karolio Chodkevičiaus labdaros ir paramos fondą ir kitas galimybes padėti Ukrainai kalbamės su Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus direktoriumi Arūnu Gelūnu

Atvirai kalbant, į Lietuvos didžiojo etmono, karvedžio ir visuomenininko Jono Karolio Chodkevičiaus labdaros ir paramos fondo įkūrimą (2019 m. lapkričio 11 d.) nelabai sureagavau. Gal dėl beveik grynai vyriškos (ir dėl to klubą primenančios) 11 dalininkų sudėties (vad. Edmundas Jakilaitis, Donatas Juozas Katkus, Alfredas Bumblauskas, Astijus Kungys, Valdas Rakutis, Ramūnas Banys, jūs ir kiti). Nebuvo aišku, kokį pavidalą įgis siekiai „įamžinti ir plačiai visuomenei pristatyti Lietuvos didžiojo etmono J.K. Chodkevičiaus asmenybę, skatinti giliau pažinti šalies istoriją, kviesti piliečius veikti valstybės klestėjimo labui, skirti jėgas visuomeninei ir kultūrinei veiklai“. Labiau simbolinę fondo veiklą (minėjimai, premijos teikimas) pakreipė ir labai konkretizavo Rusijos pradėtas karas Ukrainoje. Kokie paramos ir labdaros projektai buvo įgyvendinami per šį fondą ar fondui bendradarbiaujant su kitomis organizacijomis?