Dailės institucijoms Vilniuje, ko gero, nėra nieko mieliau, kaip keletą metų iš eilės dalyvauti... ne, ne bienalėse ar meno mugėse, o teisminiuose ginčuose dėl nekilnojamojo turto nuosavybės. Žinoma, piktai juokauju. Tačiau šis sarkazmas mintyse kyla neatsitiktinai – galvoju apie kai kurias kultūros politiką atspindinčias pernelyg ilgai nespręstas biurokratines problemas, kurios turėjo būti išspręstos jau kadaise. Galbūt neilgai trukus po to, kai valstybė atgavo politinę nepriklausomybę. Žinoma, anuomet visus kamavo kitos bėdos, visų pirma materialinis nepriteklius – po gerokai laike išsitęsusios ekonominės blokados prasidėjo netrumpi laukinio kapitalizmo metai, taigi ir kultūros politikos įstatymų bazės tvarkymas užtruko mažiausiai dešimtmetį. Kiti vis dėlto sakytų, jog posovietmečiu reikšmingesnių pertvarkų taip ir neįvyko, bent jau iki tol, kol šalis tapo visateise Europos Sąjungos nare. Dar kiti vis mėgina pabrėžti, jog kultūros politikos formavimo(si) procesuose iki šiol neva velkame „sovietizmo šleifą“. Plačiąja prasme kalbos apie sovietinį paveldą neretai įsilieja į aštrius ginčus apie atminties ženklus viešojoje erdvėje; nuo čia vėl šneka nesunkiai nusukama į retorinius klausimus apie statinius ir įstaigas.
Sunku dabar pasakyti, kokiomis kryptimis kultūrinėje vaizduotėje tos sovietizmo šmėklos klaidžios ateinančiais dešimtmečiais. Tarkime, iki šiol bent man tekdavo girdėti aiškinimus apie „vis dar“ neegzistuojančią kone mistinę didžiųjų nacionalinių įstaigų „esminę pertvarką“. Lygiagrečiai baksnojama į valdžios institucijas, kurios neadekvačiai vertina ar netgi skriaudžia „nepriklausomuosius“ arba „nevyriausybininkus“. Kartais vis dėlto nelengva suprasti, kada „nevyriausybininkai“ yra siejami su mažais, vien iš projektų gyvenančiais kūrybiniais kolektyvais, o kada – su stabiliai daug metų veikiančiomis organizacijomis. Todėl apsiribosiu viešojoje erdvėje neretai sklandančiais retoriniais priekaištais toms organizacijoms, kurios įsisteigė tarpukariu arba sovietmečiu; pastarosios įsivaizduojamos kaip atsilikusios nuo laikmečio dvasios, įsikibusios praeities, nepaslankios.
Ką jau čia slėpti, pirmas mintyse iškylantis pavyzdys – Lietuvos dailininkų sąjunga (LDS). Ją šiandien galima vertinti be didesnių emocijų, kaip viso labo profesinę organizaciją, tačiau LDS istorija, taip pat ir reputacija, pirmaisiais nepriklausomybės metais (iš tikrųjų – gerokai ilgiau) buvo gana audringa. Štai priešingas pavyzdys: muzikų pasaulyje tokių su kūrybine sąjunga susijusių įtampų, kokias matėme vaizduojamojo meno aplinkoje, nebuvo. Retorinės „naujumo“ ir „sovietiškumo“ skirtys bėgant metams dailės srity įgaudavo vis kitokias formas. Šiuo atveju gal užtektų paminėti, jog vienas ryškių įtampų šaltinių – ir nekilnojamojo turto klausimas šaliai atkūrus nepriklausomybę. Apie minėtas skirtis meno pasaulyje rašiau savo monografijoje „Lietuvos dailės gyvenimas ir institucijų kaita: sovietmečio pabaiga – nepriklausomybės pradžia“ (2017). O gerokai kitokiomis emocijomis nuspalvinta pastarojo dešimtmečio istorija kol kas gyva ir kasdienėje jos dalyvių atmintyje. Juk dar puikiai atsimename, kaip kūrėsi naujo tipo organizacijos, šiuolaikiniam menui skirtos projektinės erdvės, netgi MO muziejus; į tarptautinę veiklą ir užsienio muges ėmė sparčiai orientuotis kai kurios lietuviškos galerijos.
Vis dėlto sausio 18 d. Lietuvos dailininkų sąjungos galerijoje Vokiečių g. 2 atidaryta grupinė paroda / akcija „Lex retro non agit. 18. BYLA“ priminė kai kurias keleto dešimtmečių senumo bėdas. Akciją inspiravo vienos reikšmingos bylos eiga ir teismo sprendimas, patvirtinęs galimybę sąjungai ir toliau naudotis minimomis galerijos patalpomis, kurios kadaise vadintos ir salonu, ir paviljonu. Ketverius metus trukęs LDS bylinėjimasis dėl Šiuolaikinio meno centro (ŠMC) ieškinio, siekiant iškeldinti profesinę sąjungą iš Vokiečių gatvės pusėje įstiklintų, akvariumu taikliai pravardžiuotų „permatomų“ patalpų, 2022 m. gruodžio 15 d. baigėsi LDS pergale. Ją iliustruoja paskelbta ir viešai prieinama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis (plačiau apie teismų eigą: https://www.lrt.lt/naujienos/kultura/12/1859466/dailininku-sajungos-ir-smc-dialogas-teisme-baigesi-dailininku-iskeldinti-nepavyko). Ir vargu ar dar ką nors čia galėtume pridurti, nebent pacituotume paskutinį nutarties sakinį: „Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.“
Mažiau besigaudantiems apie Vokiečių g. 2 esančio statinio realijas tiesiog primenu, jog tuo pačiu adresu reziduoja ir Šiuolaikinio meno centras (šiuo metu užvėręs duris dėl kapitalinio remonto), ir salonu tradiciškai ne sykį vadinta Dailininkų sąjungos galerija, kurioje ir vyksta dabartinė proginė paroda. Kita vertus, jei įvesite adresą į internetinės paieškos sistemą, greičiausiai pamatysite naktinio klubo ir kitų verslo įmonių nuorodas. Painiavos dėl to kildavo nemažai – būtent šio milžiniško modernistinio statinio funkcinis nevienalytiškumas ir buvo viena pagrindinių priežasčių, pastūmėjusių ŠMC įsivelti į teismus su LDS dar prieš pradedant didžiąją rekonstrukciją. Čia svarbu pabrėžti, jog teisminis ginčas aktualizavo ne visą minimu adresu esantį pastatą, bet tik 1967 m. LTSR Dailės fondo pradėtą statyti parodų paviljoną.
Procese (kuris prasidėjo dar LDS vadovaujant Editai Utarienei) neišvengiamai dalyvavusi ir LDS pirmininkė bei žinoma tekstilės menininkė Eglė Ganda Bogdanienė organizacijos pergalę nusprendė atšvęsti gana savitu būdu. Pakvietusi pažįstamus menininkus ir menotyrininkus, ji paprašė jų per itin trumpą laiką (maždaug porą savaičių) pateikti Aukščiausiojo Teismo 18 puslapių bylos nutarties menines interpretacijas. Taip pirmininkė tapo parodos / akcijos kuratore, o renginio dalyviai, kuriems buvo padalinti 18 bylos puslapių, pateikė jai vizualius to, ką perskaitė, komentarus. Parodos erdvėje smalsesni žiūrovai gali perskaityti netgi visą 18 puslapių nutarties dokumentą, o dauguma čia matomų kūrinių, natūralu, sukurti gerokai anksčiau ir dabar tiesiog pritaikyti kuratorės prašymu jos sumanymui.
Beje, pati Eglė savąjį komentarą pateikė sąmoningai išėjusi iš biurokratinio veikimo zonos ir simboliškai nusimetusi nuo pečių pirmininkės statusą – menininkė atliko grindų plovimo performansą, o parodos ekrane liko užfiksuotas nufilmuotas veiksmas. Atspaudusi bylos lapus ant didelių baltos medžiagos gabalų kuratorė ėmėsi šluotkočio. Apvyniojusi jį dokumento paragrafais ir punktais, menininkė nuoširdžiai plovė paviljono grindis, o vėliau kiek papilkėjusius „skudurus“ sukabino ant virvės. Savo pačios ir kitų parodos dalyvių veiksmus Bogdanienė susiejo su palinkėjimu bendruomenei: „Visuomenės ir valstybės ryšius labai linkiu plėtoti ne teismuose, o kultūros renginiuose.“ Mintyse šią kuratorės akciją pakrikštijau mazgojimu. Mat toks veiksmas turi ryškų ritualinį nugramdymo, apsivalymo pobūdį, o šiuo atveju tai tapo savotiška „teismų atsikratymo“ terapija. Eglei – LDS pirmininkei – pavyko laimėti ją itin išvarginusią kovą (pastaruoju atveju, žinoma, laimėjo visa LDS organizacija), o Eglei – parodos / akcijos kuratorei – kartu su architektu Dariumi Baliukevičiumi pavyko ekspoziciniu požiūriu gana nedėkingame akvariume per porą dienų „sutramdyti“ aštuoniolika skirtingų ir labai nevienalyčių kūrinių.
Nors proginis projektas, žinoma, gali būti traktuojamas kaip klasikinė „suneštinė“ meno šventė, dizaino arba parodos interjero sprendimas (architekto pasirinkta juoda ir balta erdvės stilistika, įrėmintos „atviro matymo“ perskyros, paryškinta bylos puslapių skaičiuotė – savotiška laiko juosta palei visą sieną) maloniai nustebino. Akcentuočiau ir grynai performatyvią šventės pusę – planuotus, taip pat ir neprognozuotus, „pasirodymų numerius“. Kai kurie dalyviai, manau, čia gali būti vadinami tiesiog vardais. Pavyzdžiui, per atidarymą pasirodęs ir keletą smagių frazių ištaręs „legendinis teisininkas“ Ugnius buvo sutiktas ovacijomis (įžengęs pro duris su gėlių puokšte, jis priminė ką tik čempionu tapusį aukštaūgį atletą). Teisininko figūra šiuo atveju grynai simboliškai patvirtino Aukščiausiojo Teismo nutarties realumą, o palinkėjimus ateičiai tikru palaiminimu įprasmino patalpas pašventinęs kunigas Guntaras (Solveigos Gutautės inicijuota akcija). Priešingai nei tradiciškai rimtas patalpų šventinimas, šis veiksmas kartu tapo ir meniniu performansu (jaunas kunigas mėgsta šiuolaikinį meną, yra atkeliavęs iš Latvijos ir savo pasirodymą vaizdžiai įgarsino lotynų kalba). Aistės Kisarauskaitės sumanytas metaforinis peršokimas į geresnį būvį taip pat išreikštas atskiru pasirodymu – triko vilkinčios mergaitės pratybomis. Susirinkę žiūrovai netikėtai pamatė, jog Aistės dukra Faustina yra puiki klasikinio baleto šokėja.
Tačiau tiek į pergale pasibaigusį teismo procesą, tiek ir į menininkų šventinę parodą / akciją galima pažvelgti ir gerokai iš toliau, nei leidžia teisinių viražų retorika ar šmaikštūs kūrybiniai komentarai-nuorodos į Aukščiausiojo Teismo nutarties puslapius. Tarkime, konfrontacinį patalpų klausimą vertinant politinės ekonomijos, miesto geografijos ar net organizacijų sociologijos požiūriu. Juk nekilnojamojo turto transformacija istorijos tėkmėje neišvengiama tiek dėl savininkų kaitos keičiantis valstybės santvarkoms, tiek dėl susidėvėjimo. Nekilnojamojo turto kainų svyravimo, ir ypač augimo, kontekste ginčai dėl savivaldybei ar valstybei priklausančių pastatų institucinio pavaldumo netiesiogiai daro poveikį ir meninei kūrybai. Šis poveikis, žinia, ypač matomas su statiniais glaudžiai susijusioje monumentalistikos srityje, tačiau ne tik. Nuo pat šalies nepriklausomybės atkūrimo nekilnojamojo turto burbulai ir krizės natūraliai išprovokuodavo naujas miesto kultūros formas. Bet galime žengtelėti ir gerokai toliau į praeitį, į pačios Vokiečių gatvės formavimosi ištakas, kurias 2022 m. vasarą puikiai pristatė netoliese esančio Vilniaus muziejaus paroda „Vokiečių gatvė“. Ekspozicijoje buvo parodyta, jog minima gatvė gali būti traktuojama kaip „brutalios sovietinės invazijos į Senamiestį auka, Didžiojo ir Mažojo Vilniaus žydų getų skiriamoji riba“ (https://vilniausmuziejus.lt/gyvenimas-vokieciu-gatveje). Istorinio tapatumo požiūriu Vokiečių g. 2 kompleksas neturi praeities šimtmečius ir vėlesnę erdvinę bei ideologinę logiką siejančių tęstinumo elementų. Tai – itin radikalios urbanistinės pertvarkos objektas, kai valant apgriautą teritoriją sovietinės modernizacijos laikotarpiu buvo suplanuoti Parodų rūmai – reikšmingas sovietinės santvarkos kultūros statinys.
Trumpam primiršus statinių priklausomybės klausimą galima imtis ir grynai spekuliatyvių pamąstymų. Ar progresyvusis menas turi būti ribojamas stiklinių sienų (ar metaforinių lubų)? Antai XX a. paskutinio dešimtmečio pabaigoje ne vienam atrodė, kad šiuolaikinė dailė ne tik sparčiai tarptautiškėja, bet ir dematerializuojasi. Anuomet atrastos raiškos priemonės netgi leido spėlioti, jog ateities menas vis labiau įsitaisys ne tarp gelžbetonio ar tradicinių plytų mūrų, o nevaržomai plėtosis skaitmeniniame pasaulyje. Manyta, kad ir jaunesnės kartos kultūros vartotojai natūraliai pasiduos virtualybės pažadams. Vis dėlto žvelgdami iš XXI a. trečiojo dešimtmečio pradžios perspektyvos kone skausmingai galime konstatuoti, jog vaizduojamojo meno kūrėjai ir vartotojai ne tiek trokšta kuo greičiau susitikti metavisatose (kas ten žino, gal ateinančiame dešimtmetyje jau ir virtualiuose pasauliuose konkuruosime dėl įspūdingų ekspozicinių erdvių), bet dažniausiai eksponuojasi pastatuose, kuriuose vis labiau ryškėja apšildymo problemos, brangsta elektra ir glumina neprognozuojamos remonto darbų kainos. Patikėkite – „prakiurstančių stogų“ staigmenos šiandien neleidžia užsimiršti nė vienai didesnes patalpas senamiestyje valdančiai institucijai. Vokiečių g. 2 komplekse įkomponuoto paviljono erdvės vargu ar itin išsiskiria stilistiniu, urbanistiniu požiūriu, tačiau iškalbingas tarpinstitucinis ginčas skatina permąstyti ne tik menines ir architektūrines vertes. Beje, artimiausioje ateityje šio statinio valdytojams, ko gero, teks nardyti ne tiek dailės švenčių sužadintuose vaizduotės akvariumuose, kiek proziškoje statinio rekonstrukcijos realybėje.
Nemanau, jog šiandien kas nors galėtų garantuoti, kad metaforinis „stogas“ po metų kitų neprakiurs dar kur nors kitur ar kad visos kultūros institucijos saugiai tūnos tarp dabartinių sienų. Kaip jau minėta, pati šalies istorija rodo, jog nekilnojamojo turto klausimai nebūna išspręsti „visiems laikams“. Galiu priminti ir dar vieną pastarųjų dešimtmečių paradoksą, kai didžiųjų kultūros ir meno institucijų valdomas nekilnojamasis turtas nejučia virsta sunkia našta. Tarkime, Vilniaus centre esančių kai kuriems muziejams priklausančių saugyklų ir pagalbinių patalpų likimas ne vienus metus kėlė šiuolaikinio meno bendruomenės susierzinimą ir pastabas apie tai, jog didieji muziejai yra uždaros monopolinės struktūros, begėdiškai užimančios didelius apleistus senamiesčio plotus. Tačiau atsimename ir įvairaus plauko „apmirusias“, nors formaliai pusiau lyg veikiančias, galerijas (mažųjų institucijų savininkų ar privačių patalpų nuomininkų kaita paprastai vyksta sparčiau).
Kūrybinės sąjungos tėra vienas įvairialypės vaizduojamojo meno srities sistemos segmentas. Bet kad ir ką dabar manytume apie jų patalpų likimą, taip pat ministerijose, buhalterijose ar kokiame nors Registrų centre galbūt vis dar tvarkomus institucijų nuosavybės, nuomos ar kitus dokumentus, turinio (arba vadinamuosius minkštuosius) dalykus išsigryninti tikrai įmanoma. Juk tam šiuo metu nereikia jokios politinės valios iš viršaus. Žinia, esant dabartinei demokratinei santvarkai apie finansavimo modelius ar valstybės iš principo (ne)remiamus veiklos būdus tenka mąstyti vis iš naujo. Dailininkų sąjungos galerijai esamoje situacijoje linkiu pasinaudoti proga ir transformuoti ilgametį salono įvaizdį į rimtą meno erdvę su gerai parengtomis kuruojamomis parodomis, kiek padoresniu interneto puslapiu ir kokybiška renginių programa, dominančia smalsius įvairių kartų kultūros mylėtojus.
Paroda veikia iki vasario 1 d.
