Tarp žodžių ir vaizdų

Svarbių švenčių, kaustančių pasaulio įvykių ir didelių renginių (kaip Knygų mugė) fone įprastas parodinis gyvenimas gali likti mažiau pastebėtas, tačiau jis plėtojasi savo ritmu, kaip kokia gamtinė ekosistema. Šioje aplinkoje egzistuoja gana turtinga įvairovė, kuri yra, ko gero, pagrindinis bet kurios sistemos sveikatos požymis. Apie tai labai norėjau pasikalbėti su Nacionalinės dailės galerijos lankytoja, kuri nuolatinėje ekspozicijoje garsiai ir užtikrintai tvirtino, kad Saukos pas save tikrai nekabintų ir tų šitų, kur aplink kabo. Verdiktas buvo griežtas ir nediskutuotinas. Senas, (ne)geras vartotojiškas argumentas menui vertinti išlieka gyvas kaip ir anksčiau. Jis, matyt, yra vertinimų ekosistemos įvairovės dalis... Vis dėlto gerai, kad nevyraujanti. O parodų įvairovę čia pat galima įrodyti pasitelkus tris parodas ir panagrinėjus vaizdo ir žodžio santykį jose.

Kristinos Mažeikaitės tapybos parodoje „Gates to the Garden“ Vilniaus rotušėje (veikia iki vasario 25 d.) anotacija gali būti, gali ir nebūti, nors ji ir gerai parašyta. Pirmiausia žiūrovą veikia didžiulės drobės, vibruojančios spalvos. Mažeikaitė tapo peizažus. Kad tai peizažas, suprantame iš tai pakylančio, tai žemiau įsitaisančio horizonto. Dangus ir žemė, žemė ir dangus, bet visa tai virsta kunkuliuojančia plokštuma. Man atrodo, nereikia ilgai spėlioti, kas menininkę veikė, – labai aiškiai už kadro justi Henriko Čerapo tapybos įtaka. Tik mokytojas tamsus, rupus, kupinas roko muzikos maišto, o Mažeikaitė šviesi ir dainuojanti. 

Nežinia kodėl angliškai pavadintoje parodoje skleidžiasi kone terapinis maudymosi saulėje pojūtis. Miražo ryškumu vaidenasi vandenys, gaivūs lietūs, meldai ir saulė, daug saulės. Gyvybę šlovinančios drobės įsitaiso erdviame Rotušės vestibiulyje ir menėje. Erdvė dideliems gabaritams pritinka, ima priminti itališkus rūmus, bažnyčias ir ypač – iš jų išėjus siena stojančią šviesą. Taigi autorė kuria pasaulį, niurkdo į jį arčiau prieinančius. Darbai atrodo kaip viena ištisinė serija, kurioje vyrauja mums dabar labai įprasta ir miela ukrainietiška žydra ir geltona. Tai irgi veikia maloniai. Keli kūriniai kitokio kolorito, spalvingesni, su daugiau gylių ir seklumų (pvz., vėl angliškai „All day long the same song“, 2022), tačiau visus darbus sieja gimininga struktūra: priartėjimas prie abstrakcijos, vibruojančiais potėpiais užpildomas ar beveik užpildomas drobės paviršius, vienu metu pasiūlomi peizažo toliai ir drobės plokštuma. Ir čia žodžiai nereikalingi, aidi lyg paplūdimio tolumoje, susilieja su pasaulio ošimu. 

Jolantos Mikulskytės kūrybos parodoje „Už paviršiaus“ Vilniaus grafikos meno centro galerijoje (veikia iki kovo 4 d.) žodžių reikia truputį daugiau, bet ne tiek ir daug. Iš gatvės atėjęs pamatysi banginių pavidalus, koralų rifų augalus ir gyvūnus, litografijas, kuriose susilieja augalai ir gyvūnai. Dar rasi videoekraną, kuriame ežero dugne kunkuliuoja povandeninis šaltinis, stendą su iš dugno ištrauktais (kažkieno pamestais ar žuvų nuplėštais) įvairaus tipo žvejybiniais masalais. Keliaujant nuo vieno vaizdo prie kito ryškėja, kad šįkart esame nardinami po vandeniu, kur kinta slėgis, judėjimo, garso dėsniai. Parodos tekstas patvirtina, kad ji susijusi su nardymo patirtimis ir jų meditavimu. Akivaizdu, kad autorei rūpi ekologiniai aspektai, ir nors vaizdų įvairumas (erdviniai spalvingi darbai, fotografijų naudojimas, objektai ir videomedžiaga) susilieja į vientisą vizualinį pasakojimą, kyla prieštaravimų dėl to, kad suliejami sūrūs jūrų ir gėli ežerų vandenys. Viena vertus, kiek keista, kad čia pat banginiai ir rifai, ten pat ir ežero dugnas su blizgėmis bei lydekoms gaudyti skirtais minkštais masalais. Kita vertus, menas yra toji visagalybės erdvė, kurioje viskas įmanoma, jei tik tavimi patiki. 

Litografijų spalvų nuodingumas sutampa su trumpo įrašo turiniu: „Vandeniui šylant, koraluose gyvenantys dumbliai ima gaminti toksišką deguonies kiekį. Spalvoti dumbliai išstumiami arba sunyksta. Toksiškas vanduo.“ Tekstas sėja nerimą ir didina bejėgystės jausmą. Vaizdas ir tekstas kaip du sąmokslininkai plukdo žiūrovą po autorės numatytas patirtis. Vienu metu grožiesi ir nerimauji. 

Žodžiai ima dominuoti, kai paroda ne personalinė, o grupinė, ir dar mėginanti atverti istorijos laikotarpį bei diskursą, o juo labiau, jei įsitraukia istorikai. Turiu galvoje Nacionalinės dailės galerijos 5-oje salėje veikiančią parodą „Ribos ir paraštės: Socialinė kritika tarpukario Lietuvoje“ (iki vasario 26 d.), kurią su leidiniu parengė žymus istorikas Norbertas Černiauskas ir jauna gabi dailėtyrininkė Gabrielė Radzevičiūtė. Galima sakyti, kad šiame tekste susigalvotoje žodžių-vaizdų skalėje paroda radikaliai krypteli į žodžių pusę. Eksponuojami įvairūs bedarbių ir bedalių skundai, Lietuvos provincijos moterų apklausos anketa, Marcės Katiliūtės pomirtinės parodos katalogas, leidinio „Kodėl šių laikų mergaitės ilgai neišteka ir ką reikia daryti norint greitai ištekėti“ atvartas, kiti leidiniai moterų klausimu, socialiniu, darbo klausimu, transparantas, plakatas, įspėjantis apie sifilio pavojų. Vaizdų irgi yra: skurdo ištiktos šeimos, prostitutės ir girtuokliai, darbininkai savižudžio veidu, Kauno Brazilkos piešiniai ir nuotrauka su bedarbio lūšna, panašia į kiek aukštesnę šuns būdą, tokią sukrypusią ir tokią liūdną, kad ilgai negalėjau pamiršti. Ji įsiminė ir parodos rengėjams, nes tą pačią nuotrauką radau ir ant parodos knygos viršelio. Knygoje dar daugiau pasakojimų, kuriuose Lietuvos tarpukaris ir Kaunas atsiskleidžia ne iš modernėjimo perspektyvos, o kaip pokarinių vargų, šalpos organizavimo sėkmių ir nesėkmių laikas. Pasakojama fragmentiškai, bet įtaigiai, atmintin kaip ta lūšnelė įsirėžia ir konkrečios įvairių žmonių istorijos atplaišos. 

Knygos autoriai Norbertas Černiauskas, Gabrielė Radzevičiūtė, Viktorija Šeina, Marius Eimužis dygsnis po dygsnio nagrinėja socialinius aspektus, kurie vėliau sovietmečiu buvo sulieti su propagandine ideologija ir kėlė jausmus, linguojančius nuo nuobodulio iki pasibjaurėjimo ir iki galutinio atbukimo. Regis, parodos ir leidinio kūrėjai atvėrė naują, mažokai tyrinėtą temą, kuri ir dabar nei sužavėtų, nei sudomintų lankytojus, kurie muziejuje renkasi, ką galėtų pasikabinti virš sofos. Kataklizmų kontekste ir aš netryškau entuziazmu domėtis tarpukario negandomis, tačiau leidusis į šią kelionę jaučiuosi gerokai praturtėjusi. Pavyzdžiui, atskirai susipažinusi su Veronikos Šleivytės, Domicelės Tarabildienės, Marijos Cvirkienės ir Marcės Katiliūtės kūryba, net nenutuokiau, kad jos visos gana glaudžiai bendravo, draugavo, aptarinėjo, kaip ministerijoje nesiseka gauti stipendijos ir siuntimo į Paryžių, kai vyrams jų vis atsirasdavo. Geriau įsigilinus į tarpukario moters sampratą, vyravusį skurdą, badą, diskriminaciją, išskirtinai gabios Katiliūtės savižudybė nebestebina. Neviltis buvo daugelio sesuo. Nors žiūrovus pasitinkantis ir išlydintis skvarbus Marcės žvilgsnis netrukus paliks 5-ąją salę, parodos knyga liks ir praturtins dailėtyros bei istorijos šaltinius, taps akstinu tolesniems tyrimams. 

Projektą „Vilniaus parodų apžvalgos“ iš dalies finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė