Politikų figūros: karikatūros, lėlės, avatarai

Politikai dažnai būna pagrindiniai politinio teatro kūrėjai, tačiau ne visada. Kartais veiksmą „įsuka“ plačiau nesiviešinančios kokius antraplanius veikėjus išryškinančios įvaizdžių gaminimo agentūros, kitais atvejais – užkulisiuose virvutes tampantys patyrę pilkieji kardinolai. Strategijas modeliuoja neva tikrąsias žaidimo taisykles diktuojantys tarpusavio ryšiais susisaistę didžiojo verslo rykliai, kiti „reikšmingi sponsoriai“ (paprastai taip pat likę tūnoti šešėlyje). Bet šį sykį ne apie juos, o apie tuos politikus, kurie patys reklamuojasi kaip įmanydami. Būna, ne tik pasitelkia minėtus mažiau pastebimus veikėjus, bet ir patys groja ar dainuoja prieš auditoriją. Be abejo, vikriai išnaudoja konkurentų silpnybes. Nesivaržydami išnaudoja vaikus (prisiminkime, kokias emocijas visuomenėje sukelia laiku pasitelktas vaikystės vaizdinys). Kai tik atsiranda tinkama proga, politinės figūros suskumba rinkti populiarumo taškus – užsiauginusios reitingus garsenybės juk gali būti „nešiojamos ant rankų“. Tačiau XX a. istorijoje, ypač revoliucinių pokyčių dokumentikoje, rasime ir įpykusios minios deginamų žinomų veikėjų iškamšų vaizdų; atminty iškyla įvairios kartoninių prezidentų ar premjerų karikatūros aikštėse, bjaurūs paskviliai žiniasklaidoje.

Nekenčiamų, o kartais – pernelyg adoruojamų politikų įvaizdžių rasime ir profesionaliajame mene. Šiuo metu MO muziejuje eksponuojamoje parodoje „Susitikimas, kurio nebuvo“ (kuratoriai Charles Esche, Anders Kreuger, Gabrielė Radzevičiūtė) rodomas žinomo vokiečių menininko Thomo Schütte’s kūrinys „Suvienyti priešai: dešimties scenų pjesė“ (1994 m.). Tai – nedidelės makabriškai atrodančios politikų figūrėlės, arba savotiškos parodijos, kurias įkvėpė XX a. 10-ojo dešimtmečio pradžios politinės nuotaikos Italijoje ir korupcijos skandalai. Pasak aprašo, „groteskiškos miniatiūrinės humanoidų skulptūrėlės nėra konkrečių politinių veikėjų karikatūros – jos siūlo kiek universalesnį pasakojimą apie politinę veidmainystę ir viešo gyvenimo absurdiškumą“. Emocine prasme eksponatas gal ir neužgauna nervo, arba kaip dabar madinga sakyti – netrigerina. Juk jis neiliustruoja mūsų vietinės politikos realijų. Tačiau nuasmeninti „portretai“ provokuoja pamąstyti apie bendresnes politinės figūros problemas – juk su tais konstruojamais ir perkonstruojamais viešaisiais įvaizdžiais nuolatos kažkas „ne taip“.

Mums artimesnėje posovietinėje erdvėje korupcijos skandalų, beje, niekad netrūko. Kaip ir kitur pasaulyje, aktyviausi politikai – reformatoriai ar natūraliai su liaudies sąjūdžiais iškilę nauji lyderiai – taip pat sulaukdavo tiek (ne)pelnytų pagyrų, tiek ir (ne)pelnytos kritikos. Galima prisiminti ir šiandienos socialinių tinklų realybėje tarpstančius simbolinius influencerių gestus, kai viešas įvaizdis generuojamas palaikant nuolatinę pasipiktinimo arba besąlygiško pritarimo emociją. Net ir objektyvumą siekiančioje išlaikyti nacionalinėje žiniasklaidoje įžymybių (ne tik politikų) charakteristikos, būna, „pasaldinamos“, o kartais tiesiog „persūdomos“. Ypač emocingi vertinimai susiformuoja prieš rinkimus, kai užstalėse arba feisbuke dalinantis fragmentiškais įspūdžiais gimsta patys naujausi anekdotai ir memai apie ką tik eteryje nuskambėjusį leptelėjimą, ar pamatytą „kliurką“.

Kai kalbama apie nacionalinėje viešojoje erdvėje susiformavusius politikų įvaizdžius, neišvengiamai prisimenu ir Vytautą Landsbergį, kuris, kaip kartais teigiama, buvo (?) ir „vienas nekenčiamiausių“ politikų. Liaudies nuotaikų įsisiūbavimo amplitudė kuriant nepriklausomą valstybę iš tiesų buvo itin plati. Vienokios tos nuotaikos tvyrojo, tarkime, 1991 m. sausio 13-osios įvykių metu, kitokios – jau prieš 1992 m. Seimo rinkimus, kai „eilinių žmonių“ įsiaudrinimas, rodėsi, pasiekė neregėtas aukštumas. Nauja, neįprasta autentiško politinio gyvenimo patirtis, kaip ir atsiradusi nevaržomo viešo kalbėjimo galimybė, skatino prieštaringus ir neretai dramatiškus pareiškimus (juos dar sunku buvo numatyti neseniai pasibaigusios „dainuojančios revoliucijos“ kontekste). Tautos politinėms simpatijoms pakrypus į kurią nors vieną pusę, susipriešinimas rodėsi neišvengiamas ne tik dėl „sovietinio“ mentaliteto susidūrimo su staiga susiformavusiu „nesovietiniu“, kaip neretai teigiama, bet ir dėl nevaldomai reiškiamų jausmų (gūdžiu sovietmečiu tam nebuvo sąlygų). Visi pamatė ar bent pajuto, kad nuo meilės iki neapykantos – vienas žingsnis. Lūžio metų viešojoje erdvėje ryškėjo ir reikšmingų simbolinių asmenybių – Algirdo Brazausko ir Landsbergio – retorinė įvaizdžių skirtis.

Prisiminti ankstesnius „sąjūdinių“ laikų vaizdinius šiandien padeda anuometinės smagios politikų lėlės, dabar pristatomos Valstybės pažinimo centro kartu su Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejumi surengtoje išsamioje istorinėje parodoje „Permainų laikas: teatras, muzika, kinas ir dailė 1985–1995“. Tai Liudviko Jakimavičiaus kurtos „Revoliucijos lopšinės“ Šėpos teatre (1989 m.). Žiūrovų, ypač studentų, būrius sutraukdavę kameriniai lėlių spektakliai, kuriuose ryškiausi politikos veikėjai pasirodydavo spintoje (vadinamojoje šėpoje), kadaise buvo vienas linksmesnių garo nuleidimo būdų. Dar nebuvo populiariųjų „lengvesnių“ dviračio žinių ar „sunkesnių“ juodojo humoro radioshow formatų, tačiau pasitelkiant satyrą komentuoti einamieji politikos reikalai, o „besipjaunančios“ arba „protingai diskutuojančios“ figūrėlės atliko panašią funkciją, kurią ilgainiui perėmė radijo ir TV laidos (šiuo atveju nelyginu skirtingų reiškinių kokybės).

Buvusio valstybės vadovo Landsbergio lėlė 2022 metų gale iš šios ekspozicijos kuriam laikui persikėlė netgi į Pilies g. esančius Signatarų namus ir „prabilo iš balkono“. Čia šiuo metu veikia paroda „Laisvės siekis kaip žaidimas – įvykis“, kurioje Lietuvos politikas (tiksliau, jo lėlė-antrininkė) lankytojus netiesiogiai kalbina padedamas akcijomis iš balkono pagarsėjusios parodos kuratorės, radijo laidos „Iš balkono“ vedėjos ir menininkės Laimos Kreivytės. Ji ėmėsi išryškinti fluksistinę politikos darymo liniją, primindama žiūrovams kai kurias istorines – menines ir politines – akcijas bei gana specifinius „landsbergiškus juokelius“, šiandien tarsi iš naujo klausdama, „kiek tos „pramaniūgiškos“ dvasios buvo Sąjūdžio laikais, kai visuomenė buvo vedama į nepriklausomybę“. Neatsitiktinai 2022 m. spalį švenčiant čiurlionianos tyrėjo, muzikologijos profesoriaus ir politiko 90-ies metų jubiliejų jo kūrybinė biografija permąstyta ir kituose proginiuose renginiuose, taigi atminties kaleidoskope nejučia susilieja ir kiti praeitų metų įspūdžiai. Įvairiuose ekranuose pamatėme kur kas jaunesnio Landsbergio „avatarus“ iš ankstesnių metų. Pavyzdžiui, minėtoje „Permainų laiko“ parodoje Domanto Vildžiūno dokumentiniame filme „Tikras garsas valstybės atgimimo 1989–1993 m.“ galima išvysti intriguojančių kelio į nepriklausomybę kadrų, kai „televizorių dėžėse“ taip pat vis šmėkščiojo Aukščiausiosios Tarybos pirmininko Landsbergio figūra.

Žinoma, apskritai rizikinga kalbėti apie politikos ir meno sąsajas, juk dabartinis skaudžiai trikdantis šių sričių (ne)painiojimo imperatyvas tarsi siūlo atsitraukti nuo bet kokių gretinimo pagundų. Vis dėlto Landsbergis į politinę areną atėjo iš kultūros ir meno srities (o ne atvirkščiai), taigi ir paralelės tarp fluxus judėjime dalyvavusio anuometinio kultūrininko ir (vėlesnio) nepriklausomybės architekto pasiteisina. O prisimindama Kreivytės išryškintas kentauriško hibridiškumo formas, minėčiau ir kitų menininkų įsitraukimą į politinės vaizduotės žaismą ir alternatyvaus meninio veikimo procesus, nors daug akcijų vyko jau vėlesniais metais. Pavyzdžiui, reflektuodamas savotišku nacionaliniu mitu tapusią Landsbergio ir Jurgio Mačiūno pažintį – pastaroji ne sykį jau minėta vietiniuose kultūros istorijos ir dailės kritikos tekstuose – visus (kartu su Čiurlioniu, o kitur – su Jonu Meku) prie vieno stalo 1998 m. skaitmeniniuose atspauduose susodino fluxus itin simpatizavęs Kęstutis Grigaliūnas. Jo kūriniai taip pat eksponuojami Signatarų namų parodoje (nedidelėje ekspozicijoje matome ir kitus fluksistinius Lietuvos kūrėjų darbus).

Tačiau grįžkime prie 1994 m. Schütte sukurtų skulptūrėlių šiandienos MO muziejaus parodoje. Jos, taip pat ir fotografijos šalimais, siekia žiūrovams priminti „tragikomišką pagyvenusių lyderių prigimtį ir politinius žaidimus, kurie vyksta uždarame burbule“. Tragikomiškus savanaudiškais reikalais užsiimančius politikus iš tiesų vertiname kritiškai. Tačiau išsyk verta pridurti, jog iš šalies pastebėti nešvarūs žaidimai ne visuomet automatiškai sukelia liaudies pyktį. Rizikuoju šiuo požiūriu lygindama Italijos politikai skirtus meninius Schutte komentarus ir anuometinės Rytų Europos politinio gyvenimo refleksijas, bet abiem atvejais minėti žaidimai juk buvo ne vien smerkiami, bet ir savotiškai toleruojami. Iš patirties žinome, jog į akis badančias elito ydas žmonės neretai atsainiai numoja ranka.

Plačioji visuomenė politinius reikalus dažnai vertina ciniškai, ypač jei tvirtai įtikima tuo, kad absoliučiai VISKAS yra perkama ir parduodama. Tokiu atveju, žinia, perkamas ir nublizgintas įvaizdis, ir skandalų priskaldymas „iš oro“, ir užsakomasis oponentų pjudymas. Vietiniame politiniame gyvenime matėme ne vieną keistą, įtakingų „piarščikų“ niekaip neprognozuotą atvejį, kai žiniasklaidos atkleisti šokiruojantys faktai, kokiai nors odiozinei figūrai akivaizdžiai susimovus, niekaip nepakenkdavo reitingams – viskas lyg vanduo nuo žąsies. Lietuvos politologai ne sykį minėjo netgi postmodernios politikos reiškinį. Buvo aiškinama, jog politinės galios simuliacija žiniasklaidoje nebūtinai sutampa su realiai daroma įtaka, taikant įvairias prieigas mėginta suprasti, kodėl kai kurie prisidirbę veikėjai užsidirba... ne, ne teistumą, bet „šaunuolio“ įvaizdį.

Pats politikos darymas gali būti įsivaizduojamas ir kaip komedija. Pavyzdys – aktorius Remigijus Vilkaitis, kuris kadaise sulaukė neįtikėtino populiarumo parodijuodamas kandidatavimą į LR prezidentus. O televizinėje „Auksinių svogūnų“ apdovanojimo ceremonijoje save pačius parodijuojančių politikų pasirodymai jau gana radikaliai trynė ribą tarp karnavalo ir parlamentinio veikimo tikrovės. Minėtą postmodernią politiką, ko gero, puikiausiai įgyvendino satyriniais komentarais tiek žiniasklaidos, tiek ir žiniasklaidoje kurtų juokingų savo paties personažų adresu garsėjęs Viktoras Uspaskichas. Šią figūrą šiandien daug kas traktuoja „tik“ kaip juokdarį, vis dėlto Uspaskichas dar ne taip seniai užėmė svarbius valstybės postus ir vis dar yra Europos Parlamento narys.

Galima prisiminti ir išmonėmis garsėjusias partijas, kurių atstovai dieną balsuodavo Seime, o vakare dalyvaudavo pramoginėse televizijų laidose. Visų pirma turiu minty po 2008 m. Seimo rinkimų tautos mandatą gavusius naujus parlamentarus, ypač Tautos prisikėlimo partijos narius – šou verslo žvaigždes. Teisėtumo prasme „Seimo artistais“ pramintų politikų tolesnis dalyvavimas neva kūrybinėje veikloje buvo gana abejotinas veikimo viešojoje erdvėje būdas, sulaukęs netgi Konstitucinio Teismo aiškinimo, t.y. savotiško teisės įsikišimo. Tačiau teisė, kaip žinome, yra prastas pagalbininkas ten, kur nebelieka sveiku protu grįsto sandorio su visuomene (minimu atveju teisė niekaip nepadėjo „teisingai“ suprasti to, kas vyksta). Juk politikams, kaip ir visiems kitiems, iš tiesų nėra draudžiama ekstravagantiškai puoštis, persirenginėti ir rodytis viešai, visų pirma pasinaudojant didžiausias auditorijas sutraukiančiomis komercinėmis medijomis.

Štai 2010 m. kai kurios Lietuvos „žvaigždės“, tarp jų ir politikai, dalyvaudami TV3 televizijos projekte „Turtuoliai-vargšai“, persirenginėjo elgetomis ir Vilniaus gatvėse surengė „atpažinimo išbandymus“ atsitiktiniams praeiviams. Kartais tokie pusiau politiniai viešųjų ryšių triukai įgauna ir rimtesnį socialinės akcijos pobūdį. Pavyzdžiui, visuomenėje žinomos moterys 2011 m. dalyvavo socialinės reklamos kampanijoje prieš smurtą šeimose, miesto stenduose pačios „virsdamos“ tariamo smurto aukomis, ir t.t. 2023 m. artėjantys savivaldos rinkimai vis dėlto rodo, jog pojūčių ir dėmesio dirgintojų – gyvenimą švente paversti žadančių vizionierių ar šokiruojančių persirengėlių – visuomenė gal jau ir atsikando. Ne veltui kai kuriose politinėse kampanijose dabar pabrėžtinai žadamas gyvenimas „be cirkų“.

Galima apibendrinti, kad demokratinių šalių viešojoje erdvėje pastišo ar satyros priemonės nėra kažkas labai netikėta, juk politinė karikatūra iš esmės – sveikos visuomenės požymis. Savo ruožtu papjė mašė lėlės, už metaforinių virvučių tampomos įsivaizduojamos marionetės, kišeniniai ministrai, tautos pamėgti komikai ir pan. nuolat keičiasi vaidmenimis ir statusais – įvairaus plauko karnavaliniai veikėjai gimsta ne vien politikos srityje. Bet Lietuvoje kadaise išryškėjo ir gana specifinė kultūrinė fluksistinė politinė tradicija, kurią siečiau su sovietinės okupacinės galios „trolinimu“, – tą iliustravo kai kurie vieši Landsbergio pasisakymai. Šėpos teatro lėlės ir fluksistiniai „šposai“ pralinksmindavo kultūrinę inteligentiją vykstant nepriklausomybės kovoms. Tačiau vėlesniais metais su viešaisiais politikos ryšiais sutapatintas fluxus menas jau pernelyg glaudžiai susiliejo su simuliakriniais neoliberaliosios politikos viražais ir „glamūru“. O dar naujesnės šiandienos skaitmeninių medijų galimybės apskritai stipriai skiriasi nuo įrankių, naudotų pirmaisiais nepriklausomybės dešimtmečiais.

Vargu ar daug kas tiki, kad politinės figūros reklamoje siekiama autentiško asmens atsivėrimo. Tačiau iš politikų ne vienas mūsų tikisi bent jau racionalaus elgesio, supratingumo, šiokios tokios empatijos; žinoma, didelei daliai rinkėjų pakanka ir paprasčiausio gebėjimo įtikinti. Beje, kiek teko pastebėti, gana nemažai pastaraisiais metais dirbtinio intelekto parašytų tekstų, bent jau anglų kalba, yra sklandesni nei tai, ką išgirstame, kai burną praveria ar socialiniuose tinkluose prirašo būrys realių kandidatų lietuviškuose rinkimuose (sakau tai be ironijos). Štai visai neseniai daug žmonių visame pasaulyje atrado ir atviram naudojimui skirtą šnekos generatorių, arba ChatGPT tekstų „daugintuvą“ (man rašant šiuos žodžius jam sukako du mėnesiai, bet jau laukiama ir kitos, pagerintos, versijos). Užslaptintos ar įžūliai atviros propagandos priemonių repertuaras taip pat plečiasi neįtikėtinais, netgi sunkiai prognozuojamais būdais. Taigi ir šiandieninės ribos tarp kūrybiškos pramogos, prigeneruotų vaizdų bei tekstų magijos ir pilietinio aktyvizmo ar politinio veikimo tikrovės galbūt visai netrukus taps praeities reliktu.