Pats gali šviesti

Viena yra pasižiūrėti į vandenyno gelmes ekrane ir visai kas kita – jose (bent metaforiškai) pabūti. Filmuojantys povandeninį gyvenimą turi pasinerti ten, kur niekada neišdrįsime, tingėsime, nerasime laiko ar pinigų atsidurti. Nes reikia daug treniruotis, specialios įrangos ir nuotykių dvasios, kad taip imtum ir iškeistum sau įprastą slėgį ir orą į beorę būtį po milžiniška vandens mase. Todėl nufilmuota gelmė yra mums vienintelė pasiekiama gelmė, ir ji turi įtikinti realumu, turi vilioti, įsukti vaizduotę.

Taip ir buvo, kai Emilija Škarnulytė persirengusi undine plaukiojo povandeninės laivų bazės kanalais. Žvilgantis kūnas trumpam nušviesdavo tamsos ertmes, sukurtas Šaltajam karui ir dabar tarsi nebereikalingas. Tuštumoje judantis vienintelis gyvas padaras buvo ateities žmogaus projekcija, pranašaujanti, kad dabar nuosekliai artinamą ekologinę katastrofą išgyvens tik prie naujų sąlygų prisitaikę hibridai. Blykčiojanti instaliacijos tamsa užbūrė žvilgsnį, kad į sąmonę įsiskverbtų klimato kaitos hiperobjektas, visur išsklidęs, todėl neapčiuopiamas, bet nejučia veikiantis mūsų mąstymą ir koegzistavimą, kurstantis baimes ir godulius, lipnus ir kvantinis, kaip šią sąvoką aiškina ekologinės minties filosofas Timothy Mortonas. Tiksliai sustyguoto vaizdo pakanka išjudinti mąstymui. Tačiau praėjusią savaitę Škarnulytė „praplėšė“ ekraną gyvu performansu ir žiūrovai, susirinkę į Lietuvos nacionalinį operos ir baleto teatrą, galėjo ne tik mintimis, bet ir kūnais pabūti po vandeniu – vaikštinėdami tarp keistų būtybių gaudyti vandenyno kvėpavimo ritmą, tiesa, tik tarsi, tik metaforiškai.

Performanso pavadinimas „Afotija“ skatina naršyti internetą ieškant daugiau informacijos nei lakoniškas apibūdinimas lankstinuke „afotinė zona“, arba kitaip „tamsusis vandenynas“ – tai „saulės spindulių nepasiekiama vandenynų giluma“. Ji prasideda nuo 200 metrų gylio ir tęsiasi iki pat dugno, kad ir kur jis būtų. Kitaip tariant, didžioji vandenyno masė ir yra afotinė zona. Bet ji nėra vienoda, tad mokslininkai išskiria tris lygmenis – kuo toliau nuo paviršiaus, tuo mažiau šviesos ir stabilesnė temperatūra, nebeveikiama mums įprastos orų kaitos. Kai nėra šviesos, nevyksta fotosintezė, tad negali būti augalų. Tuomet mažiau ir gyvūnų, nes jiems beveik nėra kuo maitintis. Tačiau kai kurie padarai sugeba ten išgyventi, per milijonus metų prisitaikę ir prie slėgio, ir prie tamsos. Gal todėl jie atrodo suglamžyti ar išsipūtę, juodi ar bespalviai, vangūs ar pikti: juoda pelikanžuvė, galinti praryti už save didesnį grobį, milžiniškas (iki 13 metrų ilgio) kalmaras, dugnu ropojanti velniažuvė, nuolat pražiojusi nasrus, prismaigstytus adatinių dantų, mažas vampyrinis kalmaras, kurio kūnas yra tik sienelės atviram burnos piltuvui. Tik niekas nėra matęs, ką jis į tą piltuvą siurbia keturių kilometrų gelmėje.

Ten dar daug kas neištyrinėta, bet bioliuminescencijos reiškinys žinomas – daugelis afotinės zonos gyvūnų skleidžia savo šviesą, kad priviliotų grobį. Štai ką reiškia Škarnulytės performanse dalyvavusių persirengėlių laidomi lazeriniai spinduliai. Akmeninėje ir raudonojoje fojė kaukėtos būtybės vaikštinėjo tarp žiūrovų, žvelgė jiems į akis, tarsi norėtų kažką pasakyti. Gal perduoti žinią, kad jie taps mūsų kaimynais, kai nutirpus Grenlandijos ledui pakils vandenyno lygis ir miestai atsidurs po vandeniu. Kad jie – tai mes giliajame laike.

Dar teatro rūbinėje nuo dabarties atitrūkę žiūrovai turėjo keliauti per afotinės zonos lygmenis – iš akmeninės fojė pakilti laiptais į raudonąją, paskui – į auditoriją. Ta pati kelionė iš kasdienybės į šventę, kaip atėjus žiūrėti spektaklio, bet šįkart architektūra vaidina nepasiekiamas erdves ir laikus, architektūra – Škarnulytė tai pabrėžė – sukurta moters, Elenos Nijolės Bučiūtės. Prisimenu, kai 1974 m. pastatytas modernistinis teatras buvo ką tik atidarytas, man, vaikui, žinia, kad architektė – moteris, kėlė slaptą pasididžiavimą, nes jau tada mačiau, jog visus svarbius dalykus daro tik vyrai. Kai atėjus į spektaklį sušvisdavo didingos sietynų kaskados, raudonoji fojė virsdavo fantazijos erdve, iš kurios žvelgiant sutemęs miestas atrodė kitaip. Tik dabar, pabuvusi Škarnulytės performanse, supratau, į ką panašus tas „kitaip“ – į vandenyno gelmę, kurioje šimtų tūkstančių žmonių gyvenimai spingsi kaip reti ir nesusitinkantys grobio gaudytojų šviesuliai.

Todėl operos teatras – itin tinkama vieta pradėti naująjį Vilniaus performansų festivalį, kurio tema – miestas. Šviesomis, garsais ir keistais personažais pakeitusi erdvę, Škarnulytė sugrąžino pamirštą nuostabą, nuo akių nubraukė nusidėvėjimo valktį. Tą vakarą sietynai buvo užgesinti. Juos kekė po kekės įvairiomis spalvomis nušviesdavo tai kylantis, tai besileidžiantis šviesos pluoštas, mums virš galvų sukūręs artėjančio ir tolstančio paviršiaus iliuziją. Mes, kaip ir persirengėliai, jau buvome afotinės zonos gyventojai, dūstantys ne nuo oro trūkumo, bet nuo savo pačių tankmės. Spoksodama į koralais paverstus sietynus, banguodama kartu su menamu vandens paviršiumi, vis žvilgtelėdavau į šalia esančio daugiabučio langus. Kažin ar mus kas nors mato iš ten? Gal šiandien teatras atrodo kaip akvariumas, į kurį suleistos žiūrovų žuvys plaukioja, vykst vykst – tai rankinuku, tai karoliais – nematomo stebėtojo džiaugsmui?

Šviesos efektus, bendravimą su keistomis būtybėmis, kurios lipa ant raudono podiumo ir demonstruoja savo pavidalus kaip madas, galima suvokti paviršutiniškai. Kaip reginių kultūros susiliejimą su meno lauku, ypač dėl to, kad norint tai įgyvendinti reikalingi dideli pinigai. Dalis susirinkusios publikos nebūtinai net žinojo, kur atėjo, kas yra performansas ir kuo jis skiriasi nuo teatro. Jutau tarsi laukimą, kada gi bus tikrasis spektaklis, nors jis jau vyko, architektūra buvo inscenizuojama, turėjai dalyvauti vaizde žingsnis po žingsnio. Ne tik užsiganėdinti šviesos efektais ir garsais kaip karštu šokoladu bufete. Bet galiausiai pašnekesius vis tiek pertraukė balsai – balkone visą tą laiką lūkuriavusio juodų figūrų choro murmesys, lūpomis kuriamas vandens pliupsėjimas, ošimas, riksmas, keliaujantis išilgai fojė pirmyn atgal, tarsi virš bangų blaškytųsi grobio ieškantys jūriniai paukščiai. Nuo tų garsų nugara ėjo pagaugais, o šalia manęs stovinti moteris staiga visa įsitempė ir ėmė klykti kartu su choru – kaip žuvėdra, besiveržianti pakilti ir prisijungti prie būrio.

Pagaliau pasiekus auditoriją laukė trečiasis performanso lygmuo – filmas „Afotinė zona“, kurį Škarnulytė sukūrė 2022 m. Venecijos bienalę lydinčios parodos „Penumbra“ užsakymu. Neperžvelgiamame vandenyje lėtai plūduriavo medūzos ir kiti padarai, kurių nesugebėčiau įvardyti, aukštyn lyg jūrų dievo sėkla šovė žuvelių kirčiai. Jų galvos švytėjo, kartais visas kūnas pagaudavo blyksnį. Prie jų prisijungė į sceną įšliaužusi (nes žuvies uodega neleidžia vaikščioti) undinė-Škarnulytė, iš kūno skleisdama spindulį – gal ne aukoms gundyti, bet susisiekti su prarastu buvimu po saule. Tačiau net ir čia, Ramiojo vandenyno povandeninius kalnus, pasiekia žmonių sukurti mechanizmai. Jie tyrinėja, baksnoja, siurbia grunto pavyzdžius, atsilaužia povandeninio traškučio gabaliuką išsprogdindami dulkių debesį, o jų išsigandę krabai susimeta į krūvą ir meldžiasi iškėlę žnyples tarsi archajiniai pagonys. Tuo metu pro vandens plepsėjimą, burbuliavimą ir ūkimą ataidi žmonių balsai, tarsi jie jau būtų kažkur netoliese, jau netrukus užplūsiantys šią nežinomybės zoną (muziką kūrė Jokūbas Čižikas ir Emilija Škarnulytė). Štai suskamba dvi orkestro duobėje laukusios arfos, per aklus povandeninius kalnus braukia iš kažkur atsiradęs lazerio spindulys, išeina iš ekrano ir keliauja per žiūrovų veidus – susieja juos ir mus, paverčia mus vandenyno bendruomenės nariais.

Ekraną užpildžiusioje gelmėje banguodama kartu su medūzomis ir kitais keistais gyviais prisiminiau Kurto Vonneguto romaną „Galapagai“, kuriame naujas virusas sunaikina žmonių vaisingumą, tad visi išmiršta, išskyrus keistų sutapimų dar prieš pandemiją į Rozalijos salą nublokštą nepažįstamųjų grupelę. Per milijoną metų jie išsivysto į plaukuotus (nes Hirošimos bombardavimo aukos anūkė pagimdo plaukuotą dukrelę) padarus, panašius į jūrų liūtus ar diugonius, kuriuos pamatę senovės jūreiviai įsivaizduodavo moteris su žuvies uodega, t.y. undines ir sirenas. Kad būtų lengviau plaukioti, buvusių žmonių galvos sumažėja ir į jas nebetelpa didžiulės smegenys – visų nelaimių priežastis. Undinės tik laigo po vandenyną ir dauginasi, joms nerūpi išsigalvojimai ir išvedžiojimai.

Vonnegutas perspėja apie savo egzistencijos pagrindą naikinančios žmonijos likimą juokaudamas, Škarnulytė – surengdama akistatą su vandenyno gelmių gyventojais. O tas žiūrovų galvomis kelis kartus perbėgęs raudonas spindulys galbūt mus nuskenavo, kad būtų iš ko ateityje gaminti hibridines būtybes – tuos pačius mus, bet jau prisitaikiusius gyventi povandeniniuose miestuose. Garsai, gundanti ir bauginanti bekraščio vandens terpė, taip pat šviesa kuria mitinį pasakojimą apie tai, kas bus ir net jau po truputį gimsta.

Jaučiau, kad ne visa salėje susirinkusi publika sulaukė, ko tikėjosi. Operos teatre įprasta pasinerti į pasakojimą, išgyventi dramą, o čia – performansas, vizualiųjų menų žanras, kai veiksmų scenarijų turi susidėlioti savo galvoje ir išgyventi savo fantazijas. Šįkart trinario reginio perkeista teatro architektūra man išliks atmintyje kaip giliojo laiko metafora, vienu metu šviesos pluoštą nukreipianti ir į praeities evoliuciją, leidusią susikurti keisčiausioms gyvybės formoms, ir į ateitį, kai mūsų pačių likimas tampa nenuspėjamas. Ir nors mąstymo apie hiperobjektus pagrindas yra ekologinė katastrofa, Škarnulytės vizija nuteikia viltingai, nes padeda tokią ateitį pamatyti kaip galimybę. Esi dugne, trūksta oro, slegia, nėra šviesos, bet pats gali šviesti ir kurti naujas formas.