Parke be medžių

Vilniaus geležinkelio stotyje įsikūrusiame „Bėgių parke“ medžių nerasite – tik betono ir metalo. Kai 2010 m. gyvenau Naujininkuose, mačiau, kad toje pilkoje erdvėje tarp bėgių, stulpų ir techninių patalpų veikė lyg muitinė, lyg tarptautinių traukinių peronas. Vietos gyventojai, abejingai praeinantys pro šalį, nustebtų sužinoję, kad dabar šioje neįprastoje vietoje gaminama sriuba. Kokia? Apie tai pakalbinau seną pažįstamą, „Bėgių parke“ (Pelesos g. 10,Vilnius) veikiančios meno galerijos „Hungry Eyes“ įkūrėją, iliustratorę Staselę Jakunskaitę.

Žinau, kad Vilniaus dailės akademijoje baigusi tapybą tapytoja netapai. Papasakok kodėl. 

Taip, šiuo metu dirbu konceptualios iliustracijos srityje, bet manau, kad nuo tapybos daug nenutolau. Dirbti su iliustracijomis pradėjau jau baigusi studijas. Studijuoti tapybą tuo metu nebuvo apgalvotas sprendimas – labiau atsitiktinumas ar likimas. Piešiu nuo mažens. Mano tėtis tapytojas, augau daug laiko leisdama su juo, jam dirbant. Tapyba – viena pamatinių meno sričių, kurios žinias gali plačiai pritaikyti įvairiose vizualaus meno ar dizaino šakose ir techniškai, ir idėjų lygmeniu. Dabar žvelgdama atgal manau, kad ta patirtis – neįkainojama, ji turi įtakos dabartiniams mano darbams.

Kelerius metus su šeima gyvenai Airijoje. Kaip sekėsi ten kurti?

Būtent gyvendama Airijoje pradėjau rimčiau dirbti su iliustracijomis. Tuo metu daug laiko

leidau namie augindama dukrą. Nusprendžiau tuo metu padirbėti gilindama praktines žinias šioje srityje. Čia gavau ir pirmuosius užsakymus, įsiliejau į vietinę iliustratorių bendruomenę – su ja tebepalaikau ryšius. Esu labai dėkinga Airijai už tą laiką.

Kuo patraukė grafika, iliustravimas?

Studijuodama tapybą visada jaučiausi šiek tiek nepritapusi. Jau tada, manau, mano kūriniai buvo labiau grafiški nei tapybiški. Taip pat visada kėlė klausimų paveikslo kaip autentiško, vienetinio kūrinio sureikšminimas. Dirbant su skaitmeniniais kūriniais man daug priimtinesnis jų formos nematerialumas.

Kaip kilo mintis įkurti „Hungry Eyes“? (Net nežinau, kaip ją apibūdinti – studija-galerija?)

Minčių apie kažką tokio – vienu ar kitu pavidalu – man kildavo ne vienus metus. Visada traukė ir rizografija – dėl galimybių užsiimti savilaida. Šias mintis vydavau šalin ir dėl resursų stokos, ir norėdama susitelkti į savo kūrybą: toks projektas, atrodė, gali suryti per daug laiko. Išties nežinau, ar būčiau ryžusis šias idėjas įgyvendinti, jei ne atsitiktinai pasitaikiusios patalpos Užupyje. Gal tiesiog atėjo tinkamas laikas.

Nekalbant apie asmeninius motyvus, matau didelę šios veiklos prasmę. Baltijos šalyse yra nemažai stiprių iliustratorių, tačiau iki šiol nebuvo galerijos, reprezentuojančios būtent šią meno sritį. Labai trūko vietos, kuri suvienytų vietinę iliustratorių bendruomenę ir pristatytų iliustracijas už instagramo ribų.

Kodėl pasirinkai tokį pavadinimą? Ir kodėl visa informacija tinklalapyje – tik anglų kalba?

Pavadinimą buvau sugalvojusi jau seniai. Dar Dubline, aprašydama vieną savo kūrinį, sugalvojau metaforą apie iliustraciją – kad tai „sriuba išalkusioms akims“ (angl. illustration is a soup for hungry eyes). Vėliau kilo mintis, kad tai būtų puikus vietos pavadinimas. Turėjau ir kitų variantų, bet šis man pasirodė ryškiausias ir konceptualiausias.

Matau „Hungry Eyes“ labiau pasauliniame kontekste, todėl viskas anglų kalba. Rizografija ir iliustracija – gana nišinės sritys, subūrusios aktyvią tarptautinę bendruomenę. Nenorime apsiriboti vien Lietuva: garsiname ir kitų Baltijos šalių menininkus, ir Vilnių už Lietuvos ribų. Ateityje mūsų tinklalapyje norėčiau teikti informaciją tiek lietuvių, tiek anglų kalbomis.

Kiek „Hungry Eyes“ veikloje dalyvauja žmonių? Kuo jie prisideda?

Vykdant projektus prisijungia skirtingi žmonės: tekstų rašytojai, kuratoriai, dizaineriai ir tie, kurie man padeda generuoti idėjas. Tarp jų – rašytoja Ramunė Balčiūnaitė, grafikos dizainerė ir puiki „brainstormerė“ Goda Kairiūkštytė, rašytoja, menininkė Eglė Razumaitė, menotyrininkė, kuratorė Ugnė Brazytė, tinklalaidžių vedėja Cecilia Noiraud. Pastovi komanda – mes su mano vyru Edvinu Kepežinsku kartu kuriame šią vietą. Jis atsako už įvairius techninius, praktinius klausimus. Neapsieiname ir be papildomų darbuotojų bei savanorių pagalbos.

Ko tikiesi iš „Hungry Eyes“? Ką ten planuojate veikti?

Išties, būtų sudėtinga vienu žodžiu apibūdinti „Hungry Eyes“ veiklą. Čia po vienu stogu įsikūrusi parduotuvė, prekiaujanti iliustratorių darbais, knygomis, „zinais“ ir įvairiomis smulkmenomis, susijusiomis su iliustravimu. Taip pat čia turime rizografijos leidyklą ir spaustuvę. Rengiame iliustratorių parodas, vykdome įvairius leidybinius projektus, vedame rizografijos dirbtuves, taip pat kuriame tinklalaidę. Dabar planuojame naują personalinių parodų seriją, kur pristatysime vietinius ir užsienio grafikos bei iliustracijų kūrėjus. Parodas lydės renginiai, paskaitos, dirbtuvės su menininkais. Norime daugiau dirbti ir su rizografijos leidykla, praplėsti jos veiklą, įtraukiant ir gatvės meno projektus.

Ateityje matau „Hungry Eyes“ ne vien kaip iliustracijų, bet ir kaip gatvės meno (angl. street art) galeriją. Mane pačią domina ši sritis, ir jau dabar nemažai dirbame su gatvės menininkais, kurie yra ir iliustratoriai, – šios sritys gana stipriai susijusios. Taip pat norime skirti dėmesio ir nelegaliajai grafičių kultūrai.

Seniau „Hungry Eyes“ gyvavo mažytėje patalpoje greta Užupio kavinės ir „Galeros“ galerijos. Kodėl nusprendėte kraustytis iš Užupio?

Ne patys nusprendėme kraustytis. Išsikelti į geležinkelio stotį neplanavome. Tiesiog tada ieškojausi nedidelės studijos sau, o pamačiusi „Bėgių parką“ pamaniau, kad čia puikiai galėtų įsikurti „Hungry Eyes“.

Užupyje buvo gera ir jauku, bet vis dėlto ankštoka ir intensyviau dirbti su rizografine spauda, ir eksponuoti parodas – tam turėjome tik vieną nedidelę galerijos sieną. Iš pradžių planavome išlaikyti abi vietas, bet sužinoję, kad Užupio patalpas planuojama parduoti, tiesiog perkėlėme viską į geležinkelio stotį. Dabar džiaugiamės galėdami visą energiją sutelkti į vieną vietą.

Papasakok naujos „Hungry Eyes“ buveinės – „Bėgių parko“ – istoriją.

„Bėgių parkas“ – neseniai „Lietuvos geležinkelių“ (LTG) atverta, anksčiau buvusi nenaudojama Vilniaus miesto geležinkelių stoties teritorija, kur norima sukurti naują atvirą miesto zoną. Čia nemažai įvairių traukinių, eksponuojami lokomotyvai, o du parko pastatus nuspręsta išnuomoti menininkų dirbtuvėms. Be mūsų, čia įsikūrė ir daugiau įvairių sričių menininkų studijų.

Anksčiau „Bėgių parke“ buvo gamybinės patalpos. Pastaruosius kelerius metus jos nenaudotos. Tai unikali urbanistinė aplinka, turinti to, kas nebūdinga kitoms vietoms miesto centre: nuolat girdime geležinkelio stoties garsiakalbių pranešimus, pro langus matome pravažiuojančius traukinius. Vien kad patektum čia reikia paeiti pėsčiųjų tiltu ir leistis išpaišytais betoniniais laiptais žemyn.

Paprastai praeiviai čia neužklysta: teritorija griežtai saugoma. Nors esame įsikūrę pačioje stoties ir Naujininkų rajonų sankirtoje, nusileidęs nuo pėsčiųjų tilto tarsi patenki į kitą dimensiją: čia nėra šiems rajonams būdingos atmosferos. Stoties ir Naujininkų rajonai dažniausiai turi neigiamą reputaciją kaip vis dar nesaugi, nepatraukli miesto dalis. Situacija pamažu keičiasi, ir šio pozityvaus pokyčio šerdis – čia besikuriančios naujos kultūrinės vietos, klubai, barai ir kavinės. Man pačiai čia kurti galeriją atrodo daug prasmingiau ir įdomiau nei Užupyje.

Atidarymo parodoje Užupyje, pamenu, dalyvavo ir keli estų menininkai. Naujos erdvės atidarymo parodoje „TACK ON TRACK“, kiek mačiau, – tik lietuviai. Kodėl atrinkai būtent šiuos autorius? Kuo jie įdomūs?

„TACK ON TRACK“ („Pridaigstyta prie bėgių kelio“), mūsų pirmąja galerijos paroda stotyje, norėjau sukelti pozityvias nuotaikas: tars priešpriešą niūrokai stoties rajono atmosferai. Siekiau pabrėžti iliustracijų įvairiapusiškumą, neapsiribojant vien piešiniais ir grafika. Iliustracijų apskritai neriboja jokia specifinė atlikimo technika: čia susipina skaitmeniniai piešiniai, tapyba, grafika, taikomasis menas. Iliustracijos kuriamos tiek plokštumoje, kaip paveikslai ar riboto tiražo spaudiniai, tiek kaip sieninė tapyba, gatvės menas, tūriniai objektai, grafinės novelės, „zinai“, komiksai, įvairiausi kasdieniniai objektai.

Mus domina būtent iliustratorių meniniai projektai ir iliustracija kaip vizualaus meno rūšis. Parodoje, be atspaudų ir paveikslų, eksponuojami įvairūs tūriniai objektai, tekstilė, keramika. Visi dalyvaujantys menininkai pasižymi unikaliu stiliumi, yra aktyviai dirbantys, plėtoja asmeninius projektus. O atrinkdama parodos darbus pirmenybę teikiau įvairiomis technikomis dirbantiems autoriams, kūriniais plėtojantiems pozityvią tematiką. Buvo ir tokių, kuriuos norėjau pakviesti, bet jų darbai – pavyzdžiui, tik apie karą ar politiką – parodos kontekste netiko.

Į parodos atidarymą norėjau surinkti vietos kūrėjus, nes šią vietą pirmiausia kuriame vietos bendruomenei. Ateityje norėčiau surengti ir daugiau parodų, kuriose bendradarbiautų visų Baltijos šalių menininkai. Dėl vietos stokos negalėjau pakviesti visų, mano manymu, išskirtiniausių iliustratorių.

Esame kalbėjusios, kad Lietuvos kultūrinėje spaudoje iliustravimo menui neskiriama dėmesio, jei tai nesusiję su knygų iliustracijomis. Iliustratoriaus darbas tada „pririštas“ prie knygos turinio. Kaip suprantu, savo veikla nusprendei šią dėmesio stoką kompensuoti? Ko tikiesi iš „savo“ autorių?

Išties, iliustravimas dažnai siejamas su leidybos pramone, reklamos kampanijomis ar komerciniais projektais. Siekiame suteikti iliustravimo menui naują ekspozicijų erdvę. Matome iliustraciją kaip daug platesnį vizualaus meno žanrą, savo prigimtimi susijusį su idėjų, temų iliustravimu bei savitu autoriaus vizualiniu stiliumi. Iliustratoriai įgyvendina ir savarankiškai inicijuotus projektus sau aktualiomis temomis, tad jų kūrybą nebūtinai reikia suvokti kaip vien teksto iliustravimą.

Kiek yra tekę stebėti ir šioje parodoje, ir visoje „Hungry Eyes“ veikloje, grafikos ir iliustracijų autoriai dažniausiai ištikimi savo individualiam stiliui – jei nepasuka į dizainą ir reklamą, kur jau turi šokti pagal užsakovų dūdelę ir tada individualaus braižo nebelieka. O gal tiesiog nežinau, iš ko dar gyvena „Hungry Eyes“ menininkai?

Profesionalūs iliustratoriai visada lieka ištikimi savo stiliui, net ir dirbdami su komerciniais projektais. Užsakovai ir kreipiasi į juos būtent dėl jiems tinkamo konkretaus menininko stiliaus – na, bent jau taip turėtų būti profesionalioje praktikoje.

Pati nematau ypač ryškaus skirtumo tarp asmeninių projektų ir užsakymų: visi projektai, su kuriais dirbu, man idėjiškai artimi ir įkvepiantys. Tuo, manau, ir skiriasi iliustratoriai nuo kitų menininkų, dirbančių ir tyrinėjančių vien savo temų srityje. Iliustratoriai daugiau mažiau gali prisitaikyti, dirbti įvairiomis temomis, tuo pačiu metu likdami ištikimi savo vizualiniam stiliui ir ideologijai.

Jei nuosekliai dirbi tik su sau priimtinais projektais, tokių gali tikėtis ir ateityje. Neretai užsakymai priverčia domėtis neįtikėtinomis temomis, kurios paprastai net nešautų į galvą. Pavyzdžiui, dėl jų yra tekę žiūrėti ne vieną filmą, klausytis muzikos albumų, tyrinėti politines ar aplinkosaugos temas.

Ačiū už pokalbį. Linkiu „Hungry Eyes“ ilgo ir spalvingo kelio!