Sodų gyventojos

Užklydau į augalų pilną sodą šalčiausiomis žiemos dienomis. Kiek nepatogu. Ir ne todėl, kad ne visai aišku, kaip dar (ar vėl?) baltais žiedais nusagstyti žydi medžiai. Sodas greitai dings, žiedų tuoj nebebus įmanoma matyti. Kas viską pradangins? Šiuos mano minimus sodus sugriauna menininkė Kristina Inčiūraitė savo personalinėje parodoje „Žalias kūnas“, kuri vyksta galerijoje „(AV17)“. Čia vis pasikartojantys sodo vaizdiniai, kylantys iš skirtingų šaltinių, keliais balsais kalba apie moters tapatybę.

Parodoje rodomame filme „Palaistyti savo kūną“ (2022) menininkė, remdamasi Pietų Korėjos autoriaus Hang Kano romanu „Vegetarė“ ir kinų legenda apie Davidia involucrata medį, pasakoja apie beveik visą laiką tik balsu pasirodančios veikėjos virsmą į neaiškią būtybę, kažką tarp augalo ir žmogaus – kažką, kam nereikia maitintis, kas maistą pakeičia vien tik vandeniu ir saulės šviesa. Pirmuose filmo kadruose iš tolo žvelgiama į sode sėdinčią porą. Atrodo, kad stebima slapčia, klausantis jų pokalbių. Tačiau tai vieninteliai kadrai, kuriuose matysime pagrindinę veikėją, nors įsižiūrėti ir negalime. Vėliau žvilgsnis nukrypsta į minėto medžio žiedus, primenančius apie iš mitų atskridusius pašto balandžius, besiilsinčius kelionėje nešant laiškus merginai, dėl politinės naudos išsiųstai į tolimus kraštus. Tačiau įkyrus stebėjimas tęsiasi, bet jau nebe vizualiai.

Klaidžiojant po sodą ir skaičiuojant medžių žiedus, užkadrinis vyro balsas išsamiai nupasakoja savo, kaip stebinčiojo, mintis. Visi jo komentarai apsiriboja tik pastabomis ir įžvalgomis apie moters išvaizdą bei jos kaitą ir kūną. Domimasi, šlykštimasi, stebimasi... Vyro balsą pakeičia pati stebimoji, paaiškinanti savo pokyčių priežastis, – anksčiau girdėti komentarai pasidaro dar nejaukesni, net žiedai nukrinta nuo gražias istorijas menančių medžių... Norima pavirsti sodo dalimi, į kurią būtų žiūrima neutraliu žvilgsniu.

Sodo vaizdinys tęsiasi ir kitoje galerijos erdvėje. Iš mitais ir literatūra apipinto įsivaizduojamo sodo pereinama prie komentarų apie realią istorinę erdvę – ko gero, joje rastume ir tuos pačius Davidia involucrata medžius: mes Londono karališkuosiuose botanikos soduose (jie dar žinomi kaip Kew Gardens). Ten 1913 m. įvykdytas vandalizmo aktas – išrautos gėlės, sudegintas arbatos ceremonijai skirtas paviljonas. Kaltininkės – už savo emancipaciją kovojančios sufražistės – naktį nepastebėtos įsmuko, užėmė erdvę, į kurią, kaip ir į daugelį, nebuvo visavertiškai priimamos, ir taip pat nepastebimai dingo. Liko vien pykčio ir nepasitenkinimo neteisinga ir užsistovėjusia santvarka pėdsakai. Tie pėdsakai kaip sumetaforintos istorinio pasakojimo nuotrupos persikelia ir į parodos erdvę.

Apdegę šilkiniai audiniai plevėsuoja, primindami apie sufražisčių degintus šiltnamius, ir tampa vandalizmo kaltininkių parašu. O eksponuojamų fotografijų ciklas su orchidėjų vaizdais juoduose rėmuose man šiek tiek primena laidotuvių portretus. Jie skirti išrautoms iš vandalizmą patyrusio botanikos sodo gėlėms, tačiau tikriausiai ne vien joms. Palaidojamos ne tik karališkojo sodo gėlės, bet bandoma pasipriešinti ir visuomeninėms nuostatoms, kurios vertos griūties ar bent jau permąstymo. Vandalizmo paliestas sodas tampa atspindžiu pasaulio, kurį bandoma pakeisti, galbūt palaidoti ir priversti prisikelti bei prikelti iš naujo.

Paroda veikia iki sausio 14 d. galerijoje „(AV17)“ (Totorių g. 5, Vilnius)