Tarp disciplinų

Skaidra Trilupaitytė

2022-ieji

Brangūs Didieji Vardai

Apskritai techninė „realybės ištampymo“ patirtis vaizduojamojo meno srityje vis dar neprilygsta Lietuvoje reklamuojamai virtualiajai kino realybei – visų pirma komerciškai pasiteisinusiam (o kaipgi kitaip) režisierės Kristinos Buožytės kartu su kitų kūrėjų komanda ne pirmus metus reklamuojamam filmui „Angelų takais“. Šį 2018 m. Venecijos kino festivalio Virtualiosios realybės programoje pirmą sykį pristatytą kūrinį pagal Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrybą norėčiau minėti būtent muziejų, o ne kino kontekste. Mat impresionistų ar XX a. pradžios didžiųjų modernizmo vardų kūrybos virsmas įspūdingų skaitmeninių srautų upėmis – neatsitiktinis reiškinys. Klasikinio modernizmo, simbolizmo ir pan. vardai bei vaizdiniai ne tik pritraukia būrius lankytojų, ypač turistų, bet ir iš principo „sklandžiai“ konvertuojasi į efektingas virtualybės patirtis. Režisierė kažkada prisipažino, kad mintis imtis būtent Čiurlionio jai atėjo „iš pavydo“.

Skaidra Trilupaitytė

2022-ieji

Permąstydama vizualiųjų menų tendencijas 2022-aisiais pamėginau prisiminti kai kurias specifines ekspozicijas ir kompleksiškus renginius apibūdinančių posakių prasmes. Atkreipiau dėmesį į tai, jog sparčiai daugėja vadinamųjų imersinių (angl. immersive), arba patyriminių, parodų. Ne tik todėl, kad kai kurie renginiai yra susiję su kultūrinėse ir kūrybinėse industrijose diegiamomis skaitmeninėmis technologijomis, bet ir dėl to, kad šiandien noriai apeliuojama į aplinkos – gamtos, žmogaus ar nežemiškų būtybių ir pan. – betarpiškos pajautos, visa apimančių sąsajų klausimus.

Rokas Dovydėnas

Besibaigiantys 2022 metai man buvo įdomūs, padovanoję įvairių asmeninių savanorystės patirčių ir netikėtų meno kūrinių. Šiemet parodų lankymo kelias driekėsi tarp Vilniaus ir Kauno, gerų parodų Kaune vyko daug, išties manau, kad apie daugumą jų rašyta gana plačiai. Lankytas parodas vardinu aplankymo tvarka, išskirdamas jas ar meno kūrinius, padariusius didžiausią įspūdį.

Sigita Maslauskaitė-Mažylienė

Laiškas iš Romos

Paauglystėje girdėdama močiutę sakant: „Gyvenimas kaip sapnas“, ironiškai galvodavau: „Na ir romantika“, o dabar beveik kasdien ši mintis suskamba mano galvoje čia, Romoje: „Sapnas!“ Ne tik dėl to, kad mane supa ypatingas Amžinojo miesto grožis ir šiaip nemenkas gyvenimo pokytis persikraustyti į kitą šalį (tapo Lietuvos ambasadore prie Šventojo Sosto – red. past.), bet ir todėl, kad tai, apie ką sapnuodavau Lietuvoje, dabar išsipildo realybėje: juk daugelis esame patyrę būseną – tai jau sapnavau!

Agnė Narušytė

Yra Kalėdos ir yra Karo Kalėdos. Šiemet jau žinau skirtumą, nors esu dar tik užnugaryje. Jau 300-oji diena. Kai skaitysite, bus 304-oji ar 305-oji. Ir taip toliau.

Anksčiau ant visų eglučių, palangių, net namų stogų tupėdavo angelai. Gal jie ten ir dabar tupi, bet man vaidenasi angelas su prieštankine raketa „Javelin“. Jo veide – įniršis, ant peties – ukrainietiškas trišakis. Putlų kūnelį pridengia mėlyni ir geltoni kaspinai, vietoj dangaus – kamufliažinės uniformos raštas ir palinkėjimas: „From Ukraine with NLAW“. Nuo Ukrainos su išmaniąja raketų sistema „iššauk ir užmiršk“. O užsieniečių savanorių padalinys „Tamsieji angelai“ šiais ginklais medžioja ordos tankus. Bet Kremina jau užimta, Azovo pulkas vis dar gina sugriautą Mariupolį.

Roberta Stonkutė

Šiaulių dailės galerija įgyvendina projektą „Šiaulių miesto mitas: grafinio leidinio rengimas“, kurio metu leidybai rengiamas pirmasis jaunimui skirtas komiksas. Jis kvies ne tik skaityti, bet ir pažinti miestą, vaikštant ir atrandant jo istoriją, svarbius įvykius, asmenybes ir meno objektus.

Leidinio turinį kuria šiauliečiams gerai žinomas rašytojas, literatūrologas, romanų „Pietinia kronikas“, „Remyga“ autorius Rimantas Kmita ir architektas, iliustratorius Povilas Vincentas Jankūnas, kuris jau turi panašios patirties, rengiant ir komikso formatui adaptuojat Justino Žilinsko knygą „Mano Vilnius mano“, kuri virto grafiniu miesto metraščiu „Atgal į Vilnių“. Su kūrėjais nutarėme praskleisti komikso rengimo užkulisius ir pasikalbėti apie kūrybinius procesus, kurių rezultatai jau 2023 metais pasieks skaitytojus!

Agnė Narušytė

Česlovo Lukensko ir Gintauto Trimako parodos Prano Domšaičio galerijoje

Artėjant Kalėdoms susimąstai apie laiką. Pasibaigiantį ir būsimą. Todėl pats metas rašyti apie dvi parodas Klaipėdoje, atveriančias du laikus – sunkųjį-žemišką ir lengvąjį-kosminį. Galingi Česlovo Lukensko objektai ir asambliažai, užėmę didžiąsias Prano Domšaičio galerijos sales, pasakoja apie „Laiką medyje“ – liūdnąsias gamtinio tapsmo pasekmes, kai „iš nieko“ sukurtas pasaulis vėl „į nieką pavirto“ kaip Donelaičio sniegas. Aiškėja, kad tas niekas – sunkiasvoris ir slegia ne tik greitai nuliūstančių homo sapiens dvasią, bet ir pačią žemę, kur ilgainiui tampa maistu gamtos ateičiai.

Danguolė Ruškienė

Paroda „Drozofilos, Didžėjai ir Džedajai III“ Klaipėdoje, Vilniuje ir Kaune

„Tas miestas nedidelis, daugiau ištįsęs į ilgį, nei į plotį. Labiau plokščias nei aukštas. Apgaulingai ramus ir jaukus, su baltais paplūdimiais, gėlėmis ant palangių, su teatrais ir fontanais. Jis senas, labai senas, su bastionų randais ir pilies požemiais, su šimtus metų iš tų pačių vietų augančiais pamatais ir gatvėmis. Ant suolelių saulėkaitoje sėdi amžini senukai, tuos pačius niekam nereikalingus medalius metai iš metų turguje pardavinėja tie patys ūsuoti diedai, toje pačioje kepykloje kvepia tos pačios bandelės, ta pačia vaga teka ta pati upė, o jos dugne storas sąnašų sluoksnis milimetras po milimetro dengia surūdijusį dviratį ir riterio šarvus“ (Kristina Sadauskienė, Drozofilos, Didžėjai ir Džedajai III, Klaipėda: Kūrėjų sąjunga, 2022, p. 57).

Skaidra Trilupaitytė

Skverbimasis ne tik į dabartį, bet ir į mirusiųjų pasaulį, prisipažinsiu, glumina, nepaisant žinojimo, jog prie ekscentriškų įrankių greit priprantame. Pavyzdžiui, 2021 m. pradžioje ne vienas džiaugėsi ką tik pasirodžiusiu įmonės „MyHeritage“ pasiūlytu „Deep Nostalgia“ produktu. Čia demonstruojami žinomų istorinių asmenybių veidai sumirkčioja, nusišypso, galima stebėti ir subtiliai besikeičiančią niekada gyvai nefilmuoto žmogaus mimiką. Mat senovines fotografijas bendrovės puslapyje koregavo neuroninių tinklų programa, „atgaivinanti“ pasirinktą veidą trumpame vaizdo įraše.

Khrystyna Semerin

Tekstas yra projekto „Kultūra jungia: tekstai iš Ukrainos“ dalis

Borodiankos, esančios šalia Bučos, okupacijos metu rusų kareiviai paleido keletą kulkų ir į Taraso Ševčenkos paminklą. Nuolatinis paminklų niokojimas vykstant karui Ukrainoje ne tik liudija okupantų barbariškumą ir neapykantą Ukrainai, bet ir veikia kaip argumentas diskusijoje apie skulptūrą ir atmintį, karą ir dekolonizaciją.