Birželio 14-ąją – Gedulo ir vilties dieną – Vilniaus festivalyje nuskambėjo Stanisławo Moniuszko keturios „Aušros vartų litanijos“, jas atliko solistai Vera Talerko (sopranas, Latvija), Ewa Wolak (mecosopranas, Lenkija), Rafałas Bartmińskis (tenoras, Lenkija), Liudas Mikalauskas (bosas), Kauno valstybinis choras ir Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras. Dirigavo žymusis maestro iš Lenkijos Antoni Witas. Programos pasirinkimas sveikintinas keletu požiūrių. Visų pirma, ypatingai progai deramu kūriniu prasmingai pažymėtos su Vilniumi glaudžiai susijusio kompozitoriaus 200-osios gimimo metinės: kaip žinome, UNESCO 2019-uosius paskelbė Stanisławo Moniuszko metais. Vilniuje sukurtos ir vienai svarbiausių miesto religinių šventovių skirtos „Aušros vartų litanijos“ – retai skambantis XIX a. sakralinės muzikos pavyzdys, tad tai buvo ir originalus, ir taiklus, ir autentiškas pasirinkimas.

Šiųmetis Vilniaus festivalis išsiskiria gerai apgalvotomis programų koncepcijomis. Tai vėl atsiskleidė koncerte, vykusiame birželio 11 d. Šv. Jonų bažnyčioje. Jį pavadinau koncertu su gera kompanija, turėdama omeny ir programos kompozitorius, ir atlikėjus. Visus skambėjusius autorius – Vidmantą Bartulį, Algirdą Martinaitį, Alfredą Schnittke, Giyą Kancheli (Giją Kančeli) – sieja tai, kad jie dažnai pasitelkia pamėgtąją praeities muziką, kiekvienas savitai ją cituoja ir perprasmina, stebina teatrališkumu, paradoksaliais istoriniais ir nūdienos kontekstais. Bendraminčių kompanija. Reikia pasidžiaugti ir atlikėjų sambūriu – meistriškumo kartelė buvo iškelta tikrai aukštai. Sergejų Krylovą, griežiantį su savo vadovaujamu Lietuvos kameriniu orkestru, girdime dažniau, o, pavyzdžiui, Pavelo Vernikovo dalyvavimas buvo retas ir svarbus įvykis. Žymus smuiko virtuozas iš Šveicarijos, ne vieno festivalio, tarp kurių ir prestižinis Siono festivalis (Šveicarija), meno vadovas, daugybės mūsų užsienyje studijavusių smuikininkų pedagogas, konkursų žiuri narys P. Vernikovas Vilniuje muzikavo su kolega S. Krylovu ir jaunomis atlikėjomis Svetlana Makarova (smuikas, Šveicarija), Elena Daunyte (violončelė), Gloria Campaner (fortepijonas, Italija).

Vilniaus festivalyje pirmą kartą pasirodė šiuolaikinės muzikos ansamblis „Synaesthesis“, ir tai, atrodo, paskutinis didelis muzikos festivalis Lietuvoje, kuriame jie dar nebuvo dalyvavę. Platų muzikos spektrą aprėpiančiam, bet į kraštutinius stilius nežengiančiam festivaliui ansamblis sudarė gana „saugią“ ir jau ne kartą išmėgintu principu sudarytą programą „Abipus geležinės uždangos“, grįstą oponuojančių pozicijų – geografinių, stilistinių, ideologinių ar net politinių – priešprieša. Buvo pasirinkta tam tikra istorinė distancija, kompozitoriai ir jau šiuolaikinės muzikos klasika tapę kūriniai, manytina, nesuerzinsiantys konservatyvios Vilniaus festivalio publikos.

Baroko orkestras „Il Pomo d’Oro“ (liet. „Auksinis obuolys“) žadėjo, kad Vilniaus festivalio vakaras Valdovų rūmuose bus labai energingas. Tai vienas pirmųjų epitetų, kuris ateina į galvą prisiminus šį kolektyvą, susibūrusį 2012 m. ir siekiantį autentiško bei dinamiško baroko ir klasicizmo kūrinių atlikimo istoriniais instrumentais.

Kinų muzika. Kas iš mūsų žino, kokia ji? Labai džiugiuosi daug jos išgirdęs ir sužinojęs, kokia ji gyvybinga, tikroviška, graži ir profesionali. Tuo galėjome įsitikinti Vilniaus festivalio koncerte „Kinijos garsai styginiams ir erhu virtuozas Guo Gan“ birželio 5 d. Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčioje. Su Lietuvos kameriniu orkestru, diriguojamu Roberto Šerveniko, nacionaliniu instrumentu erhu grojo solistas iš Kinijos Guo Ganas. Koncerto partneris – Kinijos Liaudies Respublikos ambasada.

Kai kurie Vilniaus festivaliai baigdavosi džiazo koncertu, kai kuriuose šios muzikos išvis nebūdavo. Na, o šiemet džiazu festivalis net prasidėjo. Birželio 3-iąją festivalio atidarymo koncerte pasirodė „Concertgebouw“ džiazo orkestras iš Nyderlandų, dainininkė Madeline Bell iš JAV ir mūsų saksofonininkas Kęstutis Vaiginis. 

Dvidešimt antrąjį Vilniaus festivalį birželio 19 d. vainikavo vienas žymiausių pasaulyje Vienos filharmonijos orkestras su šiuo metu ryškiausia operos žvaigžde Elīna Garanča. Vilniuje jau esame klausęsi labai gerų garsių orkestrų – Niujorko filharmonijos, Leipcigo „Gewandhaus“, Karališkosios filharmonijos, „La Scala“ filharmonijos, Londono simfoninio, Izraelio filharmonijos, Vengrijos festivalio ir kitų. Vis dėlto galimybė Lietuvoje susitikti su Vienos filharmonijos orkestru („Wiener Philharmoniker“) prilygsta kultūros įvykiui, kuris įeis į mūsų šalies muzikinio gyvenimo istoriją. Joje bus užfiksuota, kad šis Vienos kolektyvas pirmąsyk Lietuvoje grojo 2018 metais, šaliai švenčiant Valstybės atkūrimo 100-metį.

Tokių koncertų kaip šis daug nebūna, nors ir koncertu jį sunku pavadinti. Vokalinio moterų ansamblio „Graces & Voices“ pristatyta programa „Take your holy time“ („Pasinerk į savo šventąjį laiką“) veikiau priminė kelionę gilyn į save, savo santykį su Dievu, kone primygtinai pristabdžius laiką. Mūsų dienomis tas „šventasis laikas“ gali turėti daugybę reikšmių – ir pabuvimą pokalbyje su Dievu, ir paprastą ramų buvimą, kai nei mums, nei mūsų mintims nereikia bėgti, kai galima sustoti ir pabūti – bet tai jau tampa prabanga. Tačiau grigališkasis choralas, senoji polifonija tai ir byloja, kartu atverdami visai kitokį santykį su savimi, laiku ir pačia muzika. Klausytis choralo vien tik paviršutiniam malonumui neįmanoma, nes tokia muzika pirmiausia yra malda. Ir todėl „Take your holy time“ programą drįstu vadinti išskirtiniu iš vienas už kitą didingesnių ir margesnių Vilniaus festivalio koncertų.

Šiemet Vilniaus festivalyje melomanus džiugina ne vienas pasaulinio garso atlikėjas ar kolektyvas, patvirtinantis prestižinę festivalio poziciją tarptautinėje erdvėje. Tačiau kai kurie renginiai skatina įvertinti ir saviškius: toks buvo birželio 11 d. koncertas „Tarp aukštų bokštų“. Tą vakarą Nacionalinės filharmonijos scenoje žibėjo Lietuvos vardą Prancūzijoje, Šveicarijoje ir visame pasaulyje garsinanti pianistė Mūza Rubackytė bei jaunas, bet ambicingas, į tarptautinę erdvę jau beįsiveržiantis styginių kvartetas „Mettis“ (smuikininkai Kostas Tumosa, Bernardas Petrauskas, altininkas Karolis Rudokas ir violončelininkas Rokas Vaitkevičius), šiuo metu vienas aktyviausių jaunosios kartos kolektyvų. Prie šių atlikėjų prisijungė ir taip pat intensyviai koncertuojantis kontrabosininkas Donatas Bagurskas.

Kiekvienas Violetos Urmanos koncertas tėvynėje – ypatingas įvykis, kurio pamiršti neįmanoma. Nors Lietuvoje jos klausomės lyg ir ne taip retai, kaskart po koncerto svarstai, ką turėtume padaryti, kad girdėtume ją dažniau. Štai ir šįkart, po šeštadienį Vilniaus festivalyje surengto V. Urmanos koncerto jau imi ilgėtis naujo susitikimo. Iš kur ta nepaprasta trauka? Balso grožis ir vokalinė meistrystė? Betgi panašius žodžius galima skirti ne vienai pasaulio muzikos žvaigždei. Tikriausiai mūsų mylimos solistės menas lemtingai veikia dar ir tuo, kad jį kuria ne tiktai aukščiausios prabos vokalo meistrė, bet ir į meno tiesą atsisukusi, jokių kompromisų sau neleidžianti, galingai spinduliuojanti, išmintinga ir jautri asmenybė. Karalienė!