7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Naujos auditorijos užkariavimas?

Ansamblis „Synaesthesis“ Vilniaus festivalyje

Mindaugas Urbaitis
Nr. 24 (1303), 2019-06-14
Muzika
Ansamblis „Synaesthesis“. D. Matvejevo nuotr.
Ansamblis „Synaesthesis“. D. Matvejevo nuotr.

Vilniaus festivalyje pirmą kartą pasirodė šiuolaikinės muzikos ansamblis „Synaesthesis“, ir tai, atrodo, paskutinis didelis muzikos festivalis Lietuvoje, kuriame jie dar nebuvo dalyvavę. Platų muzikos spektrą aprėpiančiam, bet į kraštutinius stilius nežengiančiam festivaliui ansamblis sudarė gana „saugią“ ir jau ne kartą išmėgintu principu sudarytą programą „Abipus geležinės uždangos“, grįstą oponuojančių pozicijų – geografinių, stilistinių, ideologinių ar net politinių – priešprieša. Buvo pasirinkta tam tikra istorinė distancija, kompozitoriai ir jau šiuolaikinės muzikos klasika tapę kūriniai, manytina, nesuerzinsiantys konservatyvios Vilniaus festivalio publikos.

 

Neaišku, kas vaidina didžiausią vaidmenį sudarant koncertų programas – ansamblio dirigentas Karolis Variakojis, kartu ansambliui vadovaujanti pianistė Marta Finkelštein, ar įsitraukia talentingi ir išradingi, todėl neabejotinai savų idėjų turintys ansamblio nariai, – bet šį kartą perdėtas programos atsargumas bei korektiškumas itin atkreipė dėmesį. Zoną anapus „geležinės uždangos“ pristatė du Vakarų avangardo kompozitoriai, atstovaujantys dviem svarbiausiems žemynams – Europai (Pierre’as Boulezas) ir Amerikai (Mortonas Feldmanas), bei vienas pabėgęs iš socialistinio lagerio į Vakarus ir tapęs vienu ryškiausių naujosios pokario muzikos atstovų (György Ligeti). Zonai šiapus „geležinės uždangos“ atstovavo ne tik buvęs sovietinis avangardistas Alfredas Schnittke, bet taip pat, tikiuosi, ne vien „politkorektiškai“ pasirinktas, tačiau ir savo kūryba patraukęs Bronius Kutavičius. Visų šių kompozitorių kūryba daugeliui šiuolaikinės muzikos mėgėjų yra puikiai pažįstama ir ne kartą įvairiomis progomis girdėta, taigi koncerto rizika buvo sumažinta iki minimumo, o kartu eliminuotas naujų patirčių atvėrimas tokią muziką mėgstantiems.

 

Pirmasis koncerte atliktas Boulezo „Dérive 1“ iš karto atkreipė dėmesį į Valdovų rūmų Renginių salės akustiką, itin nedėkingą šiam kūriniui. Pirmoje kūrinio pusėje vyraujantys smulkių natų pasažai bei tarp kraštutinės dinamikos banguojantys trumpi motyvai visiškai susiniveliavo, dinaminiai kontrastai neišryškėjo ir, nors akustika sausa, bendras ansamblio skambesys tarpais susiliejo į vieną pratisą vos ne gaudesį. Antrą kūrinio pusę – ramesnę, tylesnės dinamikos ir skaidresnės faktūros – buvo kur kas maloniau klausytis ir, nepaisant minėtų akustikos trūkumų, jos atlikimas jau išryškino ansamblio interpretacijos niuansus.

 

„Continuum“ klavesinui – individuali Ligeti europietiško minimalizmo manifestacija, pirmasis koncerto kūrinys, atspindėjęs 1968-uosius. M. Finkelštein jį atliko įtaigiai, koncentruotai, atrodė, skambindama tokios stilistikos muziką atlikėja jautėsi gana komfortiškai.

 

Feldmano muzika atlikėjams kelia specifinius iššūkius: joje tarsi nieko nevyksta, ji niekur neveda ir neplėtojama jokiu įprastu metodu, todėl jai interpretuoti reikia rasti tinkamą būdą. Neteigčiau nei kad K. Variakojo diriguojamas „Synaesthesis“, atlikdamas Feldmano „For Frank O’Hara“ (1973, dedikuotą jo draugui, poetui ir kuratoriui Frankui O’Harai), tokį būdą rado, nei kad nerado, bet kūrinys nuskambėjo ganėtinai autentiškai, nors Feldmano muzika pagavi turbūt tik tiems klausytojams, kurie nori ir geba į ją įsiklausyti.

 

Pirmąją programos dalį užbaigė M. Finkelštein paskambinti kiek vėliau, 1985-aisiais, sukurti Ligeti Etiudai fortepijonui iš pirmosios etiudų knygos: Nr. 1 „Désordre“ („Netvarka“) ir Nr. 4 „Fanfares“ („Fanfaros“). Suklusti privertė jau pirmojo etiudo pasirinktas tempas: sukauptas atsargumas, puikiai tikęs „Continuum“, čia smarkiai sumažino Ligeti etiuduose atvirai, bet ne įprastomis priemonėmis eksploatuojamą fortepijoninę bravūrą. Savo ruožtu dėl nepalankios salės akustikos skirtingų metroritminių darinių persipynimai tapo sunkiai girdimi ir akivaizdžiai stokojo efektingumo, nes akcentai ir dinaminiai kontrastai girdėjosi toli gražu nepakankamai, todėl daugelis esmingų etiudų savybių beveik neatsiskleidė.

 

Antrą koncerto pusę – „šiapus geležinės uždangos“ – pradėjo Kutavičiaus 1977 m. sukurti „Praeities laikrodžiai“, „Synaesthesis“ ansambliui pritaikyti jo sūnaus, kompozitoriaus Tomo Kutavičiaus. Seniai girdėtas kūrinys kėlė ir klausytojų susidomėjimą, ir pasirodė akivaizdžiai simpatiškas ansamblio muzikantams. Atlikta nauja versija, kai vieną iš styginių kvintete pakeitė klarnetas, pasižymėjo nauja ir kūrinį praturtinusia spalva. Tiesa, ši muzika nėra tas visų pamėgtas ir lengvai atpažįstamas Kutavičius, bet kūrinio antra dalis savo žaisme jau kur kas labiau užkrečia ir lengviau atributuojama.

 

Koncertą užbaigė dar vienas 1968-ųjų opusas – Schnittke’s „Serenada“, joje, jau silpstant avangardui, prasiveržia ne tiek koliažo, kiek postmodernios, autoriaus vėliau plačiai iškultivuotos polistilistikos elementai. Aleatorinė kūrinio partitūra, suteikianti galimybę atlikėjams gana laisvai interpretuoti savarankiškus įvairaus pobūdžio ir stilistikos motyvus, kurių dauguma nemenkai persunkti Šostakovičiaus įtakos ar net kitų kompozitorių citatomis, ansamblio narius įtraukė į azartišką muzikavimą. Net pasirodė, kad abu kūriniai iš „šiapus uždangos“ yra artimesni muzikantų mentalitetui ir todėl buvo interpretuoti paveikiau nei jų kolegų Vakaruose muzika.

 

Apskritai koncerto programa buvo akivaizdžiai skirta mažiau šiuolaikinės muzikos girdėjusiam klausytojui, pateikiant ryškią, neabejotinos vertės muzikinę kūrybą, deramai, net kiek chrestomatiškai, reprezentuojančią programos koncepciją. O geležinė uždanga pasirodė gana skylėta – nematerialios muzikinės idėjos pro ją neretai sėkmingai prasiskverbdavo, ką, manau, daugelis sugebėjo išgirsti.

 

Gal į koncertą ir sunku buvo pritraukti bei šiuolaikine muzika sudominti Vilniaus festivalį lankančią publiką, taigi jos nebuvo gausu, užtat susirinko kone visi nuolatiniai šiuolaikinės muzikos festivalių lankytojai, atidžiau ansamblio „Synaesthesis“ kūrybinį kelią sekantys bei jų interpretacijomis besidomintys muzikos profesionalai. Jiems gal vertėjo parengti netikėtą ir kur kas daugiau iššūkių siūlančią programą, kuri, mano manymu, būtų galėjusi labiau patraukti bei sudominti ir tą „tradicinę“, bet šį kartą neatėjusią festivalio publiką. Na, o ansambliui „Synaesthesis“ reikėtų palinkėti sukurti naują, kitokią ir netikėtą programos koncepciją – jau pats laikas, nes jie yra tie, iš kurių ir tikimasi, ir laukiama.

Ansamblis „Synaesthesis“. D. Matvejevo nuotr.
Ansamblis „Synaesthesis“. D. Matvejevo nuotr.
Ansamblis „Synaesthesis“. D. Matvejevo nuotr.
Ansamblis „Synaesthesis“. D. Matvejevo nuotr.
Karolis Variakojis. D. Matvejevo nuotr.
Karolis Variakojis. D. Matvejevo nuotr.
Marta Finkelštein. D. Matvejevo nuotr.
Marta Finkelštein. D. Matvejevo nuotr.
Ansamblis „Synaesthesis“. D. Matvejevo nuotr.
Ansamblis „Synaesthesis“. D. Matvejevo nuotr.
Ansamblis „Synaesthesis“. D. Matvejevo nuotr.
Ansamblis „Synaesthesis“. D. Matvejevo nuotr.
Karolis Variakojis ir Bronius Kutavičius. D. Matvejevo nuotr.
Karolis Variakojis ir Bronius Kutavičius. D. Matvejevo nuotr.