Pilna gyvybės

Kinų muzika. Kas iš mūsų žino, kokia ji? Labai džiugiuosi daug jos išgirdęs ir sužinojęs, kokia ji gyvybinga, tikroviška, graži ir profesionali. Tuo galėjome įsitikinti Vilniaus festivalio koncerte „Kinijos garsai styginiams ir erhu virtuozas Guo Gan“ birželio 5 d. Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčioje. Su Lietuvos kameriniu orkestru, diriguojamu Roberto Šerveniko, nacionaliniu instrumentu erhu grojo solistas iš Kinijos Guo Ganas. Koncerto partneris – Kinijos Liaudies Respublikos ambasada.

Kinijos muzika tokia pat sena, kaip ir penkis tūkstantmečius siekianti šios šalies civilizacija. Tradicinė kinų muzika glaudžiai susijusi su gamtos reiškiniais, apeigomis, ritualais, mitologija, religija, filosofija, medicina, ją veikė daoizmo, konfucianizmo, budizmo idėjos. Jau senų senovėje kinai buvo sukūrę ištisą mokslą apie muziką, jos galias ir poveikį.

Pirmasis koncerte nuskambėjęs kinų autoriaus Ye Guohui kūrinys styginiams „Vejantis pavasarį“ sužavėjo puikia konstrukcija, forma, gilia logika ir gražiu skambėjimu. Tai muzika, pilna gyvasties. Kompozitorius, kompozicijos daktaras, Šanchajaus muzikos konservatorijos kompozicijos katedros vedėjas Ye Guohui savo kūriniuose išgauna erdvinį muzikos poveikį, naudoja kinų liaudies ir naujosios akademinės muzikos elementus. Yra pelnęs daugybę apdovanojimų už kūrybą.

Antras programos kūrinys – Ye Xiaogango „Minšano kalno tyla“ – galėjo atrodyti kiek iliustratyvus, tačiau kalno didingumas toje klasterizuotoje muzikoje vis dėlto tikrai jautėsi. Ye Xiaogangas yra laikomas vienu svarbiausių šiuolaikinių Kinijos kompozitorių. 1983 m. baigė studijas Centrinėje muzikos konservatorijoje Kinijoje, nuo 1987 m. studijavo Niujorko Rochesterio universiteto Eastmano muzikos mokykloje, dėsto Pekine, Ekstone, Pensilvanijoje. Jo kompozicijų bagažą sudaro simfoniniai, kameriniai, sceniniai kūriniai, muzika kinui ir teatrui, o didžioji jo muzikos dalis siejasi su kinų kultūra ir tradicijomis.

Beje, XX a. nemažai kinų muzikų studijavo Europoje, taigi jų susidomėjimas Vakarų muzika paspartino kinų instrumentinės muzikos raidą. 1927 m. įsteigtoje Šanchajaus konservatorijoje buvo mokoma ir Vakarų šalių muzikos. Maždaug nuo 1950 m. suklestėjo orkestrų ir solistų atliekami instrumentiniai žanrai. Per Mao Zedongo kultūrinę revoliuciją muzika tarnavo politiniams lozungams, buvo uždrausta tiek užsienio kompozitorių, tiek visa iki 1966 m. sukurta kinų muzika. Nuo 1976 m. tradicinė muzika atgimė, kompozitoriai ėmė derinti jos elementus su šiuolaikine Vakarų komponavimo technika, kūrė operas, simfoninius kūrinius, naudojo dodekafoniją, netgi buvo kuriamos industrinio triukšmo kompozicijos. Žinoma, labai populiarus išliko nacionalinis stilius, tęsiama kinų muzikos tradicija.

Toliau koncerte suskambo Lin Xipengo „Trys liaudiško stiliaus eskizai“ („Meilės daina“, „Fuga“ ir „Duetas laukuose“). Šios kompozicijos gerokai labiau pasižymi savitu koloritu, – labiausiai kiniškais atspalviais išsiskyrė „Duetas laukuose“, – nors jų visuma europietiška. Tai labai maloni, graži muzika.

Programoje sužibo ir paties erhu virtuozo Guo Gano kūrinys „Himalajai – Erhu sala“. Sunku pasakyti, kiek jame buvo kompozicijos ir kiek improvizacijos, nes autorius grojo vienas, be orkestro. Kūrinys prasidėjo erhu pizzicato ir flažoletais bei glissando, kas instrumentui labai tinka, nes jis neturi vadinamųjų ladų ar kitų grifo atžymų. Pagaliau išryškėjo kūrinio melodija, graži rytietiška dermija, pasigirdo ir naujosios akademinės muzikos elementai. Liaudies instrumento erhu virtuozas Guo Ganas gimė Šenjange (Šiaurės rytų Kinija), o šiuo metu gyvena Paryžiuje. Jis muzikuoja visais stiliais, pats kuria, labai mėgsta gyvai improvizuoti. Groti erhu G. Ganas pradėjo ketverių metų, jį mokė tėvas Guo Junmingas – žinomas šio instrumento atlikėjas. 2000 m. atvykęs į Prancūziją, G. Ganas įgijo perkusijos magistro laipsnį. Atlikėjas yra koncertavęs Niujorko „Carnegie Hall“, pasirodęs su vienu žymiausių kinų pianistų Lang Langu, džiazo smuikininku Didier Lockwoodu ir daugeliu kitų puikių įvairiausių žanrų muzikų. 2016 m. G. Ganas buvo apdovanotas Prancūzijos meno ir literatūros riterio ordinu. Jo instrumentas erhu – tai dvistygis, strykinis instrumentas, priklausantis huqin šeimai, kartais pavadinamas kinų smuiku. Jis paslankus, subtilus, naudojamas įvairių Kinijos etninių grupių muzikoje, netgi kinų popmuzikos, roko arba džiazo grupėse, juo griežiama solo, ansambliuose ir orkestruose.

Pagaliau atėjo eilė specialiam Vilniaus festivalio užsakymui – Ramūno Motiekaičio kūriniui „Cinema“ („Kinas“) styginiams. R. Motiekaitis yra baigęs doktorantūrą Tokijo ir Helsinkio universitetuose, parengęs disertaciją apie Japonijos ir Vakarų sąveiką filosofijoje ir mene, pelnęs ne vieną apdovanojimą už kūrybą ir teorinius darbus. Nežinau, ar autoriui pasisekė, ar ne, bet jis vienas papuolė į visai kitokią kinų kūrėjų terpę – jų muzika mums mažiau pažįstama, labiau egzotiška ir aktyvi. Ramūno opuse išgirdome nemažai vakarietiškos harmonijos ir kitų akademinės muzikos elementų. Man tai kažkiek priminė muziką begarsiam kinui. Tai gerai, nes kompozicija taip ir vadinasi – „Kinas“. Gražus kūrinys, gera muzika, bet lyg ir iškrito iš bendro programos konteksto.

Pabaigai buvo atliktas Hai Huai Huango opusas „Žirgų lenktynės“, kurį erhu, styginiams, pučiamiesiems ir perkusiniams instrumentams aranžavo pats G. Ganas. Čia prie Lietuvos kamerinio orkestro prisijungė ir ansamblis „Giunter Percussion“. Kompozicija labai iliustratyvi, vaizdinga, giliai programinė, perteikianti efektingą žirgų lenktynių reginį. Taip ir įsivaizduoji, kaip žirgai išsirikiuoja prie starto linijos, pasiruošia, pasigirsta jų žvengimas, sužvanga žvangučiai ir sukaukši kanopos. Bisui Guo Ganas su orkestru pagrojo temą iš filmo „In the mood for love“ („Meilės laukimas“, rež. Wong Kar-wai) ir lietuvių liaudies dainos (Antano Baranausko žodžiai) „Giedu dainelę, savo giesmelę“ melodijos motyvu grįstą solo improvizaciją.

Reikia padėkoti puikiai griežusiam Lietuvos kameriniam orkestrui ir dirigentui Robertui Šervenikui už gražų koncertą ir jų svarbų darbą rengiant tolimos šalies muzikinės kultūros pavyzdžius. Tai didžiulis R. Šerveniko – daugelio dabarties kompozitorių kūrinių pirmojo atlikėjo – nuopelnas.