Šimtmečio rečitalis

Kiekvienas Violetos Urmanos koncertas tėvynėje – ypatingas įvykis, kurio pamiršti neįmanoma. Nors Lietuvoje jos klausomės lyg ir ne taip retai, kaskart po koncerto svarstai, ką turėtume padaryti, kad girdėtume ją dažniau. Štai ir šįkart, po šeštadienį Vilniaus festivalyje surengto V. Urmanos koncerto jau imi ilgėtis naujo susitikimo. Iš kur ta nepaprasta trauka? Balso grožis ir vokalinė meistrystė? Betgi panašius žodžius galima skirti ne vienai pasaulio muzikos žvaigždei. Tikriausiai mūsų mylimos solistės menas lemtingai veikia dar ir tuo, kad jį kuria ne tiktai aukščiausios prabos vokalo meistrė, bet ir į meno tiesą atsisukusi, jokių kompromisų sau neleidžianti, galingai spinduliuojanti, išmintinga ir jautri asmenybė. Karalienė!

Daugelis prisimena koncertus, kuriuose V. Urmana dainavo operų arijas. Tačiau kamerinės muzikos rečitalio esame klausęsi vos ne prieš du dešimtmečius, kai sausakimšame Nacionaliniame operos ir baleto teatre ji dainavo austrų, vokiečių, prancūzų autorių dainas. Tad šis rečitalis, skirtas dviejų ypatingų dainų kūrėjų, Franzo Schuberto ir Richardo Strausso, muzikai, buvo ypač laukiamas. Vos paskelbus koncerto programą tapo aišku, kad vakaras bus iš tiesų nepaprastas, klausysimės mūsų salėse retai skambančių ir visai neatliekamų minėtų kompozitorių dainų.

Lietuviškas žodis „daina“ gali kam nors asocijuotis su paprastomis dainelėmis, neturinčiomis iš tiesų nieko bendro su kompozitorių romantikų sukurtu Lied žanru, nors nėra ko priešgyniauti, tiesioginis vertimas ir yra daina. Kai kurios Schuberto ir ypač Strausso dainos – tai kameriniai kūriniai balsui ir fortepijonui, kuriuos pagrįstai galima suvokti kaip poemas. Jų forma nėra paprasta posminė, kaip liaudies dainų (nors tokių Schubertas irgi sukūrė), bet gana įvairi, išplėtota, sudaryta iš kontrastingų dalių arba varijuojant pagrindinę. Fortepijono arba orkestro (Strausso dainose) partija yra tokia pat reikšminga kaip ir balso, nes kuria ne foną, o raiškius vokalą papildančius ir muzikinį vyksmą praturtinančius ir pagilinančius vaizdus.

Tad fortepijonas šioje vokalinėje muzikoje itin svarbus. Puiki Violetos Urmanos partnerė koncerte buvo Zalcburgo menų universiteto „Mozarteum“ dainavimo katedros pedagogė pianistė Gaiva Bandzinaitė. Ją Vilniaus festivalio publika išgirdo pirmąsyk. Ši Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorės Mariam Azizbekovos klasės absolventė studijas tęsė Austrijoje, kurioje gyvena ir dirba iki šiol. Pianistė akompanavo žymiausių dainininkių – Elisabeth Schwarzkopf, Christos Ludwig, Brigitte’s Fassbaender ir kitų žinomų meistrų – dainavimo ir interpretacijos kursuose, Europos festivaliuose ir koncertuose. Ji talkininkauja įvairiems teatrams, taip pat ir mūsiškiui, rengiant operas. Nuo 1998 m. G. Bandzinaitė yra oficiali W.A. Mozarto konkurso koncertmeisterė. Pianistė ne vien muzikuoja, ji aktyviai dalyvavo rengiant Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrybos pristatymą Vienos muziejuje „Kunsthaus“.

Pirmą koncerto dalį V. Urmana paskyrė Schubertui, bet neįtraukė nė vienos šio kompozitoriaus populiarios dainos, kurias dažnai girdime. Klausėmės devynių sumaniai dramaturgijos požiūriu išdėstytų kūrinių. Greta gamtos vaizdų juose prabylama apie žmogaus sielos būsenas ir mintis. (Filharmonija pasirūpino visų koncerte atliekamų dainų tekstų vertimais.) Tokia gamtos ir žmogaus paralelė labai būdinga liaudies dainų poetikai, kurią, sekdami liaudies poezija, perėmė romantizmo poetai ir kompozitoriai. Štai šios devynios dainos: „Naktis miške“, „Krūmokšniai“, „Gėlių skausmas“, „Erlafo ežeras“, „Vėjyje“, „Žvaigždėtos naktys“, „Vakaro paveikslai“, „Neūžauga“, „Visagalis“. Jos sukurtos Friedricho Schlegelio, Johanno Mayrhoferio ir kitų mažiau žinomų poetų tekstais. Daugumą šių dainų, išskyrus „Erlafo ežerą“, lengvai praskriejusį valso ritmu, galima vadinti išplėtotomis baladėmis. Joms solistė suteikė raiškų jausmingai niuansuotą muzikinį pavidalą, kuriame iškalbingai bylojo kiekvienas žodis, skiemuo ir paskira raidė. Muzikos ir teksto ryšys solistės interpretacijoje įgavo tobulą harmoningą formą. Priešpaskutinėje baladėje „Neūžauga“ (F. Schlegelio ž.) pasakojama ypač šiurpi istorija, priminusi Wilhelmo Hauffo pasakas. V. Urmana šį dramatišką kūrinį atliko ne tik tikslingomis vokalo, bet ir paveikios vaidybos priemonėmis. Didingai, gal net kiek gąsdinančiai, suskambėjo paskutinė Schuberto programos daina „Visagalis“ („Die Allmacht“). Ji sukurta pagal arkivyskupo Johanno Ladislavo Pyrkerio religinį tekstą. Solistė per šį rūstoką kūrinį priminė publikai apie aukštesnę galybę, amžiną Dievą Jehovą, kurio pagalbos šaukiasi besimeldžiantis šios žemės žmogus.

Strausso dainų pluoštas tiesiogine prasme perkėlė publiką į žemę, į žemiško gyvenimo sūkurį, kuriame kančias ir skausmą keičia džiaugsmas, o ašaras – juokas ir žydrų akių spindesys. Straussas greta simfoninių kūrinių ir operų visą gyvenimą kūrė dainas. Jo biografai teigia, kad į dainas jis sudėjo visa, kas supo jį realiame gyvenime. Tos dainos turi tiek magijos, skambesio grožio ir išminties, kiek sutalpina jo stambiosios formos, didžiulės simfoninės poemos su žaižaruojančiomis orkestruotėmis. Kairiųjų pažiūrų filosofas Theodoras Adorno stipriai suklydo, neradęs Straussui vietos tarp moderniosios muzikos atstovų ir sakęs, kad „Straussas net nėra kompozitorius“. Panašiai kelis dešimtmečius kartojo jo sekėjai. Gyvenimas šias nuomones nupūtė į istorijos pašalę.

Paplitusi prielaida, kad daug dainų Straussas rašė savo žmonai dainininkei Pauline de Ahna, kurią vedė būdamas trisdešimties ir nugyveno ilgą turiningą ir emocingą gyvenimą. Tačiau peržvelgusi visą dainų sąrašą atradau, kad tiesioginių paskyrimų žmonai visai nedaug. Nemažai dainų kompozitorius paskyrė įvairiausiems asmenims, bičiuliams, motinai ir artimiems giminaičiams. Tai tikriausiai nepaneigia minties, kad daugelio dainų atsiradimą įkvėpė būtent Pauline, nesvarbu, kad dedikacijos sako ką kita.

Iš Strausso dainų V. Urmana parinko dvylika, taip pat kaip ir Schuberto mažai žinomų, bet labai gražių ir turiningų. Tikslumas reikalauja jas visas išvardinti: „Ditirambas kančiai“, „Nuostabios, tačiau šaltos žvaigždės danguje“, „Išsilaisvinimas“, „Tavo mėlynos akys“, „Žiemos naktis“, „Kas tai sukūrė?“, „Iš liūdesio dainų“, „Malda žiemą“, „Pastogė nuo audros ir lietaus“, „Miela vizija“, „Blogas oras“, „Kaip išlaikyti paslaptyje“. Didžioji dalis šių dainų sukurta pagal mažai žinomų autorių tekstus, keturios – pagal Richardo Dehmelio, Heinricho Heine’s ir Friedricho Rückerto eiles. Nesiimsiu nagrinėti kiekvienos dainos atlikimo, visos jos suskambėjo tobulai. Solistė su pianiste sudarė nepaprastą ansamblį, jautrų ir tvirtą, emocingą ir asketišką, sproginėjantį siautulingomis kulminacijomis. Klausytis tokio ansamblio buvo tikra šventė. V. Urmana sužavėjo balso išraiškos subtilybėmis ir jėga, nepaprastu, tiesą sakant, tiesiog juvelyrišku dainavimo tikslumu, ypač kai kompozitoriaus fantazija skrieja staigiomis moduliacijomis, neįprastais šuoliais arba begaline vingiuota linija, kurios kulminacijoje būtina pabrėžti svarbiausią teksto žodį arba skiemenį. Dažnai tai aukštos tesitūros garsas ar ištisa frazė, palaikoma spalvingų harmonijos sekų fortepijono partijoje.

Man ypač nuostabi iš atliktų dainų yra „Išsilaisvinimas“ („Befreit“, op. 39 Nr. 4 pagal R. Dehmelio žodžius). Daugybė legendinių Lied žanro interpretatorių mėgo šią dainą (kaip ir žymiąsias „Keturias paskutines dainas“), tad paliko mums savo įrašus. Linkiu, kad V. Urmana nuostabią savąją interpretaciją kartu su visa likusia puikia programa taip pat įrašytų. Vieno pasiklausymo mums nepakanka.

Vilniaus festivalio publikai taip pat nepakako didžiulės programos. Salė išreikalavo net keturis bisus, – Schuberto „Paslaptį“ ir „Dangaus žiežirbas“, Juozo Gruodžio „Ulijoną“ ir pabaigai – aistringąją Strausso „Cäcilie“, skirtą „mylimai Pauline 1894 m. rugsėjo 10 d. proga“ (Strausso ir P. de Ahna jungtuvių data).