7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Vilniaus festivalio kulminacija

Vienos filharmonijos orkestras ir Elīna Garanča Operos ir baleto teatre

Živilė Ramoškaitė
Nr. 26 (1263), 2018-06-29
Muzika
Elīna Garanča, Rafael Payare ir Vienos filharmonijos orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Elīna Garanča, Rafael Payare ir Vienos filharmonijos orkestras. D. Matvejevo nuotr.

Dvidešimt antrąjį Vilniaus festivalį birželio 19 d. vainikavo vienas žymiausių pasaulyje Vienos filharmonijos orkestras su šiuo metu ryškiausia operos žvaigžde Elīna Garanča. Vilniuje jau esame klausęsi labai gerų garsių orkestrų – Niujorko filharmonijos, Leipcigo „Gewandhaus“, Karališkosios filharmonijos, „La Scala“ filharmonijos, Londono simfoninio, Izraelio filharmonijos, Vengrijos festivalio ir kitų. Vis dėlto galimybė Lietuvoje susitikti su Vienos filharmonijos orkestru („Wiener Philharmoniker“) prilygsta kultūros įvykiui, kuris įeis į mūsų šalies muzikinio gyvenimo istoriją. Joje bus užfiksuota, kad šis Vienos kolektyvas pirmąsyk Lietuvoje grojo 2018 metais, šaliai švenčiant Valstybės atkūrimo 100-metį.

 

Tiesą sakant, jei ne Lietuvos valstybės jubiliejus, abejoju, ar būtume šį kolektyvą išvydę. Ne visi kultūros funkcionieriai suvokia tokių orkestrų pasirodymo Lietuvoje svarbą ir reikšmę, tad organizuoti jų atvykimą darosi vis sunkiau. Bet Vilniaus festivalio publika aiškiai parodė, kad jai šito labai reikia. Vos paskelbus apie koncertą, bilietai (taip pat ir brangūs) buvo kaipmat iššluoti. Juk tikras melomanas (turiu omeny ir mėgėjus, ir profesionalus) negali praleisti progos Vienos filharmonijos orkestro klausytis namuose, o ne skristi į Vieną, į gražiąją auksinę „Musikverein“ salę. Beje, šioje salėje suplanuoti kito sezono koncertai jau dabar išpirkti iki pat gruodžio pabaigos. Tad norintys ir galintys pasiklausyti orkestro Vienoje galės tai padaryti tik 2019-aisiais (nesu tikra, kad ir tada gaus geresnį bilietą). 

 

Šios specialios orkestro gastrolės buvo suplanuotos visose trijose šimtmečius švenčiančiose Baltijos valstybėse. Tačiau dėl man nežinomų priežasčių Estijoje koncertas neįvyko, gastrolės baigėsi antruoju koncertu Jūrmalos koncertų salėje Latvijoje. Jame dalyvavo ne tik gausi publika, bet ir aukščiausi valstybės asmenys. Mūsų valstybei atstovavo Prezidentas Valdas Adamkus su ponia Alma.

 

1842 m. įkurtą Vienos filharmonijos orkestrą ugdė žymiausi dirigentai, kūrinius jam rašė ir teberašo iškilūs XIX, XX ir XXI a. kompozitoriai. Ypatingas vienietiškas orkestro skambesys formavosi iš kartos į kartą perduodant grojimo stilių, naudojant išskirtinius Vienos pučiamuosius instrumentus. Tai vienintelis kolektyvas pasaulyje, kurį iš esmės valdo orkestro muzikantai. Ilgu laikotarpiu orkestre nebuvo nė vienos moters. Tačiau laikai keičiasi, dabar įvairiose grupėse jų matėme palyginti nemažai. Ypač į akis krito kontrfagotą, sakytum, labai vyrišką instrumentą, pūtusi dama. Visi žymiausi šių dienų dirigentai svajoja savo biografijoje įrašyti koncertą ar koncertų ciklą su šiuo kolektyvu. Tikiu, kad ateis laikas jam padiriguoti ir mūsų batutos meistrams bei meistrėms. Svarbiausia labai to norėti ir kryptingai siekti. Šiose gastrolėse orkestrui dirigavo jaunosios kartos atstovas venesuelietis Rafaelis Payare.

 

Svečių programa buvo labai rimta ir solidi. Orkestras pagrojo du kūrinius – Ludwigo van Beethoveno uvertiūrą „Leonora“ Nr. 3, op. 72, ir Bélos Bartóko Koncertą orkestrui. Tarp šių kūrinių E. Garanča su orkestru atliko du Gustavo Mahlerio opusus: Penkias dainas pagal Friedricho Rückerto eilėraščius („Rückert Lieder“) ir dainą „Pirmapradė šviesa“ („Urlicht“) iš ciklo „Stebuklingas berniuko ragas“. Paskutinėje ciklo redakcijoje „Urlicht“ dainos nėra, mums ji labiau pažįstama kaip Mahlerio Antrosios („Prisikėlimo“) simfonijos ketvirtoji dalis.

 

Mane ypač sužavėjo orkestro atliekamas Beethovenas. Jis skambėjo taip, kaip ir įsivaizduoji jo muziką, o ypač šią išraiškingą uvertiūrą. Jos klausydama prisiminiau ir Florestaną kalėjime, ir Leonoros energiją bei ryžtą, skambant nuostabiai šviesa spinduliuojančiai jos temai. Paskutinis presto tiesiog pritrenkė, taip idealiai tiksliai smuikai ir visi styginiai unisonu skriejo į pergalingą finalą. Ar įmanoma pagroti darniau ir dinamiškiau?! Po uvertiūros norėjosi, kad orkestras tęstų būtent Beethoveną, pagrotų dar ir kurią nors simfoniją, kad ir herojinę temą pratęsiančią Trečiąją. Bet jis pasirinko Bartóko Koncertą. Ką gi, šį pas mus nedažnai atliekamą kūrinį klausytis buvo labai įdomu ir verta. O orkestras atsiskleidė visu savo pajėgumu ir paskirų muzikantų meistryste.  

 

Gražus ir tikrai sėkmingas sutapimas, kad pasaulio operos žvaigždė latvė E. Garanča Vilniaus festivalyje pasirodo antrus metus iš eilės. Pernykštį festivalį Operos ir baleto teatre ji pradėjo, o šiųmetį – užbaigė. Prieš metus atliktą programą solistė įvardijo kaip žvilgsnį į savo, kaip dainininkės, ateitį ir dainavo arijas iš Piotro Čaikovskio, Camille’o Saint-Saënso, Giuseppe’s Verdi, Francesco Cilea, Pietro Mascagni operų. Ji sakė žengianti į naują meninės kūrybos etapą. Šiame koncerte įsitikinome, kad jis iš tiesų prasidėjo. Solistė plečia ne tik operinį repertuarą, bet žengia į naujas kamerinės ir simfoninės muzikos valdas, kuriose jaučiasi labai gerai.

 

Mahlerio muziką E. Garanča atliko itin mąsliai, nedemonstruodama savo balso galių. Pradžioje, pirmose dviejose Rückerto dainose („Mano dainų nežiūrėki“ ir „Aš alsavau švelniu kvapu“) netgi norėjosi daugiau garso, drąsesnės raiškos. Bet netrukus įsitikinome, kad toks yra dainininkės sumanymas – prie skausmingų būties klausimų ir atviresnių dvasinių atsivėrimų artėti tarsi nedrąsiai, pamažu atveriant sielą, lygia greta keičiantis ir pačios muzikos vyksmui. Trečioji daina „Vidurnaktį“ pasakojo, kaip persmelktas abejonių, nevilties ir skausmo vienišius galiausiai atsigręžia į būties valdovą. Paskutiniai iškilmingai solistės skanduojami žodžiai skirti jam, vidurnaktį sargaujančiam virš mirties ir gyvenimo. Mahleris visas penkias dainas kūrė nenaudodamas jokių jungčių, artimų temų. Jų eilės tvarką skirtingi atlikėjai šiek tiek kaitalioja. (Turbūt dėl to programoje matėme kitokį išdėstymą, nei dainavo solistė.) Dainos itin individualios, paremtos skirtinga struktūra ir instrumentuote, pasižyminčia ypatingu skaidrumu ir originaliomis, kartais keistomis tembrų linijomis. Orkestro instrumentai atlieka tartum solistų vaidmenis, dažnai atitaria balsui, ryškindami išraiškos turinį. Ypač tai akivaizdu paskutinėje, penktoje dainoje „Ich bin der Welt abhanden gekommen“. Teksto vertimas į lietuvių kalbą šiek tiek įvairuoja. Šio koncerto programoje rašoma „Aš sutraukiau saitus su pasauliu“, anksčiau esu radusi gal kiek artimesnį Mahlerio dvasiai vertimą „Aš miręs šiam pasauliui“. Muzika niūri, tamsi, bet ir skaidri tarsi kinų grafikos linijos. Ši ciklo dalis ypač ryškiai siejasi su „Dainos apie žemę“ baigiamąja dalimi „Abschied“ („Atsisveikinimas“). E. Garanča prie jos artėjo visa savo esybe, sutelkdama dėmesį į kiekvieną frazę, jos vokalinį piešinį, dinamikos kreivę, pakylančią į kulminacinę paskutinę mintį: gyvenu vienas savo rojuje, savo meilėje ir dainoje.

 

Tiesą sakant, puikaus solistės atlikimo klausytis buvo nelengva, dėmesį blaškė keliolikos asmenų įkyrūs plojimai tarp dalių. Man regis, jie blaškė ir viešnią. Tad įspūdingai padainavusi antrąjį kūrinį ji neatsiliepė į ilgus griausmingus publikos aplodismentus ir daugiau nieko nebepadainavo. O gal prisidėjo ir „savotiška“ mūsų salės akustika bei tvankus oras. Per pirmą jos vizitą Operos ir baleto teatro scenoje buvo sumontuota speciali akustinė kriauklė, kurios svečių orkestras atsisakė galbūt todėl, kad jis nesutilptų, nes kriauklė šiek tiek sumažina scenos erdvę.

 

Būtų nuostabu, jei kitąsyk Vienos filharmonijos orkestrą pasikviestume į naują koncertų salę, kurioje ir akustika, ir vėdinimas, ir kiti dalykai nebedarytų mums gėdos.

Elīna Garanča, Rafael Payare ir Vienos filharmonijos orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Elīna Garanča, Rafael Payare ir Vienos filharmonijos orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Elīna Garanča, Rafael Payare ir Vienos filharmonijos orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Elīna Garanča, Rafael Payare ir Vienos filharmonijos orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Elīna Garanča, Rafael Payare ir Vienos filharmonijos orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Elīna Garanča, Rafael Payare ir Vienos filharmonijos orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Rafael Payare ir Vienos filharmonijos orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Rafael Payare ir Vienos filharmonijos orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Elīna Garanča, Rafael Payare ir Vienos filharmonijos orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Elīna Garanča, Rafael Payare ir Vienos filharmonijos orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Elīna Garanča. D. Matvejevo nuotr.
Elīna Garanča. D. Matvejevo nuotr.
Vienos filharmonijos orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Vienos filharmonijos orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Vienos filharmonijos orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Vienos filharmonijos orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Rafael Payare ir Vienos filharmonijos orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Rafael Payare ir Vienos filharmonijos orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Rafael Payare. D. Matvejevo nuotr.
Rafael Payare. D. Matvejevo nuotr.
Rafael Payare ir Vienos filharmonijos orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Rafael Payare ir Vienos filharmonijos orkestras. D. Matvejevo nuotr.