Gera kompanija

Šiųmetis Vilniaus festivalis išsiskiria gerai apgalvotomis programų koncepcijomis. Tai vėl atsiskleidė koncerte, vykusiame birželio 11 d. Šv. Jonų bažnyčioje. Jį pavadinau koncertu su gera kompanija, turėdama omeny ir programos kompozitorius, ir atlikėjus. Visus skambėjusius autorius – Vidmantą Bartulį, Algirdą Martinaitį, Alfredą Schnittke, Giyą Kancheli (Giją Kančeli) – sieja tai, kad jie dažnai pasitelkia pamėgtąją praeities muziką, kiekvienas savitai ją cituoja ir perprasmina, stebina teatrališkumu, paradoksaliais istoriniais ir nūdienos kontekstais. Bendraminčių kompanija. Reikia pasidžiaugti ir atlikėjų sambūriu – meistriškumo kartelė buvo iškelta tikrai aukštai. Sergejų Krylovą, griežiantį su savo vadovaujamu Lietuvos kameriniu orkestru, girdime dažniau, o, pavyzdžiui, Pavelo Vernikovo dalyvavimas buvo retas ir svarbus įvykis. Žymus smuiko virtuozas iš Šveicarijos, ne vieno festivalio, tarp kurių ir prestižinis Siono festivalis (Šveicarija), meno vadovas, daugybės mūsų užsienyje studijavusių smuikininkų pedagogas, konkursų žiuri narys P. Vernikovas Vilniuje muzikavo su kolega S. Krylovu ir jaunomis atlikėjomis Svetlana Makarova (smuikas, Šveicarija), Elena Daunyte (violončelė), Gloria Campaner (fortepijonas, Italija).

Išskirtinis Vidmanto Bartulio „brendas“ – kūrinių serija „I like ...“. Čia, autoriaus žodžiais, naudodamas originalias „detales“ jis konstruoja lyg ir „naują“ muziką. Koncertą pradėjo tokiu principu parašytas „I like F. Schubert“ (sukurtas 1998 m. Šv. Kristoforo orkestrui Donato Katkaus užsakymu) pagal Franzo Schuberto Kvinteto C-dur, op. 163, lėtąją dalį Adagio. Skaidri, meditatyvi soluojančio S. Krylovo smuiko partija, kartkartėmis užliejama šubertiškos harmonijos orkestro bangų, leido publikai nurimti ir susikaupti iš nežmoniškos kaitros atbėgus į bažnyčios vėsą. Kulminacinis kūrinio etapas su energingu ir sodriu orkestro tutti srautu gražiai siejosi su kitu vakaro opusu – Algirdo Martinaičio Koncertu smuikui ir styginių orkestrui „Trijų m’art komedijų sezonas“.

Šį, neabejotinai vieną ryškiausių Martinaičio kūrinių seku jau ne vienus metus. Premjera su LKO ir kviestine užsienio soliste 2014 m. festivalyje „Gaida“ nuskambėjo blankiai. 2015-aisiais „Sezonus“ atliko Šv. Kristoforo kamerinis orkestras su Rūta Lipinaityte, išsiskiriančia nepaprastu išraiškingumu ir energija, ir tai kūriniui grąžino „gerą vardą“.

„Trijų m’art komedijų sezonas“ yra grįstas šiuolaikinėje muzikoje pamėgta „Metų laikų“ idėja. Trijų dalių koncertas – I d. Komedija dell’arte („Pavasaris“), II d. Baletas-komedija („Vasara“), III d. La caccia-komedijos sezonas („Medžioklė. Ruduo“) – sumanytas kaip mozaikiškos stilistikos žaidimas. Čia susipina kelių epochų bruožai ir šmėkščioja vos apčiuopiamai įvairiais štrichais ir intonacijomis ženklinamos aliuzijos tai į Piotro Čaikovskio mažųjų gulbių šokį, tai į groteskišką Dmitrijaus Šostakovičiaus Fortepijoninio trio ritmiką, tai į Leonido Desiatnikovo „Rusų sezonus“, tai į tango ir t.t. Martinaitis visa tai šmaikščiai vadina „palaido intertekstualumo“ pavyzdžiais.

Lauktas kūrinio atlikimas su LKO ir S. Krylovu užganėdino su kaupu. Beje, autorius specialiai šiam koncertui kūrinį redagavo, o solistas, atrodo, sudėjo ir visus muzikinės raiškos akcentus, lyg paskutinius taškus ant „i“. Tokio vieningo orkestro ir solisto alsavimo senokai negirdėjau. Jie tarsi susiklijavo. Negana to, buvo grojama be dirigento (!), taip pridedant dar vieną stilingą senosios epochos detalę. Viskas skambėjo aiškiai, netrukdė net bažnyčios akustika, nesusiliejo net pašėlusiu tempu šuoliuojantis finalas. Galiu drąsiai sakyti, kad išgirdome geriausią kūrinio atlikimą. Jame, žinoma, dalyvavo ir autorius (nebūtų Martinaitis), trečioje dalyje atsistojęs iš savo vietos ir pūtęs šveicarišką medžioklės ragą.

Po pertraukos S. Krylovas su savo ilgamečiais scenos partneriais pateikė Vakarų scenose itin mėgstamus autorius – Alfredą Schnittke ir Giyą Kancheli. Pagalvojau, jog čia tetrūksta Arvo Pärto ir Leonido Desiatnikovo, – susirinktų visas panašias idėjas išpažįstančių kūrėjų žiedas. Beje, visi šie kompozitoriai kilo iš sovietinės erdvės, o gyvendami (gyvenę) Vakaruose savo kūrybiniu užtaisu vis dar stipriai veikia pasaulį. Kas tai lemia – autentiškai gilus jų muzikos dvasingumas, savito humoro jausmas ar stilistikos valdymo galios, – labai įdomus, bet ne šio straipsnio klausimas.

Schnittke’s kūriniai kaip visuomet intriguoja netikėtomis „razinkomis“. „Moz-Art à la Haydn“ dviem smuikams ir kameriniam orkestrui, grįstas nebaigta Mozarto pantomimos muzika (KV 446) ir dar begale vos juntamų, bet atpažįstamų atgarsių, suskambo muzikantams stovint ratu, diriguojant S. Krylovui. Iš kraštų – solistai smuikininkai Pavelas Vernikovas ir Svetlana Makarova. Puikiai girdėjosi visas poliritmijos žaismas, faktūros sluoksnių persipynimai, atlikėjai raiškiai perteikė šelmišką, teatrišką nuotaiką. Kuo čia dėtas Haydnas, paaiškėjo pabaigoje: sekant garsiosios jo „Atsisveikinimo“ simfonijos pėdomis, čia taip pat grieždami po vieną išėjo visi muzikantai, liko tik kontrabosininkas, kuriam nutilus dirigentas dar kurį laiką dirigavo tyloje, tuštiems pultams...

Koncertą užbaigė Kancheli Koncertas fortepijoniniam trio ir styginių orkestrui „Middelheim“, apie kurio premjerą Vilniaus festivalyje paskelbė net prestižinė leidykla „Sikorski Music Publishers“. Kūrinį autorius paskyrė Antverpeno (čia bemaž 20 metų gyvena) ligoninės „Middelheim“ gydytojams, neseniai vėl gelbėjusiems kompozitoriaus sveikatą. Pernai Lietuvos kamerinis orkestras kūrinį atliko Siono festivalyje.

Paprastutis motyvas, vėliau vis pasigirstantis kūrinyje, davė pradžią labai savotiškai muzikinei meditacijai. Atrodė, viskas taip elementaru ir minimalistiška, o visko buvo tiek daug: ir atskirų tembrų solo, ir tutti fragmentų, melodijų, sekvencijų, skaidrių akordų, konsonansus užklojančių disonansų ir t.t. Kūrinį pirmą kartą girdint, aprėpti visą smulkių detalių mozaiką gana sunku, juolab kad tai buvo ne nuoseklus pasakojimas, o veikiau būsena. Stipriausiai paveikė nepaprasta garso švara. Tokią autoriaus kalbėseną sėkmingai perteikė ir orkestras, ir solistės Svetlana Makarova, Gloria Campaner (fortepijonas), Elena Daunytė (violončelė), akivaizdžiai pažįstančios šiuolaikinės muzikos specifiką ir šio autoriaus savitumą. Ilgai trukusio kūrinio finale sodri tutti banga ir fortissimo dinamika užliejo visą bažnyčią, taip padėdama paskutinį, kulminacinį tašką. Nugriaudėjus ovacijoms buvo atlikti net du bisai – taip pat Kancheli instrumentinės pjesės, – juos su S. Krylovo diriguojamu orkestru atliko P. Vernikovas, S. Makarova ir G. Campaner.

Gera Lietuvos kamerinio orkestro ir solistų kompanija dovanojo itin kokybiškos muzikos fiestą ir leido pasijausti esant prestižiniame Europos forume. Jam neabejotinai priklauso ir Vilniaus festivalis, o tokie koncertai pritraukia gausią ne vien profesionalų publiką. O jei dar apsilankytų tie, kurie nulemia materialią mūsų muzikinės kultūros būklę!..