7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Sugrąžintas į Vilnių

Stanisławo Moniuszko „Aušros vartų litanijos“ Vilniaus festivalyje

Beata Baublinskienė
Nr. 25 (1304), 2019-06-21
Muzika
Kauno valstybinis choras, Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, solistai Vera Talerko, Ewa Wolak, Rafał Bartmiński, Liudas Mikalauskas ir dirigentas Antoni Wit. D. Matvejevo nuotr.
Kauno valstybinis choras, Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, solistai Vera Talerko, Ewa Wolak, Rafał Bartmiński, Liudas Mikalauskas ir dirigentas Antoni Wit. D. Matvejevo nuotr.

Birželio 14-ąją – Gedulo ir vilties dieną – Vilniaus festivalyje nuskambėjo Stanisławo Moniuszko keturios „Aušros vartų litanijos“, jas atliko solistai Vera Talerko (sopranas, Latvija), Ewa Wolak (mecosopranas, Lenkija), Rafałas Bartmińskis (tenoras, Lenkija), Liudas Mikalauskas (bosas), Kauno valstybinis choras ir Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras. Dirigavo žymusis maestro iš Lenkijos Antoni Witas. Programos pasirinkimas sveikintinas keletu požiūrių. Visų pirma, ypatingai progai deramu kūriniu prasmingai pažymėtos su Vilniumi glaudžiai susijusio kompozitoriaus 200-osios gimimo metinės: kaip žinome, UNESCO 2019-uosius paskelbė Stanisławo Moniuszko metais. Vilniuje sukurtos ir vienai svarbiausių miesto religinių šventovių skirtos „Aušros vartų litanijos“ – retai skambantis XIX a. sakralinės muzikos pavyzdys, tad tai buvo ir originalus, ir taiklus, ir autentiškas pasirinkimas.

 

Šitaip Vilniaus festivalis prisidėjo prie savo miesto muzikinės kultūros istorijos puoselėjimo ir gaivinimo: Moniuszko (1819–1872) buvo bene žymiausias XIX a. kompozitorius, gyvenęs Vilniuje. Jis čia praleido beveik dvidešimt gražiausių savo gyvenimo metų (1840–1858), įsikūręs Vilniuje po studijų Berlyne. Nebūtų klaida teigti, kad netoli Minsko gimusio kompozitoriaus kūryba buvo gludinama būtent mūsų sostinės kultūrinės terpės, glaudžiai susijusios su tuo metu neseniai uždaryto Vilniaus universiteto intelektualų – filomatų ir filaretų – žiedu. Moniuszko pagrįstai gretinamas su kitais žymiais buvusios LDK kultūros arealo menininkais, taip pat glaudžiai susijusiais su Vilniumi, – Adomu Mickevičiumi, Vladislavu Sirokomle ir kitais.

 

Moniuszko buvo tikras vilnietis – aktyvus išprususios miesto visuomenės narys, daug prisidėjęs prie Vilniaus muzikinės ir kultūrinės atmosferos kūrimo ir puoselėjimo, bet ir pats nemažai iš jos sėmęsis. Ne veltui Vilniuje buvo sukurta ir 1848 m. pirmą kartą atlikta vėliau kertine lenkų muzikinio teatro istorijoje tapusi ir patį kūrėją išgarsinusi opera „Halka“. Čia buvo rengiama ir redakcija Varšuvos premjerai 1858 m., o kai kurie šiuolaikiniai Moniuszko tyrinėtojai net linkę antrąjį vilnietiškosios „Halkos“ variantą, kai 1854 m. opera buvo pastatyta miesto teatro scenoje, apskritai vadinti antrąja operos redakcija, nes ji skiriasi nuo pirmo varianto ir artėja prie trečio, bet nėra identiška jam.

 

Vilniuje Moniuszko kūrė ir statė vodevilius (operetes) – jų buvo bent aštuoni, taip pat parašė visą pluoštą kamerinės muzikos. Iš pastarojo žanro garsiausias jo darbas, žinoma, yra „Namų dainynas“ – dainų balsui ir fortepijonui rinkiniai (Vilniuje išleisti keturi iš šešių jam gyvam esant publikuotų „Namų dainyno“ sąsiuvinių). Tai dainos vienam ar keletui balsų pagal jo amžininkų, iškilių lenkų poetų tekstus – savotiška lenkiškoji Lied atmaina.

 

Vilniuje Moniuszko kūrė ir religinę muziką, o keturios „Aušros vartų litanijos“, skirtos garsiajam Vilniaus šventovės Dievo Motinos paveikslui, yra plačiausiai žinomos iš šio tipo kompozitoriaus opusų. Pirmoji litanija F-dur parašyta 1843 m., antroji F-dur – 1849 m., trečioji litanija e-moll, labiausiai išgarsėjusi iš visų, nes buvo dedikuota Gioacchino Rossini ir dėl to išleista Paryžiuje, sukurta iki 1854 m., ketvirtoji C-dur datuojama 1855 metais. Visos keturios „Aušros vartų litanijos“ yra beveik identiškos struktūros, nes remiasi Švč. Mergelei Marijai skirta lotyniškąja Loreto litanija. Nors esama tam tikrų skirtumų, kiekviena prasideda malda „Kyrie eleison“ („Dieve pasigailėk“), tuomet skamba pati litanija – maldavimai, kreipiantis į Mariją, kiekvieną kreipinį užbaigiant „ora pro nobis“ („melski už mus“), o pabaigoje giedamas „Agnus Dei“ („Dievo avinėli“). Skirtingi litanijų sukūrimo metai ir pats kūrinio pobūdis rodo, kad „Aušros vartų litanijos“ nėra ciklas. Anuomet jos skambėdavo Aušros vartuose prie stebuklingojo Dievo Motinos paveikslo, tad, žinoma, nebūdavo reikalo litaniją atlikti keliskart. Anot muzikologo Stanisławo Dąbeko, dalyvavusio birželio 13–14 d. Vilniuje surengtoje tarptautinėje konferencijoje „Žymusis vilnietis Stanisławas Moniuszko“, „Aušros vartų litanijų“ maldavimai yra lyg garsinis pačią ikoną supančių sidabrinių votų atitikmuo. Vis dėlto suvestos į vieną visumą keturios „Aušros vartų litanijos“ sudaro įspūdingą XIX a. sakralinės muzikos programą.

 

Itin retai mūsų muzikinėse scenose iki šių metų skambėjusi Moniuszko muzika pasirodė esanti, drįsčiau teigti, kiek kitokia – universalesnio europinio stiliaus, nei galbūt daug kas įsivaizdavo pagal „iš bendro išprusimo“ susikurtą įvaizdį. Moniuszko dažnai pirmiausia piešiamas kaip lenkų tautinės operos – apskritai tautinio stiliaus – tėvas, kuris savo kūryboje rėmėsi ir baltarusių folkloru (net galbūt keletu girdėtų lietuviškų dainų). Tačiau išgirdus gyvą muzikos skambesį pasirodo, kad tasai kompozitoriaus folklorizmas yra, sakytume, gana bendro pobūdžio: autoriaus stilius, ypač religinėje muzikoje, kuri savo prigimtimi visuomet esti kiek konservatyvesnė, labiau apibendrinta nei pasaulietinė, artimesnis klasicizmui nei romantizmui. Muzikologė Laima Budzinauskienė, minėtoje konferencijoje kalbėdama apie Moniuszko Vilniuje sukurtas mišias, vartoja sąvoką „pseudoklasicizmas“. Gana taiklus apibūdinimas, tačiau aš atsisakyčiau priešdėlio „pseudo“, nes jis suteikia neigiamų konotacijų, ypač po to, kai gyvai išgirdome „Aušros vartų litanijas“, puikiai atliktas Šv. Jonų bažnyčioje.

 

Tai muzika, kupina išties klasicistinės pusiausvyros, giedros ir drauge – didingumo. Kažkuo primena Ludwigą van Beethoveną. Taip, kaip gruodį Valdovų rūmuose nuskambėjus vilnietiškajai „Halkai“ teko stebėtis vokalinių partijų belkantiškumu, autentišku (beveik „itališku“) operiniu melodingumu, taip dabar nuostabą kėlė „Litanijų“ simfonizmas ir didybė, paradoksaliai deranti su ištarmės paprastumu. Sykiu jaučiama kompozitoriaus išmanyta liturginės praktikos tradicija, apie ką byloja solistų partijos, kai jie tarsi kantoriai užgieda pirmą maldos frazę ar eilutę. Reikėtų pažymėti, kad nors Moniuszko šventadieniais grodavo Šv. Jonų bažnyčios vargonais, nebuvo nuolatinis vargonininkas, nes jam, kaip dvarininkų šeimos palikuoniui, tokia pozicija nederėjo.

 

Tai, kad „Aušros vartų litanijos“ nuskambėjo įspūdingai, be abejo, yra didelis atlikėjų ir ypač dirigento, „Grammy“ laureato Antoni Wito nuopelnas. Turėdamas „po ranka“ elitinius Lietuvos kolektyvus – Kauno valstybinį chorą (meno vadovas Petras Bingelis) ir Lietuvos nacionalinį simfoninį orkestrą (meno vadovas Modestas Pitrėnas) – žymusis lenkų maestro sukūrė interpretacinį stebuklą. Tiek epizodai, reikalaujantys jautraus įsiklausymo, tiek kulminacijų auginimas buvo muzikalūs ir prasmingi.

 

Atlikimui buvo surinktas puikus tarptautinis solistų ansamblis, kuriame girdėjome ir garsų Lenkijos mecosopraną, daugelyje žymių Europos scenų dainuojančią Ewą Wolak. Lietuvai atstovavo bosas Liudas Mikalauskas, tačiau latvių sopranas Vera Talerko taip pat, galima sakyti, yra mūsų vokalo mokyklos atstovė, nes vos prieš keletą metų baigė Lietuvos muzikos ir teatro akademiją (prof. Astos Krikščiūnaitės klasę). Ypač įspūdingai nuskambėjo tenoro Rafało Bartmińskio balsas – turint minty jo garsų tėvynainį Piotrą Beczałą, galima tarti, kad kaimynai turi neblogą tenorų „kalvę“.

 

Audringos ovacijos po koncerto parodė, kad Moniuszko muzika gali ir turėtų dažniau skambėti mūsų scenose.

Kauno valstybinis choras, Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, solistai Vera Talerko, Ewa Wolak, Rafał Bartmiński, Liudas Mikalauskas ir dirigentas Antoni Wit. D. Matvejevo nuotr.
Kauno valstybinis choras, Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, solistai Vera Talerko, Ewa Wolak, Rafał Bartmiński, Liudas Mikalauskas ir dirigentas Antoni Wit. D. Matvejevo nuotr.
Antoni Wit. D. Matvejevo nuotr.
Antoni Wit. D. Matvejevo nuotr.
Koncerto akimirka Šv. Jonų bažnyčioje. D. Matvejevo nuotr.
Koncerto akimirka Šv. Jonų bažnyčioje. D. Matvejevo nuotr.
Vera Talerko. D. Matvejevo nuotr.
Vera Talerko. D. Matvejevo nuotr.
Kauno valstybinis choras, Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras ir Antoni Wit. D. Matvejevo nuotr.
Kauno valstybinis choras, Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras ir Antoni Wit. D. Matvejevo nuotr.