„Jau galiu kvėpuoti muzika! Kvėpuoti menu!“ – iš visos širdies džiūgavo dirigentas Vilmantas Kaliūnas, Nacionalinės filharmonijos tinklalaidėje anonsuodamas savo diriguojamą programą „Nuo Bacho iki Glasso“ (tinklalaidė publikuojama Nacionalinės filharmonijos „Facebook“ paskyroje).

Sėkmingai įsibėgėjęs Vilniaus festivalis šiemet kaip niekad simbolizuoja muzikos ir muzikantų nemarumą, kad ir sunkiomis sąlygomis. Pandemijos fone Nacionalinė filharmonija – viena iš intensyviausiai atsigavusių įstaigų – surengė puikių koncertų, kūrinių premjerų, pritraukė žinomų atlikėjų. Mielai į gyvus koncertus sugrįžta ir publika, tik gaila, dar ribojama atstumų ir negalinti užpildyti salės sausakimšai. Savo gerbėjų ratą turi ir Gedimino Gelgoto įkurtas ir vadovaujamas orkestras NIKO (Naujų idėjų kamerinis orkestras), tad birželio 13-ąją jie irgi turėjo progą „gyvai“ susitikti Vilniaus festivalyje.  

Vilniaus festivalio koncertas birželio 11 d. Nacionalinėje filharmonijoje buvo skirtas reprezentuoti XX a. vidurio sovietmečiu primirštą muziką. Pianistė Mūza Rubackytė ir styginių kvartetas „Mettis“ atliko Dmitrijaus Šostakovičiaus ir Mieczysławo Weinbergo fortepijoninius kvintetus.

Jau ketvirtį amžiaus vykstančio Vilniaus festivalio išskirtiniu bruožu lieka ypatingas dėmesys lietuvių kompozitorių muzikai. Įprastomis sąlygomis festivalis užsakydavo net ir oratorinių žanrų opusus, pasirūpindamas ir premjerų parengimu. Šiemet panašiam monografiniam žanrui atstovavo Žibuoklės Martinaitytės autorinis koncertas, kurį parengė Lietuvos kamerinis orkestras, su akcentu – festivalio užsakytu kūriniu „Ex Tenebris Lux“ (2021).

Beethoveno fenomenas, manau, yra palietęs kiekvieną menininką. Kiekvienam Beethovenas yra muzikos klasikos simbolis. Po Prancūzijos revoliucijos Europoje 20 metų tęsėsi suirutė, chaosas, Napoleono karai tai su viena, tai su kita valstybių koalicija.

Vėl negaliu nepradėti straipsnio nuo to, koks sunkus laikas dabar meno renginiams. Pats pabandęs muzikuoti beveik po metų pertraukos, pajutau, kaip sunku tai daryti, todėl puikiai suprantu ir atlikėjus, ir organizatorių rūpesčius. Pirmasis Vilniaus festivalio koncertas „Viva Vivaldi!“ įvyko birželio 6 d. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje. Po karantininės pertraukos tai buvo vienas iš retų filharmonijos renginių, kuriame galėjome tapti „gyvaisiais“ klausytojais.

Neabejotinai viena svarbiausių koncertinių scenų Lietuvoje jau tampa Paliesiaus dvaras. Birželio 29-osios popietę į koncertą jis pritraukė daugybę klausytojų, tarp kurių buvo ir kultūros ministras. Nenuostabu, juk čia ir vėl rečitalį surengė šios unikalios akustikos salės „krikštatėvis“, JAV gyvenantis žymus pianistas, „Grammy“ nominantas Andrius Žlabys. Tai jis paskatino dvaro šeimininką dr. Julių Ptašeką čia pradėti koncertinę veiklą, kai atvykęs pirmą kartą pajuto idealią erdvės akustiką ir nepaprastą restauruoto mažo rankų darbo koncertinio „Steinway“ skambesį. Pianistas taip pat prisidėjo prie to, kad „Pasagos“ salėje pernai suskambo naujas koncertinis „Steinway & Sons“ fortepijonas, pasižymintis puikiomis tembrinėmis savybėmis. Paliesiuje A. Žlabys koncertuoja nuolat, ko gero, tik čia jį galima išgirsti kur kas dažniau nei didžiosiose mūsų scenose.

Sakoma, kad istorijos, kurias pasakojame, formuoja mūsų savivoką, tai, kas mes esame. Tad permąstyti, kitaip papasakoti seniausius žmonijos mitus, pasakas, epus yra pretenzingas bandymas į žmonių mąstymą įdiegti naujas perspektyvas. Iki skausmo pažįstama Pero Giunto istorija – nepaprastai gražus ir jautrus norvegiškas epas, kuriam ypatingą reikšmę muzikos istorijoje suteikė Edvardo Griego muzika Henriko Ibseno dramai. Vienas jos „daugtaškių“, kurį tekstu ir naujomis prasmėmis užpildė simfoninės pasijos solistams, chorui ir orkestrui „Laukimas“ kūrėjai, – tai neįtikėtinai paslaptingas ir talpus Solveigos personažas. Birželio 21 d. Vilniaus festivalio baigiamajame koncerte Lietuvos rusų dramos teatre jis vedė publiką į metafizinę kelionę link suvokimo, kokia yra meilės ir ištikimybės kupino laukimo prigimtis.

Birželio 19 d. Valdovų rūmuose vykęs priešpaskutinis 23-iojo Vilniaus festivalio koncertas iš kitų išsiskyrė pirmąsyk į Lietuvą atvykusiu kolektyvu – Bazelio kameriniu orkestru. Šveicarų orkestras pratęsė įdomių, naujų, intriguojančių festivalio programų sąrašą. Tikrai niekada Vilniuje nėra skambėję šiame koncerte atlikti šveicarų kompozitorių kūriniai. Bet tai dar ne visa šio koncerto intriga. Su svečiais koncertavo visuomet laukiamas pianistas Andrius Žlabys, jis skambino du Wolfgango Amadeus Mozarto koncertus. Bet ne tuos pianistų pamėgtus ir dažnai atliekamus, o retai koncertų salėse skambančius. Tai Mozarto kūrybos ankstyvojo laikotarpio koncertai: Nr. 9 Es-dur, KV 271 („Jenamy“) ir Nr. 12 A-dur, KV 414. Taigi koncertas Valdovų rūmuose tapo dar vienu ypač įdomiu ir kokybišku festivalio vadovės Rūtos Prusevičienės projektu.

Vilniaus festivalis pratęsė pernai pradėtą tradiciją ir birželio 17 d. Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčioje pakvietė klausytojus į senosios sakralinės muzikos koncertą. Jį surengė vokalinis vyrų ansamblis iš Latvijos „Schola Cantorum Riga“ (vadovas Guntaras Prānis). Beveik 25 metus gyvuojantis ansamblis pristatė programą „Illumina. Grigališkasis choralas ir improvizacijos mušamiesiems“, o kartu atsivežė ir perkusininkų Rihardo Zaļupės ir Ivaro Kalniņio duetą.