Dramatiniai garsų potėpiai

Šiemet Vilniaus festivalyje melomanus džiugina ne vienas pasaulinio garso atlikėjas ar kolektyvas, patvirtinantis prestižinę festivalio poziciją tarptautinėje erdvėje. Tačiau kai kurie renginiai skatina įvertinti ir saviškius: toks buvo birželio 11 d. koncertas „Tarp aukštų bokštų“. Tą vakarą Nacionalinės filharmonijos scenoje žibėjo Lietuvos vardą Prancūzijoje, Šveicarijoje ir visame pasaulyje garsinanti pianistė Mūza Rubackytė bei jaunas, bet ambicingas, į tarptautinę erdvę jau beįsiveržiantis styginių kvartetas „Mettis“ (smuikininkai Kostas Tumosa, Bernardas Petrauskas, altininkas Karolis Rudokas ir violončelininkas Rokas Vaitkevičius), šiuo metu vienas aktyviausių jaunosios kartos kolektyvų. Prie šių atlikėjų prisijungė ir taip pat intensyviai koncertuojantis kontrabosininkas Donatas Bagurskas.

Beje, „Mettis“ ir M. Rubackytė scenoje susitiko jau ne pirmą kartą – šiemet gegužę jie koncertavo Invalidų katedroje Paryžiuje. Kultūros diplomate vadinama M. Rubackytė Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečio proga parengė net tris programas koncertams Paryžiuje: „Gaveau“ salėje su Lietuvos kameriniu orkestru ir dirigentu Robertu Šerveniku, Invalidų katedroje su „Mettis“, o rečitalį „Baltai ir jų inspiracijos“ – tokiai progai puikiai derėjusiame Orsė muziejuje, kur iki liepos 15 d. kaip gražus gestas Baltijos valstybių atkūrimo 100-mečiui veikia šių šalių simbolizmui skirta paveikslų paroda, beje, įdomi ne tik užsieniečiams, nepažįstantiems Lietuvos ir mūsų kaimynų dailės. Pačiai teko ten apsilankyti ir buvo nepaprastai įdomu susipažinti su mūsų regiono simbolizmo įvairove.

Vilniaus festivalyje nuskambėjęs bendras pianistės ir styginių kvarteto koncertas „Nuo aukštų bokštų“ buvo, viena vertus, kaip skelbė festivalio rengėjai, tiltas į ateitį per lig šiol aktualių kūrėjų muziką, kita vertus, tiltas tarp skirtingų kartų – vyresnės ir jaunosios, ateitį kuriančios, kas, regis, ir padėtų iššifruoti miglotai skambančio (bent jau pažvelgus į programą) „tilto į ateitį“ prasmę. Koncerto programa iš pirmo žvilgsnio pasirodė šiek tiek marga ir stokojanti stipresnio kūrinių tarpusavio ryšio, tačiau vis dėlto atskleidžianti spalvingas nevienalaikio romantizmo klostes (Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Ferencas Lisztas, Louis Vierne’as); nors klausimas, kaipgi programoje atsidūrė Josephas Haydnas, liko neatsakytas ir po koncerto.

Vakarą pradėjo Čiurlionio Styginių kvartetas c-moll (VL 83) – pirmasis šio žanro pavyzdys lietuvių muzikoje. „Mettis“ muzikantai ekspresyviai išryškino kūrinyje slypintį dramatinį pradą, pasitelkdami itin aštrią artikuliaciją ir ekspresyvų skambesį, – net antroje, paties kompozitoriaus „pastoraline“ pavadintoje Andante dalyje buvo išlaikyta įtampa. Nors pačiam Čiurlioniui kvartetas nelabai patiko (laiškuose jis skundėsi, kad galėtų parašyti kur kas geresnį kvartetą, o čia veikiau pataikavo savo mokytojui Leipcige Carlui Reinecke’i), – tai įtaigus kūrinys, nestokojantis ryškios ekspresijos, kuri kompozitoriui galbūt ne visai būdinga: jo fortepijoninės ar simfoninės muzikos išraiška gerokai subtilesnė. Štai tokį – ne lyriškai lietuviškai romantišką, o dramatišką – kūrinio sodrumą ir pabrėžė „Mettis“, pateikdamas ryškią kūrinio interpretaciją.

Dėl ekspresijos, dramatizmo Čiurlionio kvartetas visai netikėtai susišaukė su toliau skambėjusiu temperamentingu Liszto opusu „Malédiction“ („Prakeikimas“) fortepijonui ir styginiams, S. 121 / R. 452, kuris juo labiau tokių savybių nestokojo. Prie „Mettis“ čia prisijungė D. Bagurskas ir M. Rubackytė. Puikiai žinoma, kad ši pianistė garsėja Liszto interpretacijomis – tituluojama „viena geriausių gyvųjų Liszto atlikėjų“ („Fanfare“, JAV) – ir kitaip prisideda prie „listofilijos“: yra tarptautinių Liszto asociacijų biuro narė, Lietuvos Liszto asociacijos „LiSZtuania“ prezidentė, ilgametė tarptautinio Liszto pianistų konkurso Utrechte žiuri narė ir t.t. Tad natūralu prieš šiam opusui nuskambant turėti didelių lūkesčių – o jie išsipildė su kaupu. M. Rubackytės skambinimas buvo ekspresyvus ne vien garso prasme, bet ir vizualiai – nestigo patetiškų gestų, tačiau tokį leistiną teatrališkumą suponuoja dramatiškas kūrinio pavadinimas (rašoma, jog rankraštyje yra likę kompozitoriaus įrašų, rodančių, kad kūrinys turėjo programą, deja, iki mūsų dienų neišlikusią), o muzikos atlikimo kokybei tai nė kiek netrukdė. Pianistė ansamblyje drąsiai lyderiavo, tačiau ne nukonkuruodama jaunuosius kolegas, o siūlydama lygiavertę partnerystę, kuri scenoje ir vyko. Seksteto susigrojimas buvo nepaprastai darnus ir tikslus, kartais tiesiog nuoširdžiai stebinantis ir žavintis. Nors šie atlikėjai yra skirtingos patirties bei profilio (solistė pianistė, susiformavęs kvartetas, orkestrų ir ansamblių narys kontrabosininkas), akivaizdu, kad visi apdovanoti ansambliškumo pojūčiu ir įvairios sudėtys nekelia jiems jokių kliūčių.

Atsikvėpus po pertraukos dėmesys vėl teko „Mettis“ kvartetui, kuris šį kartą griežė Haydno Styginių kvartetą D-dur, op. 64, Nr. 5, Hob. III:63, dėl gausių paukščių čiulbesį primenančių trelių dar vadinamą „Vieversiu“. Nors Haydno kvartetai neabejotinai yra šio žanro pamatas, kartais kyla grėsmė jiems nuskambėti nuobodokai: juose dar nėra tokios stiprios dramaturgijos kaip Ludwigo van Beethoveno kvartetuose ar žavingo Mozarto melodingumo. Laimei, šį kartą taip nenutiko. „Mettis“ pateikė spalvingą kvarteto garsovaizdį, ypač malonu buvo klausytis primarijaus K. Tumosos griežiamų gyvybingų ir raiškių „vieversėlio“ pasažų. Visi kvarteto nariai Haydno opuse atskleidė tai, kas sunkiausia atliekant klasicizmo (ypač Haydno ar Mozarto) muziką: aiškią ir tikslią artikuliaciją, lengvą, bet nepaviršinį skambesį, visokeriopą preciziškumą. Tiesa, mano minėtos abejonės dėl kūrinio vietos programoje tebegalioja – kvartetas „nelipo“ prie bendros programos nuotaikos.

Paskutinė koncerto kompozicija supažindino su mažai girdėtu prancūzų kompozitoriumi Louis Vierne’u (1870–1937). „Mettis“ ir M. Rubackytė atliko jo Kvintetą fortepijonui ir styginiams c-moll, op. 42. Greta kūrybos Vierne’as buvo ir žymus vargonininkas, tad natūralu, kad parašė daug kūrinių savam instrumentui, taip pat kūrė mišias, kamerinius instrumentinius kūrinius, dainas. Anuomet, jam aktyvai koncertuojant ir ugdant daugybę vargonininkų, kompozitoriaus muzika išpopuliarėjo visame pasaulyje, tačiau laikui bėgant ją, matyt, užgožė XX a. pirmosios pusės modernistinė kūryba. O Vierne’o stilius savo lyrika, spalvinga harmonija veikiau atliepė vėlyvąjį romantizmą. Koncerte girdėtas 1918 m. parašytas Kvintetas – persmelktas tamsių spalvų (Pirmojo pasaulinio karo mūšiuose žuvo kompozitoriaus vyresnysis sūnus ir brolis), nestokojantis staigių nuotaikų pokyčių, aštrių ritmų ir harmonijų, tačiau nestinga jame ir lyriško švelnumo, tiesa, taip pat apsiniaukusio. Atlikėjai išryškino pritemdytus kūrinio atspalvius, išgaudami sodrų skambesį, nuolat išlaikydami įtampą ir ekspresiją, pabrėždami gausius kontrastus. Vėlgi buvo malonu girdėti darnų ansambliškumą. Džiugu, kad M. Rubackytė ir „Mettis“ koncerto programą praturtino mažai žinoma kompozicija, kurios buvo įdomu klausytis.

Bisui visi šeši koncerto atlikėjai pagrojo Jeano Sibelijaus „Liūdną valsą“, savaip pratęsdami Vierne’o Kvinteto nuotaiką ir išlydėdami publiką su maloniu melancholijos dvelksmu. Tačiau jokiu būdu ne su liūdesiu: po tokio meistriško, išraiškingų emocijų kupino koncerto aplanko tik džiaugsmas.