Auksu žibantis obuolys

Baroko orkestras „Il Pomo d’Oro“ (liet. „Auksinis obuolys“) žadėjo, kad Vilniaus festivalio vakaras Valdovų rūmuose bus labai energingas. Tai vienas pirmųjų epitetų, kuris ateina į galvą prisiminus šį kolektyvą, susibūrusį 2012 m. ir siekiantį autentiško bei dinamiško baroko ir klasicizmo kūrinių atlikimo istoriniais instrumentais. Vos per šešerius septynerius veiklos metus jų diskografijoje atsidūrė visa plejada gigantiškų žvaigždžių, tokių kaip kontratenorai Franco Fagioli, Maxas Emanuelis Cencicas ir Xavier Sabata, mecosopranai Joyce di Donato ar Ann Hallenberg, smuikininkai ir dirigentai Enrico Onofri ar Riccardo Minasi, taip pat ir visai neseniai ant bangos iškilusios jaunos žvaigždutės – sopranas Emöke Barath (ją Lietuvos publika galėjo girdėti praeitą vasarą kartu su Philippe’u Jaroussky), kontratenoras Jakubas Józefas Orlińskis (jis dažnai palinksmina publiką per savo dainavimo pauzę scenoje atlikdamas salto, mat yra ir profesionalus gatvės šokių atlikėjas, raumeningas jaunuolis tyru balsu), ar nauja violončelės įžymybė Edgaras Moreau, orkestro kaip tik pristatytas šių metų Vilniaus festivalio koncerte. Kartu su šiuo atlikėju „Il Pomo d’Oro“ įrašė apdovanojimą pelniusį albumą „Giovincello“ („Jaunuolis“), ansambliui vadovavo kitas pasaulį stebinantis jaunuolis Maximas Emelyanychevas – pianistas, klavesinininkas, kornetininkas ir dirigentas, kilęs iš Žemutinio Naugardo. Taigi du talentingi, populiarūs ir drąsūs vunderkindai diktavo vakaro pulsą.

Pirmąsias Johanno Adolfo Hasse’s Fugos natas orkestras užgriežė sodriai ir giliai, užgriebdamas iš esmės, pademonstruodamas valingą garso vedimą, tobulą skirtingų temų, melodinių motyvų išryškinimą – tai kalba, kurioje viskas pasakyta taip, kad niekas nepraslys pro ausis, tikrai bus išgirsta. Pasigirdus allegro buvo patvirtinti visi virtuoziškumo lūkesčiai – orkestro muzikantų technikai tikrai nėra ko prikišti, jie tiesiog gali viską. Tačiau jų techniškumas ne matematiškai sausas – tai gyvos pasažų ar tremolo bangos, kylančios ir besileidžiančios, sutankėjančios ir išretėjančos, įtraukiančios visu kūnu, nes ką jau ima šie muzikantai, tai su jėga ir begaliniu įsitikinimu (dažniausiai greitai ir garsiai), o ką glosto, tai taip, kad susileistum...

Be abejonės, klausytojų akis (labiau nei ausis) tuojau pat patraukė klavesinu grojančio dirigento Maximo Emelyanychevo figūra. Turėdamas beveik nuolat užimtas abi rankas, jis dirigavo visu liaunu kūnu, plačia amplitude svyruodamas į šalis, išraiškingai judindamas galvą kratė garbanas bemaž kaip per roko koncertą, įkvėptas veidas piešė muzikos nuotaikas, o aktyvus akių kontaktas su muzikantais reikalavo dar daugiau kontrastų. Natų jam praktiškai nereikėjo, ką jau kalbėti apie tai, kad rankos ir be akių žinojo, kur yra visi joms reikalingi klavišai, pirštai lakstė lengvai kaip vėjas. Jo blizgančių batų išryškintos pėdos aktyviai kilnojosi greitu ritmu, o kulminacinėse vietose jis pašokdavo nuo savo kėdės ir aukštai užsimojęs bei padedamas kūno svorio krisdavo į klaviatūrą pakartotiniais akordais. Nemažai klausytojų ypač išraiškingais jo dirigavimo performanso momentais susižvalgydavo tarpusavyje, pasitikrindami vienas kito reakcijas. Maximas veikiausiai žino, kad stebina, ir manau, kad to ir siekia, nes taip sukuria labai stiprų papildomą įspūdį. Kartais pagalvodavau, ar tikrai šis superprofesionalus orkestras padovanotų mums tokį pat muzikalumą be šio hiperaktyvaus vedlio. Gal ir ne, juk tai individuali kiekvieno ansamblio kolektyvinė dinamika. Bet prisimenu puikų baroko orkestrą „Les Accents“ praeitame Vilniaus festivalyje – jam dirigento išvis nereikėjo, viską tobulai valdė pirmojo smuiko įkvėpimai ar stryko mostai jam pačiam grojant. Ir tai buvo labai stipru, nes nesimatė pastangų, o girdėjosi puikus rezultatas. Ženklų, kad ir šis orkestras taip galėtų, buvo. Pirmasis ir antrasis smuikai, vadovaujantys visam smuikų aštuonetui, griežė palaikydami nuolatinį akių kontaktą, kurį buvo labai gera ir gražu stebėti. Kad taip galėtum, turi būti visai laisvas nuo natų ir labai atviras santykiui, o santykyje gimsta tokie nuostabūs dalykai, kurių negalėtum po vieną, net ir dėdamas maksimalias pastangas. Ir dar visa tai puošė nuostabi antruoju smuiku grojančios merginos šypsena, kuri tik dramatiškesniais momentais išnykdavo nuo atlikėjos veido, – kaip retai mes matome besišypsančius instrumentininkus ir vis dėlto kokią puikią energiją tai skleidžia! Pasimėgavimas muzika, euforija būti joje yra tikrai užkrečiama. Bet tą patį turbūt galima pasakyti ir apie labai atvirai ir drąsiai transliuojamą slavišką M. Emelyanychevo emocionalumą – kai kuriems klausytojams jis padeda „užsivesti“.

Scenoje pasirodžius vakaro solistui, dirigentas vis dėlto labai supratingai susiaurino savo fizinės ir vizualinės raiškos priemonių diapazoną, kad nesukurtų konkurencijos pagrindiniam vakaro personažui – jaunajam violončelininkui Edgarui Moreau. Jis užgrojo fantastišką mažai žinomo baroko kompozitoriaus Giovanni Benedetto Platti Koncertą violončelei su orkestru (ačiū muzikantams už šią nuostabią pažintį!). Štai čia turėjo rastis klausimai, kodėl istorinių baroko instrumentų kopijomis grojantis orkestras, pretenduojantis į autentišką atlikimą, pasikvietė moderniu instrumentu griežiantį solistą, daugiausia žinomą kaip romantinio repertuaro atlikėją. Intriga. Sutikime, „Il Pomo d’Oro“ nori ir moka intriguoti. Solistui užgrojus kilo įspūdis, lyg jo instrumentas būtų amplifikuotas – vis dėlto yra skirtumas tarp žarninių ir metalinių stygų. Ir ne tik decibelai. Atliekant nuostabiąją Antonio Vivaldi Koncerto violončelei su orkestru a-moll lėtąją dalį, solistą lydėjo tik basso continuo – viena barokinė violončelė ir klavesinas. Štai tada labiausiai girdėjosi skirtingi instrumentų tembrai, rezonanso ir artikuliacijos niuansai. Tačiau nepaneigsi, kad E. Moreau griežia tikrai meistriškai. Išties įspūdingą jo techniką bene geriausiai pademonstravo trečioji Vivaldi koncerto dalis, kurioje šešioliktinės skambėjo net ne kaip trisdešimt antrinės, o kaip šešiasdešimt ketvirtinės. Publika net kvapą užgniaužusi stebėjo šį tempo iššūkį, kuriame muzika, ačiū Dievui, nepavirto sportu. Lėtosiose dalyse liejosi muzikanto lyriškumas, jausmingumas, būtinas Vivaldi, kaip melodisto, genijui atskleisti. Bet ar jis iki galo sukibo su barokiniais jo muzikos afektais, negalėčiau tvirtinti. Ar tikrai būčiau atpažinusi Vivaldi, nežinodama, ką groja, – nesu tikra. Kad per ilgų natų vibrato jo riešas siūbavo kur kas didesne amplitude nei visų kitų baroko orkestro atlikėjų – vizualiai akivaizdu. Bet ar vien tuo galima paaiškinti kilusią abejonę – nežinau.

Dinaminiai ir artikuliaciniai muzikos kontrastai neslūgo ir koncertui įsibėgėjus. Francesco Durante Koncertas styginiams Nr. 2 g-moll buvo įdomiai atliktas intymia šešių instrumentų sudėtimi, stebino gausus glissando naudojimas, stengiantis sustiprinti legato efektą. Klausytojui nebuvo jokių šansų kur nors nuklysti mintimis ar apsnūsti, nes muzika sekvencijomis leisdavosi į visišką išnykimą – tokį piano, kuriame styga vos atsiliepia, o iš jo staiga šokdavo į fortissimo, kur styga „pjaunama“ lyg elektrinės gitaros, kad net džeržgia. Tiesa, kad baroko estetika yra kontrastų estetika, ir visada maniau, kad kuo jų daugiau ir kuo jie didesni – juo geriau. Bet koncerte kažkodėl iškilo klausimas, ar galėtume kalbėti apie skirtį tarp kontrasto natūralumo ir dirbtinumo? Kurioje vietoje atsiranda gryno efekto rizika? Jei muzika įgarsina mūsų jausmus, emocijas, svarstau, ar toks staigumas natūraliai joms būdingas. Pavyzdžiui, kaip mus nuteiktų analogiškai ūmi ir radikali veido mimikos ar balso dinamikos kaita? Keldama šiuos klausimus klimpau į apmąstymą, ar baroko estetikoje apskritai egzistuoja natūralumo kategorija, jei baroko žmogui visas pasaulis – lyg teatras. O gal dirbtinumas pageidaujamas, kad būtų išryškinta gyvenimo kaukė, egzistencijos farsas? Tuomet prisiminiau, kokia daugybė renesanso ir baroko veikalų skirti retorikos menui – įtikinimo menui, – o jų gausumas bei išsamumas byloja, kad įtikinti nėra taip lengva, kaip galėtume pagalvoti. Daugybę retorikos priemonių ir taisyklių reikia sujungti į vieną darniai funkcionuojančią visumą, o kad tai gebėtų, žmonės studijavo šį sudėtingą meną ir lankė jo treniruotes. Idealiu retorikos atveju klausytojas turėtų būti taip įtikintas, kad klausimų nekiltų. Kita vertus, man, kaip menų vartotojai ir kritikei, labai patinka tokie menų užduoti klausimai, į kuriuos negaliu iškart atsakyti (arba niekada negaliu atsakyti iki galo). Taigi, afektas ar efektas?

Koncerto pabaigoje muzikantai išlydėjo klausytojus į realų pasaulį Luigi Bocherini Koncertu violončelei ir styginiams D-dur, kuriame mažoras taip dominavo, kad net trumpam pasirodę minoriniai epizodai tik išryškino amžinai šviečiančią saulę. (Manau, kad taip galėjo kurti tik autoriai, Švietimo epochos pradžioje egzaltuotai tikėję absoliučia proto galia sukurti tobulai funkcionuojantį pasaulį, kuriame nebeliks blogio. Šia prasme mes esame kur kas arčiau tragizmu persmelktos baroko pasaulėjautos.) Atliekamoje muzikoje ir toliau vyravo praktiškai tokia pati kontrastų estetika, ritmas netapo labiau suveržtas į klasicistinius rėmus. Būčiau norėjusi išgirsti daugiau skirtumų tarp dviejų estetinių epochų. Klausimų savo lūkesčiams ir išankstiniam žinojimui iškėliau ir šiuo atveju: kaip dažnai tai, ką vertiname kaip stiliaus revoliuciją, iš tikrųjų reikėtų suvokti kaip evoliuciją su daugybe tarpinių elementų? Juk meninės tradicijos neapsiverčia per vieną dieną, tačiau mes, žiūrėdami iš kelių šimtmečių perspektyvos, supaprastiname pokyčių schemas, nes pats konceptualizavimo procesas reikalauja apibendrinimų. Kita vertus, palyginus baroko ir klasicizmo architektūrą ir dailę, skirtumai net akis bado – negali jų nematyti.

Publika buvo neabejotinai paveikta, sujudinta. Tarp klausytojų būta šiokio tokio neapsisprendimo, ar stotis, ar likti sėdėti, ar reikalauti biso, ar greičiau išeiti iš salės, kad vėliau nereikėtų lėtai slinkti tirštoje eilėje. Tačiau bravo šaukta tikrai daug, ir ne tik koncerto pabaigoje, o bisai buvo du. Intuicija neapgavo, kad pakartojimo ypač nusipelnė paskutinė Vivaldi koncerto dalis, kuri šįkart buvo dar beprotiškiau greita.

Praėjus keletui dienų po koncerto, apie jį galvodama vis dar kunkuliuoju, lendu į internetą ieškoti daugiau medžiagos apie orkestrą, skaityti interviu su dirigentu, klausytis kolektyvo įrašytų diskų, susirandu skaitytus mokslinius straipsnius apie baroką, svarstau ir svyruoju – ir tai yra gerai, labai gerai.