Tapytojos Kristinos Ališauskaitės paroda „Antrininkas“ buvo ilgai rengiama, sulaikyta nuo susitikimo su žiūrovais karantino laikotarpiu, 2021 metų pabaigoje rodyta Amsterdame, galerijoje „LangArto“, o dabar galerijoje „Vartai“ veikia kaip pop-up paroda. Pop-up ir fonetiškai, ir, ko gero, dėl netikėto atsiradimo artima spragėsiui, tačiau menininkė savo idėjas brandino kelerius metus, motyvai tolygiai plėtojosi iš ankstesnės kūrybos.

Luko Marciulevičiaus paveikslus jau teko matyti ir įsiminti. Neseniai parodinėse erdvėse debiutavusio tapytojo pasaulėvaizdis man pasirodė patrauklus, mąslus ir elegantiškas. Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto absolvento darbai parodoje „Daiktai“, eksponuojami galerijoje „The Room“, nors formaliai „mažakalbiai“, man pasirodė esantys kitų nei Vilniaus mokyklos tendencijų pavyzdys.

Apžiūrinėjant penkti metai Kaune gyvenančio estų menininko Peeterio Krosmanno tapybos parodą „Druska ir pipirai“ Vilniaus rotušės pirmo aukšto salėje, neapleido mintis, kad čia pavaizduota erdvė, kuri, kaip ir gamta, puikiausiai gyvuoja ir be žmonių. Apie juos primena tik užuominos: eismo ženklai, vėliava, iškaba („Kultūra“).

Susipažinkite, o dar geriau – šiek tiek atsitraukite, nes iš didžiaformačio paveikslo su jumis garsiai sveikinasi, o galbūt net rėkia Dominyko Sidorovo tapybos pasaulio būtybė. Gimusi, matyt, iš kasdieninės (o gal ir nuobodžios) aplinkos stebėjimo, auklėta tvarumo ir empatijos principais, šiandien ji tvirtai susiformavusi – „Kėdė. Pabaisa“.

Šiuo metu galima pastebėti išryškėjusią tendenciją vis daugiau dėmesio teikti parodų architektūrai, erdvės žaismei, meno kūrinio pristatymo scenografijai. Parodoms suteikiamas veidas jas pačias paverčia kone autonomišku meno kūriniu. Pavyzdys – Vitos Opolskytės tapybos paroda „Bite Me“ galerijoje „The Rooster Gallery“. Taip, mes su šia tapytoja kartais einame alaus, tačiau iš karto noriu pabrėžti, kad man ir mano „objektyvumui“ tai įtakos nedaro, nes visuomet sau kartoju seniai mirusio mąstytojo žodžius – „draugai svarbu, bet tiesa svarbesnė“. Šiuo atveju tiesa maloni, nes vos užėjęs į ekspozicinę erdvę nudžiungi ne vien dėl to, kad Šv. Brunono gatvėje šiuo metu įsikūrusioje galerijoje tamsiu paros metu negavai per galvą kaip pats šventasis, bet ir todėl, kad tave kaip kokį šv. Sebastijoną iškart perveria kokybės ir profesionalumo strėlės, nors skaičiusiems menininkės kūrybinę biografiją tai neturėtų kelti nuostabos.

Kadangi prieš atidarant Vyganto Paukštės personalinę parodą teko svečiuotis jo dirbtuvėje, galutinį ekspozicijos vaizdą galėjau lyginti su tuo, ką mačiau trumpoje naujausių darbų peržiūroje. Be to, šnekučiuojantis su tapytoju, paveikslai neišvengiamai „apaugo“ dialogo nuotrupomis, autoriaus komentarais, dirbtuvės kvapais ir spalvomis, o kai kurie motyvai pasirodė beturintys konkrečius prototipus iš šios bohemiškos aplinkos. Tai stebino, nes Paukštę visuomet įsivaizdavau kaip šimtaprocentinį vizionierių, svajotoją, kuriam tikrovės, realios aplinkos objektai visai nesvarbūs ir neįdomūs.

Povilas Ramanauskas man yra tartum menininkas statytojas, laisvasis meno mūrininkas, jis nuosekliai renčia savuosius tapybos maldos namus, pasitelkdamas ryškiaspalvius, akrilo ir purškiamaisiais dažais dengtus skaidraus lankstyto plastiko paviršius. Šioje buveinėje apstu specifinių (ne)tapybinių objektų, tekstų, garsų, vaizdų, tarp kurių vyniojasi asmeninių pasakojimų gijos.

Atrodo, lyg dėl pasaulį užklupusio chaoso visi kartu nusprendėme nukelti pavasario atnešamą jausmą į vasarą. Džiaugtis jau beveik nužydėjusiomis gėlėmis, pagaliau atsiversti poeziją, gal net įsimylėti iš naujo, o tai daryti ne su pavasarine gaiva, o tropikus menančiu, dusinančiu karščiu, skabyti ramunėlę – myli-nemyli – ir jausti įtampą prieš gaunant atsakymą į šį naiviai gražų, tik mūsų pačių įprasmintą ritualą. Tokiu vasarai neįprastai pakylėtu žingsniu ir nukeliauju į vėsos bei gaivių aromatų prisotintą parodą Radvilų rūmuose. Įdomu, ką apie šiuos spektaklius, artimus pagoniškiems žaidimams, pagalvotų ten kadaise gyvenęs kalvinistas Mikalojus Radvila Juodasis.

Anot dailėtyrininkų geltonosios biblijos: „technikų ir technologijų indelis į kūrinio suvokimą ir interpretacinį potencialą yra esminis dailės ir dailėtyros ištakų dėmuo.“ (Dailėtyra: teorijos, metodai, praktikos, vadovėlis, sudarytoja Giedrė Mickūnaitė, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidyklą, 2012, p. 39). Nuo tapybos darbų analizės neatsiejami technologinių sprendimų klausimai, nes jie daro tiesioginę įtaką meno kūrinio galutinei formai ir estetinei išraiškai. Iš vienos pusės technologijos leidžia tapybą išplėsti iš savo pačios sąvokos, savo galimybių ribos. Pavyzdžiui Povilas Ramanauskas, savo ciklu „Lanksčioji tapyba“, išsiplečia iš greenbergiškos sampratos ir siūlo ribišką traktuotę – tarp tapybos ir skulptūros/instaliacijos, o tai atkartoja ir po abstrakcionizmo bangos atsiradusį linkį į konceptualų meną ar tapytojų bandymus išeiti už technologiškai apibrėžtos medijos. Bet iš kitos pusės, dažnai taikant įvairias technologijas, nesiekiama išplėsti tapybos sampratos konceptualiai. Neretai tai tampa tik efektyvesnio instrumentarijaus paieškomis.

2019-uosius metus galerija „Kunstkamera” pradeda Sigitos Maslauskaitės personaline paroda „Kartotės ir pirmavaizdžiai”. Parodos ašis – darbai, kurie sukurti remiantis, permąstant, „aproprijuojant” jau sukurtus istorijos eigoje meno kūrinius, dažniausiai religinės tematikos. Taigi, už kiekvieno parodoje esančio darbo yra tam tikras pirmavaizdis, kuris yra permąstomas, perkuriamas, tokiu būdu įrodant jo aktualumą čia ir dabar. Beje, šis veiksmas – pirmavaizdžio atkartojimas – yra būdingas iš esmės visai religinei tapybai, kuri remiasi kartą jau įvykusios sakralios istorijos nuolatiniu atkūrinėjimu, įtvirtinimu dabartyje. Šia prasme religinėje tapyboje neįmanoma sukurti nieko radikaliai naujo, nes bet kokia naujovė paneigtų tradiciją, iškristų iš konteksto. Kuriant svarbu yra atkartoti dabartyje ir dabartinės raiškos priemonėmis, tokiu būdu sakralųjį mitinį faktą įdabartinant, įprasminant šios dienos žiūrovui, šios dienos religinės istorijos, kuri tebesitęsia, dalyviui. Religinė tapyba tampa ne tik tapyba, bet ir tam tikru religiniu ritualiniu aktu, religine praktika.

Kokie tiksliai pirmavaizdžiai slypi už Sigitos kūrinių niekuomet nėra eksplicitiškai nurodoma. Tai gali būti ir bendros religinės ikonografijos scenografijos, ir atviresni ar labiau paslėpti pokalbiai su įvairiais ankstesniais autoriais, nuo barokinių meistrų iki Samuolio.

O kartais Sigita pakeičia savo judėjimo trajektoriją, ir, atvirkščiai, dabarties momentą įsodina į amžinąją istorijos dirvą. Pirmavaizdžiu tampa dabartinės aktualybės nuotrupa: tarkim, Sirijos karo pabėgėlės su vaiku ant rankų nuotrauka, pastebėta laikraštyje ar internete, virsta amžinaja Madona.

Bet kokiu atveju, Sigitos paveiksluose mes jaučiame laiko srovenimą ir galime juo paėjėti tam tikrą atkarpą. Tas laikas kartais būna tiesus ir atsitrenkiantis į galutinį apokaliptinį faktą, o kartais tai yra amžinojo sugrįžimo mitinis laiko ratas. Tuomet nebėra aišku, kas yra pirmavaizdis, o kas – jo kartotė. Juk ta pati kartotė pasitarnaus kažkam kaip pirmavaizdis….

Paroda veikia iki 2019 m. vasario 16 d.

Parodos rengėjai kviečia apžiūrėti parodą kartu su autore Sigita Maslauskaite, kuri pati daugiau papasakos apie savo kūrinius: sausio 26 d. 13 val., vasario 16 d. 13 val.