Neįvardintos patirtys

Susipažinkite, o dar geriau – šiek tiek atsitraukite, nes iš didžiaformačio paveikslo su jumis garsiai sveikinasi, o galbūt net rėkia Dominyko Sidorovo tapybos pasaulio būtybė. Gimusi, matyt, iš kasdieninės (o gal ir nuobodžios) aplinkos stebėjimo, auklėta tvarumo ir empatijos principais, šiandien ji tvirtai susiformavusi – „Kėdė. Pabaisa“. Švelniai mėlyname fone išdėliotos keturios juodo šokolado spalvos formos, be kurių kėdė-objektas neatliktų funkcijos. Netrukus atkeliauja vidinis vaikas su oranžinės spalvos teptuku, it kokiu flomasteriu, ir sukuria vitališkas erdves, o ties formų skaičiumi atsiranda begalybės ženklas. Baldas prikeltas, jis gyvas, tačiau pabaisos vardas jam netinka. Greičiau tai – baimės ir pagalbos šauksmo apimtas mistifikuotas personažas, nesuprantantis, kodėl turi kirsti dvipasaulybės ribas. Viena aišku, jis čia atkeliavo pokyčiui. Menininkui atsisakant daugiasluoksnės tapybos, tokiu tampa pats kūrinys. Todėl mes judame į „šiapus ir anapus“ kėdės.

Šauksmo figūra išnyra iš šviesinto ultramarino spalvos. Iš ramybės, poilsio, švaros, būties, galbūt iš to utopinio pasaulio, kurio ieškome pasileisdami į dvasines, patyrimines ar meditatyvines praktikas. Ramu it stiklas, tad kodėl iš ten veržiasi mūsų būtybė? Galbūt tas pasaulis toks tobulas ir toks svetimas, kad net norisi pabėgti. Arba šiapus mes tiek triukšmaujame, kad trukdome gyventi Pabaisybių dievams. Prometėjas, vienas iš graikų herojų, pamatęs sunkų pirmųjų žmonių gyvenimą, atėjo jiems padėti: apgaule išviliotą ugnį atnešė į Žemę, išmokė elgtis su ja, amatų, rašto, prisijaukinti gyvulius, pasigaminti vaistus, išsikasti metalus, skaityti sapnus ir t.t. Ir, kaip rašoma įvairiose legendose, Prometėjas padovanojo žmonėms dieviškojo žinojimo kibirkštėlę ir padarė juos kultūringus. Žinoma, už tai buvo Dzeuso stipriai kankinamas, o žmonijai ir žvėrims kaip bausmės siųstos ligos ir kančios. Atrodo, jog šių dienų deivė prasiveržia iš anapusybės mums pasakyti „stop“. Išsigandusios jos lūpos (lyg pykimo būsenoje sustingusios) nežymiai, bet virtusios širdelės forma – vis dar simbolizuoja viltį ir meilę. Sustokim. Jau laikas.

Vizualiai išvalytas nereikalingas fonas (triukšmas) dažniausiai atlaisvina vietos esmei. Forma virsta judesiu (dėl flomasterinio, kontūruojančio potėpio) ir čia, „šiapus kėdės“, vyksta susinaikinimas. Yra toks graikų mitas apie Akteoną, kai jis, žvelgdamas į žalią vandenį, netyčia pro gluosnių šakas pamatė nimfas, rateliu šokančias aplink savo valdovę Artemidę. Negalėdamas atitraukti akių nuo apsinuoginusios miškų valdovės grožio mirtingasis buvo nubaustas: jam ant galvos išdygo tvirti, didžiuliai, plačiašakiai ragai, ant rankų ir kojų ėmė rastis elnio nagos, o visas liemuo apaugo gelsvais ir tankiais plaukais. Ir taip, pats būdamas medžiotojas, buvo sumedžiotas. Darosi baisu suvokti, jog skaitant šiuos mitus piktybiniai nedorėliai šiuolaikybėje esame mes. Tamsiai rudose plokštumose atsiranda dinamika ir nepaaiškinamas virpesys: išdygsta rankos, gebančios papurtyti, keturios vikrios kojos, diržas, apjuostas per liemenį, ir akys, pilnos siaubo. Atgimė kėdė-pabaisa. Ar dabartybės deivė siunčia mums rimtus įspėjimus apie nepagarbius žvilgčiojimus į ateitį, gamtos ciklą, kosmosą ir kitokius įsikišimus, kuriuose mes vaidiname dievus? Noras viską kontroliuoti, valdyti ir pamatyti virs užkeikimu – patiems save praryti.

Gyventi reiškia keistis – burtažodis, padedantis ištrūkti iš mitologinio dvipasaulybės rato. „Šiapus ir anapus“ tapo vieniu. Dominykas Sidorovas – tapytojas, aprėkęs ir apkabinęs tuo pat metu. Gebėjimas su lengva ironija viešinti žmonių silpnybes – stipriųjų požymis. Tik nežinia, ar iš priešpriešos vartotojiškumui, jis paveiksle atsisako detalių, taip išgrynindamas tyrinėjamo atvaizdo esmę. Galbūt ir mes galime nuimti nuo daiktų jų savybes ir tapti tvarūs jausmais. Vienas dalijasi į daug ir taip gimsta pokytis. Šios pasakos pabaigoje (tikiuosi, su laiminga pabaiga) aš vis dar nesu tikra, kur yra mūsų vaidmuo, ar tai statiška kėdės forma, kuri neretai yra praktiška, daugiafunkcė ir ilgaamžė, ar tie blizgučiai, madingi gobelenai, kurie vis kėsinasi mus užvaldyti.

„Kėdė! Pabaisa!“ – bijau, bet ir myliu. Nuo ilgo žiūrėjimo į paveikslą kavos putoje susiformuoja pabaisiukės akys ir burna. Kūrinys tęsiasi mano puodelyje ir taip gimsta neįvardintos patirtys.

Dominyko Sidorovo paveikslą „Kėdė! Pabaisa!“ kartu su kitais keturiolika „Young Painter Prize 2021“ finalininkų darbų galima pamatyti MO muziejaus antro aukšto parodoje iki 2022 m. sausio 30 dienos. Už darbą „Kėdė! Pabaisa!“ tarptautinė komisija geriausiu jaunuoju tapytoju Baltijos šalyse paskelbė Dominyką Sidorovą.