7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Raktažodis: Tapyba

Déjà vu horizontas

Ankstyvas sniegas, tirpstančios horizonte, įrėmintas ir sukarpytas, tarp linijų, virš ežero, užsilikęs, apie vidurdienį, besivyniojantis palei liniją, čiurkšlė žalioje tuštumoje ir minčių kratinys. Viena vertus, tai pavieniai žodžių junginiai (paveikslų pavadinimai), kita vertus – akimirkos, atsiveriančios mums sustojus. Tie reti sąmonės blyksniai, kai lėtumas virsta stebuklingumu. Ir taip, jau šeštąjį kartą galerijoje „Vartai“, tapybos alchemikas – menininkas Linas Jusionis, plaukiančias plokštumas, ištirpusias tarpusavyje spalvas ir objektus panardinęs į miražo vienį, pristato parodoje „Horizonto kilpa“.

Maištininkas ar filosofas?

Tamsi, uždarai tampri vieta spaudžia kūną. Drėgmės nuojauta smelkiasi vidun, tyliai kuždėdama apie gresiančius apokaliptinius vaizdinius. Persekioja jausmas, lyg visi susirinkusieji esame it degtukai dėžutėje: strategiškai suplanuoti ir išrikiuoti eilėmis. Būtent taip norisi „išpakuoti“ jaunosios kartos tapytojo Jono Motiejaus Meškausko personalinę parodą „Jaukas“ „The Rooster gallery“ galerijoje.

Puota

Tamsiai mėlynai žaliais aksominiais bateliais įžengiu į Antano Mončio muziejaus pirmo aukšto ekspozicinę salę. Elegantiškas sustojimas. Ir balta medinė menė paklūsta mano fantazijai. Savąją prabangą demonstruoja ne puoštos kolonos, o natūralaus medžio balkiai, kukliais įaižėjimais sukurdami kurortinio pokylio jausmą. Vietoje vaišėmis nuklotų stalų, įmantriai išlankstytų servetėlių ar gėlių kupstų serviruojama labiau futuristinio pobūdžio (meno) puota. Prisimenu, kad futuristai rengdavo susibūrimus, į kuriuos įtraukdavo naujas patirtis. Pavyzdžiui, kurdavo mėsos ir maisto skulptūras.

Kai pasaulį labai sunku suprasti

Žmonijos istorija liudija begalybę kartų ir būdų suprasti pasaulį. Kartais tam imamas kiekvienas augalas atskirai, jis detaliai piešiamas, aprašomas, stebimas. Po to augalai, vabzdžiai, mineralai, reiškiniai klasifikuojami, dėliojami į kontekstus. Kitais atvejais vaizdas ne priartinamas, o atitraukiamas, nutolinamas, kad tik daugiau aprėptum, net periferiniu žvilgsniu, o kiek dar sukurta supermatymų, kurie gali žvelgti atskirai į kaulus, audinius, skysčius ir t.t.

Negražu neleisti šilkverpiams tapti drugiais

Akivaizdu, kad, mano nuomone, esi įdomi, vertinga, pačia geriausia prasme beprotiška menininkė. Seku tavo kūrybos pasirodymus, vieną jų net esu kuravusi. Visgi naujos parodos „Bombyx mori“ proga noriu šio to paklausti. Nesu girdėjusi diskusijų, ar esi gera menininkė, bet ne kartą – kad, va, reikėtų tave kitaip eksponuoti, su daugiau erdvės, ne taip tankiai, nes kūriniai labai sodrūs. O man rodos, kad tavo eksponavimo metodas labai artimas kūrybos metodams ir primena koralinį rifą. Kaip tu apibūdintum savo kūrinių rodymo principus?

Atsiskyręs žvilgsnis

Tapytojos Kristinos Ališauskaitės paroda „Antrininkas“ buvo ilgai rengiama, sulaikyta nuo susitikimo su žiūrovais karantino laikotarpiu, 2021 metų pabaigoje rodyta Amsterdame, galerijoje „LangArto“, o dabar galerijoje „Vartai“ veikia kaip pop-up paroda. Pop-up ir fonetiškai, ir, ko gero, dėl netikėto atsiradimo artima spragėsiui, tačiau menininkė savo idėjas brandino kelerius metus, motyvai tolygiai plėtojosi iš ankstesnės kūrybos.

Kieti pasaulio kontūrai

Luko Marciulevičiaus paveikslus jau teko matyti ir įsiminti. Neseniai parodinėse erdvėse debiutavusio tapytojo pasaulėvaizdis man pasirodė patrauklus, mąslus ir elegantiškas. Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto absolvento darbai parodoje „Daiktai“, eksponuojami galerijoje „The Room“, nors formaliai „mažakalbiai“, man pasirodė esantys kitų nei Vilniaus mokyklos tendencijų pavyzdys.

Mįslingos erdvės ir medžių veidai

Apžiūrinėjant penkti metai Kaune gyvenančio estų menininko Peeterio Krosmanno tapybos parodą „Druska ir pipirai“ Vilniaus rotušės pirmo aukšto salėje, neapleido mintis, kad čia pavaizduota erdvė, kuri, kaip ir gamta, puikiausiai gyvuoja ir be žmonių. Apie juos primena tik užuominos: eismo ženklai, vėliava, iškaba („Kultūra“).

Neįvardintos patirtys

Susipažinkite, o dar geriau – šiek tiek atsitraukite, nes iš didžiaformačio paveikslo su jumis garsiai sveikinasi, o galbūt net rėkia Dominyko Sidorovo tapybos pasaulio būtybė. Gimusi, matyt, iš kasdieninės (o gal ir nuobodžios) aplinkos stebėjimo, auklėta tvarumo ir empatijos principais, šiandien ji tvirtai susiformavusi – „Kėdė. Pabaisa“.

Nekąsiu

Šiuo metu galima pastebėti išryškėjusią tendenciją vis daugiau dėmesio teikti parodų architektūrai, erdvės žaismei, meno kūrinio pristatymo scenografijai. Parodoms suteikiamas veidas jas pačias paverčia kone autonomišku meno kūriniu. Pavyzdys – Vitos Opolskytės tapybos paroda „Bite Me“ galerijoje „The Rooster Gallery“. Taip, mes su šia tapytoja kartais einame alaus, tačiau iš karto noriu pabrėžti, kad man ir mano „objektyvumui“ tai įtakos nedaro, nes visuomet sau kartoju seniai mirusio mąstytojo žodžius – „draugai svarbu, bet tiesa svarbesnė“. Šiuo atveju tiesa maloni, nes vos užėjęs į ekspozicinę erdvę nudžiungi ne vien dėl to, kad Šv. Brunono gatvėje šiuo metu įsikūrusioje galerijoje tamsiu paros metu negavai per galvą kaip pats šventasis, bet ir todėl, kad tave kaip kokį šv. Sebastijoną iškart perveria kokybės ir profesionalumo strėlės, nors skaičiusiems menininkės kūrybinę biografiją tai neturėtų kelti nuostabos.

PUSLAPIS
9