Mįslingos erdvės ir medžių veidai

Apžiūrinėjant penkti metai Kaune gyvenančio estų menininko Peeterio Krosmanno tapybos parodą „Druska ir pipirai“ Vilniaus rotušės pirmo aukšto salėje, neapleido mintis, kad čia pavaizduota erdvė, kuri, kaip ir gamta, puikiausiai gyvuoja ir be žmonių. Apie juos primena tik užuominos: eismo ženklai, vėliava, iškaba („Kultūra“).

Nutapytos gerai žinomos, net reprezentacinės Kauno ir Vilniaus vietos dėl netikėtų požiūrio kampų, atspalvių, šviesos ir šešėlių žaismo vaizduotės sujungiamos į vientisą tam tikrą futuristiškų formų miestą, kur jei ir esama žmonių figūrų, tai jos atrodo lyg šmėklos („Naktis sanatorijoje“), „išplėštos“ iš tamsos, o kai kurios egzistuoja tiesiogine prasme tarp žemės ir dangaus („Marija“). Šiai aplinkai būdingi elementai, nors ir sukurti žmogaus ir žmogui, savo neįprastomis formomis labiau primena ateivių iš kosmoso tematiką („Parkas“, „Balta“, „M.K. Čiurlionio muziejus“). Ta erdvė, iš kurios žmonės tarsi staigiai „iššluoti“ neįveikiamos jėgos, paslaptinga ir tuo patraukli, egzistuojanti tarsi savaime ir sau.

Užtat gerokai labiau tapytoją domina tikri arba mistiniai paukščiai („Šiaulių gatvė“, „Žiema“) ir alyvmedžiai. Šio ciklo paveikslai ne tik išsiskiria didesniu formatu, „žemiškesniais“ spalvų tonais, smulkiau nutapytais paviršiais ir tekstūromis, alyvmedžiai atrodo daug išraiškingesni, gyvybingesni nei gyvūnai. Šios šiek tiek zoomorfiškos būtybės kruopščiai tapytojo ištyrinėtomis ertmėmis ir ataugomis, atrodo, pačios „stebi“ žiūrovą. Tik šiuose paveiksluose gali pastebėti sąsajų su tikra, realistiška gamta – dėl spalvų („Raudona ochra“, „Tamsiai pilkas“, „Pastelinė žalia“) ir įmantrių, natūralistiškų ir kartu kiek makabriškų formų, primenančių šiuo metu „Maximos“ skatinamas pirkti „keistų“ formų daržoves arba tuos storų kamienų, gumbuotus invazinius medžius, kuriais sovietmečio pradžioje atvykėlių buvo apsodinta sostinė. Vietiniai medžiai tapytojui neatrodo tokie įdomūs: juos jis vaizduoja arba kaip suabstraktintą masę („Aleksotas“), arba niūrokus, nukapotomis galūnėmis („Santaka“). Pasinaudojusi proga, trumpai pakalbinau autorių apie šioje parodoje jo eksponuojamus kūrinius.

Kodėl pasirinkote nutapyti būtent šias Kauno vietas? Kas Jus šiose vietose sudomino ir patraukė?

Kai persikraustai į naują vietą, matai jas aiškiau nei vietiniai gyventojai. Viskas jose atrodo nauja ir įdomu. Kartu tau reikia laiko, kad pats susipažintum su miestu, jo gatvėmis, kraštovaizdžiu, pasivaikščiojimo takais. Manau, kad daugelį vietų įsiminiau jau nuo savo pirmųjų metų Kaune, bet tapyti jas pradėjau daug vėliau: pamatęs tą pačią vietą kitoje šviesoje, kitu metų laiku, galėjau apsispręsti, kaip geriausiai perteikti būtent šią vietą, namą, vaizdą.

Kas man krenta į akis? Tai gali būti forma, spalva, harmonija ar disonansai, kartais smulkios detalės, kartais dviejų spalvų pusiausvyra. Ir tada apie tai pagalvoji. O paskui vieną dieną jį nutapai.

Mano galvoje yra jau nemažai vietų, kurios tiesiog laukia savo laiko.

Gal galėtumėte išsamiau papasakoti apie savo tapomus Samoso salos alyvmedžius? Per parodos atidarymą girdėjau gandus, kad juos tapote ne iš natūros. Ar nutapėte juos iš nuotraukų? Ar iš atminties? O gal jie neturi nieko bendra su tikrais Samose augančiais alyvmedžiais?

Per pirmąjį kovido protrūkį buvau „strigęs“ Samoso saloje trims mėnesiams, tad turėjau daug laiko apžiūrinėti įvairiausius alyvmedžius. Nupiešiau keletą piešinių ir tuos medžius daug fotografavau. Visi šie alyvmedžių paveikslai nutapyti Kaune iš nuotraukų – daugiausia dėl to, kad man patogiau taip dirbti. Jei pusę metų turėčiau gražią studiją Samoso saloje, tada galbūt galėčiau tapyti ten iš natūros. Kadangi mano tikslas nėra fotorealizmas, nuotraukas naudoju tik prisiminimams sužadinti. Dirbau tarpusavyje „maišydamas“ skirtingus medžius, prireikus perkurdamas jų formas ir spalvas. Taigi nė vienas iš jų nėra tiksli tikrovės kopija. Tai mano prisiminimai apie alyvmedžius, sumaišyti su viskuo, ką pats žinau.

Pastebėjau, kad medžiagoje, pristatančioje Estiją kitoms šalims, estai dažnai vaizduojami kaip itin glaudžiai susiję su gamta, o kartais net turintys keistokų įpročių – pavyzdžiui, teigiama, kad estui įprasta kartkartėmis apsikabinti medį (pažiūrėti galima čia arba čia). Be to, populiariame estų filme „Lapkritis“ („November“) pasirodo neįprastų būtybių iš ikikrikščioniškų tikėjimų ir prietarų, kurie tebegyvuoja tarp estų. Jūsų nutapyti alyvmedžiai man pasirodė kažkas panašaus – tarsi zoomorfinės būtybės, kažkas tarp augalo ir gyvūno. Tikriausiai sąmoningai nepasirinkote tokio vaizdavimo, bet vis dėlto ką Jūs manote apie šias keistas būtybes, ypatingą estų santykį su gamta ir ypač medžiais?

Animizmas man asmeniškai gana artimas. Atrodo, kad giliai širdyje estams jis kur kas prasmingesnis nei krikščionybė. Bet tai – tik mano nuomonė (šypsosi). Gamta, medžiai ir akmenys mums, estams, yra tikrai svarbūs. Nežinau kodėl. Kita vertus, gerai pagalvojus – būtų keista, jei medžiai, akmenys ir kitokia gamta mums nerūpėtų...

Kalbant apie mano alyvmedžius, jie tikrai gyvi. Tad jei įžvelgiate juose gyvų būtybių, jų ten ir esama. Tačiau tie medžiuose slypintys „veidai“ nėra mano nutapyti sąmoningai... Tai mūsų smegenys juos ten „apgyvendina“. Todėl labiau nei įmanoma, kad kiekvienas juose mato šiek tiek skirtingus „veidus“.

Paroda veikia iki sausio 29 d.