Ieškant, kas negražu

Kadangi prieš atidarant Vyganto Paukštės personalinę parodą teko svečiuotis jo dirbtuvėje, galutinį ekspozicijos vaizdą galėjau lyginti su tuo, ką mačiau trumpoje naujausių darbų peržiūroje. Be to, šnekučiuojantis su tapytoju, paveikslai neišvengiamai „apaugo“ dialogo nuotrupomis, autoriaus komentarais, dirbtuvės kvapais ir spalvomis, o kai kurie motyvai pasirodė beturintys konkrečius prototipus iš šios bohemiškos aplinkos. Tai stebino, nes Paukštę visuomet įsivaizdavau kaip šimtaprocentinį vizionierių, svajotoją, kuriam tikrovės, realios aplinkos objektai visai nesvarbūs ir neįdomūs.

Šis, atrodytų, nereikšmingas atradimas vijo mintį, jog daug kas, buvę taip įprasta ir atpažįstama ankstesnėje tapyboje, dabartiniame kūrybos etape pakito, susvyravo, gal net ir visai išnyko. Tokia nuojauta, pamenu, aplankė dar 2017 m. retrospektyvinėje tapytojo parodoje, surengtoje VDA „Titaniko“ parodų salėse. Tuometinę kismo kryptį sau įvardinau taip: Paukštės herojai, jų santykiai ir vaizduojamos scenos tarsi smuktelėjo iš rojaus į skaistyklą – pasidarė šiek tiek „nuodėmingesni“, šiurkštesni. Meilūs, ironiški jų šėliojimai tapo panašūs į įtemptas gaudynes, skaisčiose spalvų dermėse ėmė rastis sunkiai apibūdinami rūdžių tonai, vaizdai darėsi pabiri, fragmentiški. O šiandien Paukštė, rodos, ėmėsi rimto, gilaus savo tapybos „perkratymo“, ir leidžia sau parodyti tai, kas ankstesnėje jo kūrybos sistemoje, pasižymėjusioje ypatingu pastovumu ir daugmaž mažorine nuotaika (su švelnios ironijos elementais), galėjo atrodyti neišbaigta, nedarnu, „negražu“.

Taigi, kas šiandien „negražu“ Paukštės tapyboje? Retrospektyviai besižvalgydamas po savo tapybos lauką, jis vis dažniau įtraukia ką nors iš savo ankstyviausios kūrybos – tarkime, hiperrealistinius ar tikroviškus elementus. Štai kaip paveiksle „Lentynėlė“ (2020) ant medinės plokštumos išrikiuotos lyg ir kaukės, o gal net kažkokios nukirstos galvos, plazda melsva užuolaida, kurios tikroviškai pavaizduotos klostės primena kadaise menininką rimtai dominusią hiperrealistinę tapybos manierą. Ne mažiau iškalbingos ir galvos. Juk negyvėlių ar konkretesnių užuominų į mirusį kūną anksčiau Paukštės tapyboje neaptikdavome...

Akivaizdu, kad pasipildė, išsiplėtė menininko kūrybos ikonografija. Greta apibendrintos žmogaus figūros, kuri vis dar tebėra jo paveikslų „talismanas“, dabar vis dažnesnis kaukolės, gyvo ir negyvo kūno simbiozės motyvas. Kaukolė paveiksluose tai rieda it akmuo, tai sklando ar kybo ore tarsi besvoris balionas ar glaustosi su gyvaisiais keistuose ritualuose, pasąmonės vaizdiniuose. 2020 m. kompozicijoje „Balionai“ nuogutėlė žmogysta rankos judesiu lydi dangaus fone pakibusias, tamsiu kontūru apibrėžtas kaukoles, lyg likimo ženklus ar atsitiktinį regėjimą. Toks savotiškas Paukštės vanitas... Čia nėra degančios žvakės ar apverstos vyno taurės, būdingų klasikiniam šio tipo natiurmortui, be to, žanro požiūriu Paukštė tapo figūrinę kompoziciją, arba – peizažą su figūra, tačiau moralas „memento mori“ akivaizdus, primenantis apie tuštybę, geismus ir klaidinantį žmogiškojo subjekto nemirtingumo pojūtį.

Šiam paveikslui giminingoje kompozicijoje „Suokalbis“ (2019) yra ir neįprastų kūrinio struktūros sprendimų – peizažą, kurio fone tapytojas dažniausiai ir pasakoja savo istorijas, jis šįkart pridengia geltona plokštuma, kaip ekranu ar siena. Pirmame plane vaizduoja žiūrovui matomą kaukolę ir mėsingą raudoną galvą, parimusią virš pirmosios viršugalvio. Stambus planas, tarsi į paveikslo formatą netelpantys elementai, atrodo monumentaliai, į juos sąmoningai sutelkiamas dėmesys. Gamtovaizdis susiaurėja iki nedidelio fragmento, galbūt liudijančio, kad vykstantis gyvųjų ir mirusiųjų sąmokslas yra labai svarbus, lemiamas. Vaizduoti tik kūno ar daikto fragmentą, gabalą, figūrą be galvos, kuri tarsi netyčia „netilpo“ paveiksle, – tai Paukštei taip pat pasidarė ypač svarbu.

Dar vienas, mano manymu, naujas reiškinys jo tapyboje yra veikėjų figūrų komponavimas. Kadaise sustingę maldoje, švelniai koketuojantys, besivaikantys vienas kitą bekraštėse gamtos erdvėse, dabar žmogeliai vis dažniau rikiuojasi į eiles, procesijas, eisenas. Figūrų, objektų slinktis horizontali: maldininkai, piligrimai, sunkiai į aukštikalnes kopiančios žmogystos – tai pavargusios, neramios būtybės, tarsi ieškančios savo vietos neapibrėžtame laike ir erdvėje. Jos neretai apšviestos „mėnuliškais“ vakaro ar ryškios ryto saulės blyksniais, suteikiančiais tapybinei mizanscenai dar daugiau keistumo ar dramatizmo.

Be to, figūros naujausiose Paukštės kompozicijose kartais visai išskysta, tarsi galutinai praranda kūniškumą arba – atvirkščiai, įgauna trikdančių individualių bruožų – juk bent kiek detalesnė personažo charakteristika Paukštės kūriniams ligi šiol nebuvo būdinga. Kaip ir eskiziškas, visiškai nekonkretus, laisvas figūros vaizdinys, kuris netgi atrodo neužbaigtas, nenutapytas iki galo...

Kasdienybės, buities pavidalai, retkarčiais pasirodydavę ir ankstesnėse drobėse, tampa ypač trivialūs, tragikomiški. Štai kad ir žmogus, rymantis greta klozeto, kurį menininkas su pasimėgavimu meistriškai ištapo, perteikdamas šaltą, balkšvai melsvą jo keraminio „kūno“ atspalvį. Manau, kad vienas nedaugelio „klasikinių“ Paukštės paveikslų, dvelkiančiū aktualiu socialiniu bei politiniu kontekstu, yra „Suši valgytojas“ (2005), kuriame, kaip galima numanyti, vaizduojamas šiuolaikinis personažas, valgantis madingą maistą sovietinės žalios sienos fone. Tačiau naujesnis darbas savo ledo mėlynumo potėpiais, liūdnu augalu kamputyje ir rezignacijoje sustingusia figūra aštriau ir radikaliau kalba apie individo gyvenamą realybę, kvestionuoja egzistencijos prasmės, tikslo klausimus.

Atrodo, kad ir ką kalbėtum apie naujausius Paukštės darbus, tarsi lazda vis pasiramsčiuoji į tvirtesnę, stabilesnę „senąją“ ar ankstesnę tapytojo kūrybą. Tačiau ši paroda liudija, kad individualiais stereotipais lyg ir tapę vaizdiniai pajudėjo, susvyravo. Kaip toje labiausiai žiniasklaidos nuvalkiotoje „tezėje“ apie postepideminę tikrovę: „Jau niekad negyvensime tokiame pasaulyje, koks buvo iki šiol.“ Kaip taikytis su nauja tikrove, man regis, siūlo zoomorfiniai Paukštės paveikslų veikėjai – žirgai, milžiniški kiškiai, besiporuojančios varlės ir kur ne kur su jais sąveikaujantis žmogus. Tai ironiškos, o kartu ir visai rimtos išlikimo strategijos – kliautis instinktais, nuojautomis, regėjimais ir atsitiktinumais. Bėk, nes būsi sugautas, suvalgyk pirmas, arba suės tave. Suklaidink, tapk šešėliu, atspindžiu vandenyje. Tyliai pasislėpęs žiūrėk, ką daro žvėrys. Gal tai padės išlikti.

Paroda veikia iki spalio 3 d.