Ektoplazma ir ektoplazma

Atrodo, lyg dėl pasaulį užklupusio chaoso visi kartu nusprendėme nukelti pavasario atnešamą jausmą į vasarą. Džiaugtis jau beveik nužydėjusiomis gėlėmis, pagaliau atsiversti poeziją, gal net įsimylėti iš naujo, o tai daryti ne su pavasarine gaiva, o tropikus menančiu, dusinančiu karščiu, skabyti ramunėlę – myli-nemyli – ir jausti įtampą prieš gaunant atsakymą į šį naiviai gražų, tik mūsų pačių įprasmintą ritualą. Tokiu vasarai neįprastai pakylėtu žingsniu ir nukeliauju į vėsos bei gaivių aromatų prisotintą parodą Radvilų rūmuose. Įdomu, ką apie šiuos spektaklius, artimus pagoniškiems žaidimams, pagalvotų ten kadaise gyvenęs kalvinistas Mikalojus Radvila Juodasis.

Aplink išbarstytos gėlės veikiau man mena „sekretus“ nei kokį su magija (tai sufleruotų parodos pavadinimas – „Orakulas“) ryšį turintį ritualą. Dar vaikystėje pažintą slaptą pasaulį, kurį sukūręs nieko nelauki ir palaidoji po žeme. Šioji sąsaja, atrodo, keliasi ne tik į parodos gimdomas mintis, bet ir į bendrą Auksės Miliukaitės kūrybą bei ryškiai joje matomą posūkį.

Įsižiūrėjus į kūrinius galima pajusti kylančią įtampą tarp erdvės suvaldymo ir darbų. Miliukaitės tapyba yra stipresnė nei tai, kas ją supa, o aplink išstatyti mažmožiai pradeda kurti kone močiutės verandos atmosferą, tik nežinia, kodėl čia tokie geri tapybos darbai. Nors tarp gėlių, sraigių kiautelių, mažų šiltą jausmą viduje keliančių užrašų, išklijuotų patalpoje („Myliu“, „Sugalvok norą“), būti gera, tačiau greitai susikuria du atskiri pasauliai, kai dekoracijų gausą erdvėje privalu paversti akląja dėme. Tai skirčiai bei jos įprasminimui gali tikti terminas ektoplazma. Jis turi dvejopą reikšmę: viena jų įvardija ploną išorinį prie plazminės membranos esantį klampų ląstelių citoplazmos sluoksnį, kita – iš misticizmo srities, yra vartojama spiritizmo seansų kontekste, norint apibūdinti medžiagą ar dvasinę energiją, „pašalintą“ iš fizinių terpių. Ši ektoplazma – šarlatanizmo apraiška, vyravusi XIX a. pabaigoje.

Miliukaitės darbams taikyčiau aiškaus ir nenuginčijamo tikslingumo biologinę termino versiją – tapyba lyg iš organelių bei gijų sudarytas gyvis, atskleidžiantis nematomus, bet visad vykstančius procesus. Kūriniai sunkiai arba neteisingai galėtų būtų vertinami, jei nepaisoma „nematomų gyvių“ juose. Svarbu įžvelgti dažo faktūrą, žvilgsniu jaučiamą aliejingą klampią medžiagą, lyg žvelgiant į ląstelių gyvenimą per mikroskopą.

Miliukaitės kūryboje regimas posūkis nuo figūratyvo, spalviškai vis dar iš dalies atliepiantis anksčiau kurtus kūrinius, tačiau turiniu kalbantis jau apie ką kita ir potėpiu atpažįstamą koloritą paverčiantis jau kitokiu nei buvo įprasta matyti prieš tai. Miliukaitės tapyba bręsta, veržiasi į kitą erdvę, nors iki galo neatsisako ankstesnės savęs, lieka savimi, tačiau nestagnuoja, to dažnai pasigendama. Tad pats kismo, žengimo į kitą raišką faktas sveikintinas, o jei dar kūriniai nebūtų paskendę toje prieš Joninių naktį papuoštoje močiutės verandoje...

Mistinės ektoplazmos samprata taikytina parodos erdvei. Ji atrodo it lengva ranka sukurta Valpurgijos naktis. Tačiau šis misticizmas tarsi gyvena atskirą gyvenimą. Be abejo, galima stengtis sujungti tai į visumą, tačiau tokiu būdu tapyba praranda tam tikrą svorį, kitaip nei būdama savarankiška. Visgi ir kūriniai padeda transformuoti erdvę – viena drobių lenkiasi kampu, kitas kūrinys lyg haliucinogeninė bala pasitinka vos įėjus į galeriją. Tačiau aplink esančios smulkmenos pašalina tapybos grynumą bei potencialų paveikumą. Taip erdvė ir tampa lyg neužbaigtu „sekretu“. Šiuo atveju orakulas ir ritualai veikiau primena vaikišką viso to įsivaizdavimą, persirenginėjimą ir žaidimą, mielą, tačiau nukreipiantį dėmesį nuo kūrybos.

Po stikleliu kruopščiai sudėliotą gėlių, akmenėlių, kriauklių kompoziciją reikia užberti žeme, paslėpti, tai – „sekretas“. Kyla mintis, jog nauja tapytojos raiška bei ši paroda būtent ir yra ta sauja žemės, kuria ji pereina į naują kūrybinį etapą, tik lieka laukimas ir noras toliau žvelgti į kūrybą per mikroskopą, o ne Joninių laužo liepsnas ir vainikėlių pynimą.

Paroda veikia iki liepos 19 d.