7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Atsiskyręs žvilgsnis

Kristinos Ališauskaitės paroda „Antrininkas“ galerijoje „Vartai“

Monika Krikštopaitytė
Nr. 13 (1420), 2022-04-01
Dailė
Ekspozicijos fragmentas. M.K. nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M.K. nuotr.

Tapytojos Kristinos Ališauskaitės paroda „Antrininkas“ buvo ilgai rengiama, sulaikyta nuo susitikimo su žiūrovais karantino laikotarpiu, 2021 metų pabaigoje rodyta Amsterdame, galerijoje „LangArto“, o dabar galerijoje „Vartai“ veikia kaip pop-up paroda. Pop-up ir fonetiškai, ir, ko gero, dėl netikėto atsiradimo artima spragėsiui, tačiau menininkė savo idėjas brandino kelerius metus, motyvai tolygiai plėtojosi iš ankstesnės kūrybos. Kažkada 2021-aisiais susirašėme, žinojau šios autorės kūrybą, domėjausi autoportretais, ypač sudėtingesnėmis jų versijomis, tad surizikavau brūkštelti anotaciją tai Amsterdamo parodai. Beliko pamatyti parodą Vilniuje gyvai ir suprasti, kiek savo interpretacijomis pataikiau, kokie kūriniai parinkti, kokiu būdu išdėstyti, kaip veikia vienas kitą ir kokios reikšmės iš viso to vyniojasi.

Anuomet vartydama Ališauskaitės kūrinius ekrane, prisimindama visai kitomis aplinkybėmis matytus originalus ir apsilankiusi parodoje priėjau prie išvados, kad tapytojai išskirtinai puikiai pavyksta kurstyti įtampą. Tai nebūna neatsakyto klausimo intriga, kuriai dažnai kyla paviršutiniško koketavimo pavojus, ne. Jos paveiksluose įtampa tokia susitvenkusi, tokia persipildžiusi, kad neabejojama pasekme. Taip tapyba įgauna net laiko dimensiją. Norisi pastovėti, palaukti, kol pratrūks, nes tikrai taip bus. Va tuoj. Be abejonių. Tą pojūtį pakartoti dar kartą vis kitaip – meistriškumas.

Kaip ir kur toji belūžtanti įtampa pasirodo parodoje „Antrininkas“? Kodėl antrininkas, o ne antrininkė? Juk salėse, be kelių gėlių, vien tik moterų veidai ar kūno dalys. Ar vyriška giminė pavadinime susijusi su profesijos ištakomis? Ar kultūroje vyraujančiais (bent jau anksčiau) vyrais? Gal tas antrininkas yra sudėtingos tapatybės vyriškoji dalis? O gal dichotomiją apskritai reikia pamiršti ir galvoti apie atvaizdą ir jo teorijas, pacituosiu save: „Kiek į tave gali įsiskverbti atvaizdas? Jei jis sugeba apsėsti, kodėl gi negalėtų išeiti? Ar šis, vienas iš daugelio mano reginių, – atskiras asmuo? Ką jis rezga ir kam paklūsta? Kaip su juo elgtis?“ Panašu, kad turime reikalų su antrininko fenomenu, kuris aprėpia pačius įvairiausius atsidalijimus, klastingu ir galingu pasąmonės stiliumi.

Tačiau, bent šiam kartui, atsakymą sau randu vaizduose. Juos jungia juodos, baseino žydros ir blyškiausios įmanomos violetinės koloritas. Būdami tarsi vienos šviesos apšviesti, drauge jie kuria tokią tarsi atskirą, sapnišką tikrovę. Visi vaizdai perfiltruoti per vaizdo permainymo filtrą, kuris labiau susijęs su pojūčiais nei su medija. Pojūčių svarba dar labiau išryškėja, kai beveik abstrakčius kūrinius galiausiai atpažįsti esant kaklo, torso ar veido fragmentais. Mažesnė dalis kūrinių lieka migloto turinio, bet kontekste ryškėja jausmas, kad žinai su vaizdu susijusį pojūtį, tik nerandi jam žinomo pavidalo. Sukeistintas bendras patyrimas atveria atidesniam stebėjimui.

Paskutinėje salėje matai daug skirtingų veidų, bet jie panašūs į kaukes. Tai sustingusios moterys ar net labiau vaidmenys, tačiau akivaizdu, kad jos yra stebimos ir tai aiškiai pajuto. Kažkas stebi moters žėrinčiu maudomuku kūno pozą, stebi lūpas ir skruostus, vėrinio liečiamą kaklą. Stebimoji jaučia, kad kažkas ją pavertė vartojamu reginiu. Tai trikdo, jaudina, gąsdina, kelia daug bevardžių instinktyvių jausmų, klausimų. Štai tokia įtampa šį kartą. Ją iki lūžio varo žvilgsnis.

Ko gero, tas nuo bet kokio asmens atitrūkęs ir kur tik užsinori besilankantis žvilgsnis ir yra tas paslaptingas antrininkas. Jis geba kurti oksimoroną: kankinti save (tapytoją) žvilgsniu. Ekspozicijos dramaturgijos kulminacija – didžiausias (auto)portretas ant galinės sienos, iš kurio žvelgiama tiesiai į mus. Kūrinys taip ir vadinasi – „Antrininkas“ (2021). Vaizduojamas į Kristiną Ališauskaitę panašus veidas nesileidžia per daug apžiūrimas. Visų pirma jis primena negatyvą (o tai jau dalinis vaizdas), antra, jį skaido į pikselius panašių dalelių triukšmas, trečia, vaizdas sustingęs tarsi holograma, nekelia jokio jausmo. Visa tai kvepia apgaule. Iliuzija, kad antrininką įmanoma pričiupti, žlunga. Antrininkas, kad ir su kokia galūne (vyriška ar moteriška), ko gero, slypi viduje. Matyt, reikės jį priimti ir pamilti.

 

Paroda veikia iki balandžio 2 d.

Ekspozicijos fragmentas. M.K. nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M.K. nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Organizatorių nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Organizatorių nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Organizatorių nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Organizatorių nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Organizatorių nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Organizatorių nuotr.
Kristina Ališauskaitė, Antrininkas. 2021 m.
Kristina Ališauskaitė, Antrininkas. 2021 m.
Ekspozicijos fragmentas. Organizatorių nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Organizatorių nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Organizatorių nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Organizatorių nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Organizatorių nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Organizatorių nuotr.
Kristina Ališauskaitė, Avataras. 2020 m.
Kristina Ališauskaitė, Avataras. 2020 m.