Misijos svarba augo minutėmis.

Lyg banga užliedama kiekvieną.
Tūkstančiai buvo įtraukti.
Niekas neliks nuošalyje!
Mes pasieksime savo tikslą!
Tik truputis abejonės. Tik mažas sutapimas sulaikė srovę. Sumaištis prieš pabudimą.
14320 prarastų… turbūt dėl oro sąlygų!

Viduryje Niekur yra dviejų žinomų latvijos menininkų grupinė paroda. Joje pamatysite Egono Persevics skulptūrą ir Uldžio Rubezio tapybą. Parodoje eksponuojami kūriniai yra meninkų darbo vaisius, pasiektas diskusijomis apie realybių konfrontaciją bei suvokimą. Paklaustas apie projektą, Egons Persevics papasakojo apie Uldžio Rubezio tapybos darbą, kuris išpravokavo parodos idėją. ``Jis parodė nebaigtą paveikslą, prie kurio dirbo. Paveiksle pamačiau situacija kuri galėtų nutikti senuose video žaidimuose, kuriuose žaidėjas vaikšto po simuliuotą pasaulį, jam kažkaip pavyksta nesilaikyti iš anksto parašyto scenarijaus ir atsiduri žemėlapio pakraštyje. Taigi žaidėjas stovi ant krašto ir žvelgi nuo savo pasaulio į kažką neapibrėžto ir neparašyto. Jau anksčiau galvojau apie šį subjektą, bet neprisiverčiau pradėti dirbti ta kryptimi. Dabar atėjo laikas pradėti.``
Paroda veiks nuo sausio 18 d. iki gegužės 31 d. Šv. Jono gatvės galerijoje.

Atidarymas sausio 18 d. 19 val.

Atrodo, tai buvo vakar: Plinkšių dvaro parkas, paežerė, dažai ir teptukai, kuklios drobelės ar kartono lapai, akvarelės su vasara trykštančios, sultingos Žemaitijos vaizdais, ilgos vakaronės, persunktos minčių ir kalbų apie meną ir menininkus, svajonės apie būsimą dailininko kelią.

Šiandien su jumis kalbėsis nuolatinė baro Kauno paveikslų galerijoje lankytoja, nusprendusi apleisti draugų nusėstą fontaną ir valandėlei jų klegesį iškeisti į pamaldžią galerijos tylą. Iki gegužės 13-tos dienos čia vyksta studentų paroda „Jauna Kauno ir Rygos tapyba“. Reikia gi patikrinti, ką veikia žmonės, su kuriais tikriausiai esu kartu trynusi suolus galerijos rūbinėje! Taigi, su neišsivadėjusiu entuziazmu įlekiu į keičiamų ekspozicijų salę.

Gruodžio 14 d. (ketvirtadienį) 18 val. kviečiame visus į galeriją „Meno parkas" (Rotušės a. 27, Kaunas), kur vyks dviejų parodų atidarymai. Antrojo aukšto ekspozicinėje erdvėje pristatysime galerijos menininkės Patricijos Gilytės parodą „STILLELEVEN. Natiurmortas. Vienuolika kadrų". O trečiame: 70-ties metų jubiliejų švenčiančios, tapytojos Laimos Drazdauskaitės personalinę parodą "Avarinis išejimas". Lauksime Jūsų!

Džiaugiamės galėdami pristatyti galerijos „Meno parkas“ menininkės Patricijos Gilytės parodą „STILLELEVEN. Natiurmortas. Vienuolika kadrų“. Tai yra pirmoji šios Vokietijoje gyvenančios, kuriančios ir pripažinimo sulaukusios autorės personalinė paroda Lietuvoje.

Su personaline paroda grįždama į Kauną, miestą, kuriame pradėjo meno studijas, Patricija Gilytė taip pat sugrįžta prie klasikinės meno formos – natiurmorto tyrimo. Autorės kūrybai būdinga ją dominančias temas nagrinėti pasitelkiant įvairiausias stilistikas, medžiagas, objektus, mechaninius elementus, taip pat – kviestis bendradarbiauti kvalifikuotą komandą – kompozitorius, operatorius, fotografus, bet kokius profesionalus, kurie padėtų drąsiai eksperimentuoti ir pasiekti užsibrėžto tikslo – taiklaus ir unikalios išraiškos kūrinio.

Besigilindama į natiurmorto žanrą, Patricija Gilytė jungia savo pastarąjį dešimtmetį naudotas medijas: videomeną bei techniką, kai atvaizdus kuria iš pikselių (standartinio dydžio modulių iš įvairių medžiagų (cukraus, putų polistirolio ir kt.), taip pat žaidžia pavadinimais ir neatitikimais. Šioje Patricijos Gilytės parodoje natiurmortas svarbus ne kaip tradicinis paveikslas, o kaip erdvės, objektų ir kadrų sąveika. Lietuviškai natiurmortas verčiamas kaip negyvoji gamta, iš prancūziško nature morte. Angliškas still life pavadinimas nurodo besielę, sustingusią natūrą. O olandų kalba – natiurmortas stilleven gali būti interpretuojamas, kaip nenutrūkstantis gyvenimas, tylus, sustabdytas gyvenimas. Tuo natiurmortas artimas Patricijos Gilytės naudojamai videomedijai, kuri užfiksuoja gyvenimo judėjimą, sutalpindama jį į laikmeną, technikos pagalba gebančia atkurti to judesio dvelksmą. Ši paroda yra tęstinis projektas: kaip ir ankstesniuose projektuose, specifinės vietos kūriniais autorė reaguoja į parodinės erdvės bei geografinio konteksto ypatumus.

Performatyvumas - svarbus Patricijos Gilytės kūrybos aspektas, įsitvirtinęs kaip kūrybinė strategija jau nuo 2000-ųjų metų. Sąveika su aplinka, anot autorės, nenutrūksta ir ruošiant parodą, kūryba transformuojasi veikiama įvairių sąlygų, taip pat ir apribojimų. Kūriniais užvaldomą erdvę menininkė dažnai paverčia neatsiejama kūrinio, o taip pat ir kūrybos dalimi. Parodos tampa besitęsiančiais, performatyvumu grindžiamais, reiškiniais.

Parodoje išvysite, išgirsite arba užuosite laikrodžius, vašką, žvakides, medžiagą, karpius, bei cukrinius kilimus – 11 praėjusių metų sutalpintų viename kūrinyje. Antiretrospektyvinis parodos charakteris formuojamas pasakojimais bei komentarais.
_____________________________________________________________________________________
Antroji parodą kurią galėsite aplankyti galerijoje, tai tapytojos, Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto profesorės - Laimos Drazdauskaitės - personalinė paroda „Avarinis išėjimas“. Kviečiame!
Parodos tema ir galerijos patalpa atkreipė mano dėmesį į tą ribą, kur realūs paviršiai tampa tapyba, o nutapyti - beveik „objektais“. Iš šios situacijos man beliko tik ieškoti „Avarinio išėjimo“ apniūkusiame danguje autobusu važiuojant į Šančius.  (L. Drazdauskaitė)
Parodos galerijoje „Meno parkas“ veiks iki 2017 m. sausio mėn. 12 d.
Parodos yra galerijos projekto "Kaunas.LT" dalis.
Dalinai parodų įgyvendinimą remia Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos kultūros ministerija, Kauno miesto savivaldybės programa "Iniciatyvos Kaunui".

Galerijos ekspozicinių erdvių darbo laikas:
II-V 12-18:30
VI 11-16

„Meno parkas“, Rotušės a. 27, 44279 Kaunas                                     

www.artsy.net/meno-parkas   
www.menoparkas.lt                                                                                  www.facbook.com/galerija.meno.parkas
[email protected]                                                                           www.instagram.com/menoparkasgalerija    
                                                                                                                      www.twitter.com/galerijamenopar

Priešvelykinėmis šių metų savaitėmis Vilniaus „Arkos“ galerijoje veikė tapytojo Arvydo Baltrūno personalinė paroda „Sidabriniai+“. Ją galima pavadinti tapytojo pamėgto sakralinio žanro interpretacijų apžvalga, apimančia maždaug dvidešimties metų jo kūrybos laikotarpį. Kolekciją sudaro tapybos darbų serijos, nutapytos 1989–1994 ir 2015–2017 metais. Dabar ši paroda veikia „Galerijoje XX“ Panevėžyje, rugpjūčio pabaigoje ją numatyta eksponuoti „Klaipėdos galerijoje“.

Religinė tema šio tapytojo kūryboje yra besitęsianti, nuolat esanti šalia kitų jo plėtojamų temų ir motyvų. Ji yra tarsi harmoningo, ramaus, sukaupto tikrovės matymo išraiška, o gal ir nerimastinga tokio išsipildymo paieška. Vaizduojamieji siužetai neapauginami asmeniniais ar buitiniais motyvais, vyrauja labai paprastos, krikščioniškąją ikonografiją perteikiančios biblinių siužetų scenos (įkvėpimo tapytojas semiasi iš senųjų meistrų, ypač El Greco). Paveiksluose – viena ar dvi figūros simboliniame fone („Apreiškimas“, 1992 m., „Gundymas ant šelmens“, 1990 m.), centruota kompozicija su kryžiumi ar kalno simboliais, minios ir figūros motyvai („Pasirodymas žmonėms prie Jordano“, 1993 m., „Gimusiojo pasveikinimas“, 1990 m.).

Neseniai VDA įvyko su paroda „Jauna Kauno tapyba“ susieta konferencija, ir joje iškeltas klausimas, ar jauna lygu nauja. Konferencijos tikslas – aptarti tapybos naujumo prielaidas – lyg ir suponuoja tapybos reflektyvumo šiandien problemą apskritai. Iš pirmo žvilgsnio siekis aptarti, ar jauna reiškia nauja nūdienos tapybos kontekste, daugiausia apibrėžia tapybos pozicijų jos pačios lauke problemas. Nauja, nes strategiškai nauja, nauja, nes šiek tiek kitaip, nauja, kad ir trumpam, nauja, nes naujoje vietoje – nauja lygu svarbu. Naujumas, diachroniškai slenkanti meno praktikų transformacijos norma, kad ir įtaigiai išardyta ar vis dar inertiškai ardoma ir nebetekusi reakcijos į prieš tai buvusias meno praktikas galios, iš naujo perklausia, ar naujas meno kūrinys yra aktualus. Tad klausimą, ar jauna-nauja tapyba yra aktuali, iš laukymės tarp Vilniaus ir Kauno vertėtų perkelti į bendrą Baltijos šalių lauką, vėliau į Rytų Europos, bendrą Europos, JAV ir toliau – į platesnį Vakarų meno istorijos lauką. Neišsitenkant jame, dera kreiptis plačiau, į šiuolaikinę vizualiąją kultūrą. Ar jauna yra nauja turbūt reikia pažvelgti istoriškai. Ar jauna buvo nauja iki ir po konceptualiojo meno posūkio?

Įprasta, kad renginiai, kuriuos organizuoja Britų taryba, visuomet pasižymi ir sumanymų aktualumu, ir nepriekaištinga vadyba. Manau, šis faktas ir dalykiniai kontaktai, kurių vienaip ar kitaip turėjo ne vienas iš mūsų, lėmė parodos populiarumą – iš tikrųjų kompaktiška naujos tapybos iš Jungtinės Karalystės ekspozicija ŠMC sudomino nemažai žiūrovų. Be to, esame ne tik rašytojų, bet ir tapytojų šalis, tad visada žinome, ką, kaip ir kodėl šių meno šakų kontekstuose reikia daryti...

Nepriekaištinga renginio reprezentacija išties atveria ne vieną galimybę, skatinančią savaip apžiūrėti ir perprasti parodą. Dažnai žiūrėti solidžių ir ambicingų dailės projektų einame nusiteikę dvejopai – viena vertus, mėgstame patys atrasti tiesą, intuityviai klaidžiodami ekspozicijos labirintais su šiandien madingu kūrinių išdėstymo planu, ir tik po to ieškome (arba ne) papildomos informacijos (priklauso nuo to, kiek asmeniškai ar instituciškai renginys yra svarbus), įsigyjame parodos katalogą, naršome internete ir pan. O kartais elgiamės priešingai – iš anksto ruošiamės „sakraliam“ susitikimui su kūriniais ir namų darbus atliekame dar prieš akistatą su originalais.

Kiekviena paroda yra diskusija, ypač jeigu kalbame apie gerai surežisuotą kolekcinę ir ekspozicinę struktūrą (gera laikau tokią, kuri išryškina tam tikras problemas bei aktualijas). Būtent tokia yra paroda „Jauna Kauno tapyba“, kuruota kauniškės VDA Tapybos katedros vedėjos Aušros Vaitkūnienės. Paroda yra diskusinio pobūdžio, nes kelia daugiau klausimų nei pateikia atsakymų. O kaipgi kitaip, jeigu visa tai užprogramuota net pačioje pavadinimo ir koncepcijos formuluotėje! Sąvoka „jaunas“ yra probleminė savaime, nes jaunu širdyje visiškai motyvuotai gali jaustis net ir pagyvenęs šimtą metų. Imkime pavyzdžiu kad ir klasiką Tizianą, savo jauniausius – novatoriškiausius – darbus sukūrusį gyvenimo saulėlydyje, einant aštuoniasdešimtuosius. Jauni pagal pasinius duomenis lygiai taip pat gali būti senais vilkais...

Jaunos Kauno tapybos paroda yra institucinė, joje pristatoma Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto tapybos paskutinių kursų studentų, „šviežių“ absolventų kūryba – t.y. tų, kurie tos akademinės bambagyslės su savo alma mater ir konkrečiais dėstytojais – profesoriais, docentais ar lektoriais – dar nėra nutraukę. Tad labai korektiškas pasirodė sumanymas prie kiekvieno darbo etiketėje nurodyti ne tik jo autorių-kūrėją, bet ir kuratorių-vadovą. Per privatų pokalbį tapytoja Elena Balsiukaitė-Brazdžiūnienė taikliai pasakė, kad ne viename darbe jaučiasi koreguotojo rankos prisilietimas. Iš tiesų – dalies jaunųjų autorių atvejais nevertėjo net pažymėti, kad šio ar kito studento dėstytojas yra Pranas Griušys ar Jūratė Jarulytė, nes tai puikiai matosi net ir plika, pedagoginio proceso tiesiogiai nestebėjusia akimi. Beje, po nesenų institucinių peripetijų, kuriose esama ir komiškų, ir tragiškų elementų (nesinori gilintis, nes tai nėra susiję konkrečiai su tapyba, tačiau regisi, jog netikęs juokelis išprovokavo skausmingesnių precedentų analizę), parodos metu visai smalsu buvo aiškintis, kuriuos kūrinius sukūrė vaikinai, o kuriuos – merginos. Vis dėlto prigimtiniai lytiškumo dalykai be galo jaučiasi tapyboje. Vyriška ji – kietesnė, net šiurkštesnė, moteriška – lengvesnė ir subtilesnė, panašiai kaip skiriasi dorėninio bei jonėninio orderių kolonos. Ir taip tiesiog yra.

Jei menotyrininkas Vidas Poškus rašo giriamąją recenziją apie savo žmonos tapybą, nebijodamas motyvuoti tuo, kad ją myli ir (todėl?) jos kūriniai atrodo puikūs, tai aš sakau: eina sau visi interesų konfliktai, aš irgi galiu rašyti apie paties Vido parodą „nePApabaigta tapyba“, nes ja džiaugiuosi, nors ši eksponuojama mano namų galerijoje. Kaip rašo autorius:

„Pasakymą nePApabaigta tapyba galima vertinti ir suprasti keliomis prasmėmis. Pirmas dalykas, kartais tampantis probleminiu klausimu, ir su kuriuo susiduria ne vienas, tapantis ne klasikinės – daugiasluoksnės tapybos būdais, glūdi kur tapybos pradžia ir, ypač – kur jos pabaiga? Šių eilučių, o ir eksponuojamos tapybos autorius kūrybinio proceso metu dažnai daro pauzes, stabtelna, galop stoja, mąstydamas, jog galėtų dar dirbti, tačiau verta sustoti. Tad šioji tapyba iš tiesų yra „nepabaigta“ (...). Kita vertus, nePAbaigtumas visame šiame žaidime turi ir literatūriškai konceptualų aspektą. Ne vienoje kompozicijoje apropriacijos bei citavimo būdais yra pasinaudojama Lietuvos dailės klasikų – tokių kaip Jono Zenkevičiaus, Vincento Smakausko ir kitų – piešiniais bei eskizais. Sąmoningai naudojami tapyboje nerealizuoti (nepabaigti) objektai, juos tiesiog Pabaigiant ir įpučiant kitokios – poškiškos dvasios.“
 

 Kažkas keičiasi. Nežinau, ar gatvėje sutiktų žmonių veidus sutraukia šaltis, ar nerimas dėl ateities. Bet jo slaptasis pamušalas – praeitis. Ypač kai visą savaitgalį pradrebi namuose laukdamas, kada gi pagaliau įjungs šildymą, už kurį vos pajėgsi sumokėti. Guodžia tiktai blokados prisiminimas – tada be šildymo ir karšto vandens prakentėme daug ilgiau. Rudeninis laukimas – sovietmečio struktūrinis paveldas. Matau, kad jaunimui įdomu tyrinėti tą „egzotišką“ laiką. Kai kam jis – prarastas rojus. Bet daugeliui tai – košmaras, kuriame bijome atsibusti suvokę, kad laisvė tebuvo sapnas. Šios mintys painiojasi klausantis kalbų apie sovietinio „paveldo“ išsaugojimą, jos persekiojo mane ir kelionėje į Taliną, kur vyko trijų Baltijos valstybių fotografijos paroda „Šaltas vanduo“ – vienas iš Fotografijos mėnesio renginių (http://www.fotokuu.ee). Ten sovietmetis tebuvo duslus dundesys, visiems lyg niekur nieko kalbantis apie fotografijos virsmus 9-ajame dešimtmetyje. Žiūrint iš Talino, Lietuva buvo šio proceso išeities taškas. Tačiau dvi tuo pat metu Vilniuje veikusios parodos papildė Taline sukurtą vaizdą. Todėl pradėsiu nuo čia.