Kieti pasaulio kontūrai

Luko Marciulevičiaus paveikslus jau teko matyti ir įsiminti. Neseniai parodinėse erdvėse debiutavusio tapytojo pasaulėvaizdis man pasirodė patrauklus, mąslus ir elegantiškas. Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto absolvento darbai parodoje „Daiktai“, eksponuojami galerijoje „The Room“, nors formaliai „mažakalbiai“, man pasirodė esantys kitų nei Vilniaus mokyklos tendencijų pavyzdys.

Kurti abstrahuoto pasaulio vaizdinius nėra lengva, tam reikalingas ypatingas spalvinis jautrumas, formos pajauta. Amerikiečių ir europiečių abstrakcionistai, hard edge stilistiką naudoję tapytojai savo inspiracijų šaltiniu laikė budistines praktikas, meditacijas. Manau, kad ir Lukas imasi aplinkos kontempliavimo, išorinio pasaulio refleksijas sieja su autorefleksijomis, per supaprastintą formą, siluetą skelbia savo santykį su pažiniu ir nepažiniu jausenos, mąstysenos, matymo lauku.

Nors paroda vadinasi „Daiktai“, daiktiškumo autoriaus paveiksluose mažai, tai daugiau „susitarimo reikalas“, nes įpaveikslintame menininko pasaulyje, nors jis ir labai suabstraktintas, minimalus, taupus detalių, žiūrovas puikiausiai atpažins aplinkos, peizažo refleksijas, „daiktų“ kontūrus, siluetus arba net piktogramomis virstančius objektus, to paties peizažo elementus – medžius...

Minimaliomis priemonėmis, linijos geometrija ir aktyvios spalvos segmentais tapytojas konstruoja savo pasaulį, savo autentišką realybę, kurią reikia ne tik matyti, bet ir „mąstyti“. Kaip minimaliomis priemonėmis sukonstruoti peizažą? Atrodo, kad gana paprasta, jeigu peizažo kūrimo pagrindu imsime horizonto liniją, tik reikia ją pajusti, tarsi „padėti į vietą“, o čia ir prasideda abstraktaus vaizdavimo subtilybės, nes tam reikia tikros meninės juslės, jautraus žvilgsnio ir talento.

Tapytojo paveikslai turi visus geram kūriniui būdingus elementus. Spalvinių niuansų darna jo paveiksluose maloni akiai, išgrynintos formos, spalvinių segmentų geometrija nuteikia meditatyviai, spalvos tarsi skleidžia rimtį, o kai kurie darbai dar ir vilioja savo ramybe. Nevengiama ir kontrastų, jau minėto piktograminio ženkliškumo, bet jis taupus, elegantiškas ir tikrai daug pasakantis, kad ir itin taupiomis kontūro bei spalvinėmis priemonėmis. Medžiai, elektros stulpai, gal kalnų keteros, kryžkelės, dangaus šviesulys horizonte, horizontas... Ir spalvinių dermių kontrastai, puikiai pajaustas kompozicinis balansas – stiprioji jauno tapytojo savybė.

Matydama nemenką stilistinį, kokybinį ir motyvacinį menininko progresą, lygindama su pirma personaline paroda, girdėdama, kad turi daug naujų idėjų, tikiu, kad Lukas tikrai nebesugrįš prie „lietuviškojo ekspresionizmo“ stilistikos, ieškos gal „minkštesnių“, gal ir dar „kietesnių“ tapybinių dermių.

Paroda veikia iki balandžio 9 d.