Vakarą prieš apžiūrint parodas keleivių prieplaukoje-kavinėje per televizorių stebėjome žiemos olimpiados atidarymą, kur kaip ir milijonai kitų žmonių sunerimom, ar snaigės nevirtimas penktu olimpiniu žiedu yra oriai nacijai skaudi klaida, ar paslaptingos reikšmės dizaino elementas. Eisenoje mojo sportininkai ir žinojau, kad parodų rūmuose laukia Adomo Danusevičiaus nutapyti atletai, realybė ėmė atrodyti surežisuota, o susidūrus su masinėmis scenomis beveik visada pasidaro įdomu, kaip jaučiasi pavienis žmogus.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ||
![]() | ![]() |
Gotikinio mūro fragmentai, bizantinės sienų tapybos nuotraukos, stebuklingos Dievo Motinos atvaizdas, karališkai ant pagalvėlių paguldyta auksu ir sidabru žėrinti juvelyrika, o dar besikeičiantys bažnyčios vaizdai dviejuose ekranuose – Trakų bažnyčios XV a. skirtoje parodoje tarp pagundų sunku išsirinkti, nuo ko pradėti. Vis dėlto plačiomis, blizgančiomis, viskuo besistebinčiomis (kaip lemūro!) akimis ekspozicijoje sukdama bene trečią ratą, pagaliau pradedu atgauti tai, kas primena sveiką nuovoką, ir netrunku įsitikinti, kad šiame „gausybės rage“ vyrauja anaiptol ne kvaitulys, o logika ir nuoseklumas.
![]() | ![]() | ![]() |
![]() | ![]() |
Metinį festivalių ciklą tradiciškai pradedantis Tarptautinis Roterdamo kino festivalis (IFFR) šiemet patyrė netikėtą nuostolį: nebaigusį rengti programos, jo meninį direktorių Rutgerį Wolfsoną ištiko sunki liga. Galbūt todėl IFFR atrodė kiek sumenkęs, nors jo dienos (sausio 22 – vasario 2) tekėjo kaip įprasta: vyko vaidybinių ir trumpo metražo filmų konkursai, veikė informacinės sekcijos ir teminiai rodymai. Tik svečių ir žiūrovų pastebimai sumažėjo. Idėjinis 43-iojo festivalio branduolys buvo Wolfsono dar spėta sudaryti programa „Europos valstybė“ – turnė po ES šalis, mėginant įvertinti jų autorinio kino patirtis, tarp kurių dominavo imigrantų problemos.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Gerai, techniškai, švariai ir nepriekaištingai groti tikrai neužtenka. Mažų mažiausiai reikia dar rasti raktą į tą muziką, kurią atlieki, nes šiandien jau turime susikūrę „štampus“ kiekvieno muzikinio stiliaus atlikimui. Klausytojas, atėjęs į koncertą, dedasi žinąs, kaip reikia atlikti vieno ar kito amžiaus, stiliaus, žanro muziką. O atlikėjas, laužantis įprastą stereotipą, stiprokai rizikuoja būti nesuprastas publikos. Tam reikia daug drąsos ir pasitikėjimo, kad elgiesi teisingai.
![]() | ![]() |
Šių metų vasario 4 d. brolių Liumjerų centre Maskvoje atidaryta didžiulė fotografijos paroda „Vietos genijus. Lietuviškos fotografijos klasika“. Čia rodomi lygiai 212 penkiolikos žymiausių XX a. antrosios pusės lietuvių fotografų darbų – Romualdo Augūno, Mariaus Baranausko, Vitalijaus Butyrino, Rimanto Dichavičiaus, Audriaus Zavadskio, Jono Kalvelio, Algimanto Kunčiaus, Vito Luckaus, Aleksandro Macijausko, Antano Miežansko, Romualdo Požerskio, Romualdo Rakausko, Vaclovo Strauko, Antano Sutkaus, Virgilijaus Šontos. Ši paroda neoficialiai pažymėjo 45-erių metų sukaktį nuo 1969 m. Maskvoje įvykusios parodos „9 Lietuvos fotografai“ bei „Lietuvos fotografijos mokyklos“ įvardinimo atsiradimo.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Grožis vis dėlto – skonio reikalas. Daug apie jį neprišnekėsi, o ir argumentų jo buvimo arba trūkumo įrodymui saujomis neprirankiosi. Arba galima šį žodį pakeisti kuo nors kitu, arba ne. Pavyzdžiui, dažnai sakoma, kad Vaižganto kalba graži, bet vietoj to galima sakyti vaizdinga, turtinga ir panašiai – tai ir yra jos grožio įrodymas. Grožio supratimas – gana išsemta tema, ir nieko naujo čia neverta ieškoti, o ir to, kas visiems žinoma, kartoti nederėtų. Tačiau niekaip negaliu nuo šio savaime dar nieko nereiškiančio būdvardžio atsitraukti, kai bandau įsigilinti į Gabrielės Tuminaitės režisuotas Juozo Tumo-Vaižganto „Dėdes ir dėdienes“.
![]() | ![]() |
Džiaugiuosi neseniai sau atradusi vieną puikų XX a. Amerikos rašytoją – Isaacą Bashevį Singerį, dažnai įvardijamą genijumi, apdovanotą Nobelio premija. Jis laikomas vienu svarbiausių Amerikos jidiš autorių, neprilygstamas savo žodžio ritmika, vaizdų gyvumu, minties gilumu ir panašiai. Verta atkreipti dėmesį ir į be galo įtaigiai Singerio kuriamus moterų paveikslus; iš jų galima būtų išskirti kelis itin ryškius tipus.
![]() | ![]() |
Berlinalė veikia kaip gerai suteptas mechanizmas. Peržiūros nevėluoja, garsas ir vaizdas nestringa, eilės prie bilietų ar į sales juda greitai. Panašų įspūdį palieka ir konkursinės programos filmai: atrodo, kad kino konvejeris veikia sklandžiai ir ne vienas originalesnis sumanymas nelieka neišnaudotas – dalis konkursinių filmų gimė jų kūrėjams gerai apsvarsčius vieno ar kito garsaus filmo ypatybes.
![]() | ![]() |
Vasarį prapliupus nežiemiškam lietui, atsidarė kiek neįprasta, savotišką tapybos naivumą skleidžianti paroda. Medicinos bibliotekos fojė žinoma kaip erdvė, kurioje kūrybą pristato į tapybos elitą nesiorientuojantys, savaip šią meno rūšį vystantys Vilniaus dailės akademijos absolventai ir kiti dailininkai mėgėjai. Paroda sudomino dėl mažo precedento. Tapytojas Gustas Jagminas patyrė mažytę „dezinfekciją“ savo kūrybos atžvilgiu. Medicinos bibliotekos kuratoriai sureagavo į autoriaus siekį paskleisti „Pussy Riot“ bylos atgarsius tapybos kalba. Nelaukiant ryškesnių sąmokslo teorijos patologijų šioje valstybinėje įstaigoje, tapytojas sutiko atsakyti į keletą klausimų apie kūrybines nuostatas, lūkesčius ir dabarties meno, paremto šiuolaikiniu folkloru, perspektyvas.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |