7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Genijaus peleninė ir gimnasto vienatvė

Dali, Danusevičius ir O’Kane’as Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro parodų rūmuose

Monika Krikštopaitytė
Nr. 6 (1067), 2014-02-14
Dailė
Adomas Danusevičius, iš ciklo „Nekalti prisilietimai“. 2013 m.
Adomas Danusevičius, iš ciklo „Nekalti prisilietimai“. 2013 m.

 

Vakarą prieš apžiūrint parodas keleivių prieplaukoje-kavinėje per televizorių stebėjome žiemos olimpiados atidarymą, kur kaip ir milijonai kitų žmonių sunerimom, ar snaigės nevirtimas penktu olimpiniu žiedu yra oriai nacijai skaudi klaida, ar paslaptingos reikšmės dizaino elementas. Eisenoje mojo sportininkai ir žinojau, kad parodų rūmuose laukia Adomo Danusevičiaus nutapyti atletai, realybė ėmė atrodyti surežisuota, o susidūrus su masinėmis scenomis beveik visada pasidaro įdomu, kaip jaučiasi pavienis žmogus.
 
Paroda „Kamufliažinis vyriškumas“ (kuratorė – Laima Kreivytė), regis, irgi kaip tik tuo domisi, spėlioja, leidžia nujausti per kūrinių pavadinimus: „Gimnasto vienatvė“, „Nekalti prisilietimai“, „Meilės trikampis“. Arba per prisilietimus, kurie drobėse sukurtose situacijose atrodo nekalti, vieši, leistini, bet įsivaizduoti ant kūno nueina šiurpuliukais per šonkaulius, stuburą ir įjungia nervų centrus, kurie gali išduoti toleruojamą padorumą, kad ir ką tai reikštų. Danusevičiaus vaizduojami vyrai stafažiški ir, nors keista, – jaučiantys. Kūnų piramidėse paprastai niekam nerūpi asmeniniai jausmai, čia individai turi užmiršti save, susitelkti į bendrą tikslą, bet tapytojas sugeba priminti, kad šie kūnai gyvi, reaguojantys. Tai sekundės, kai pamatai / pajunti save iš vidaus, savo padėtį aplinkos atžvilgiu, įsigilini į santykį su aplinkiniais. Žiūrovas priešais jo darbus irgi tarsi atsiduria keistame artume, lyg troleibuse kas nors ne savo noru per glaudžiai prisišlietų ir beveik prieš savo valią imtum galvoti apie to žmogaus gyvenimą, pojūčius, mintis. Dar kebliau, jei įsiveltų vienpusė ar abipusė fizinė trauka. Darbai kalba ir apie tai, kad erosas labiau ištinka, nei gali būti planuojamas, jis kaip mitologinis sutvėrimas nardo oru, elgiasi savavališkai, pasirodo tik akimirkos dalį. Veltui moralistai ir suaugusiųjų visuomenių inžinieriai mano, kad jie gali derėtis su šia jėga.  
 
Sporte svarbus atviras, rodomas kūno grožis, galia ir sportininko individualumas turi derėti su normatyvais, taisyklėmis. Viskas čia reglamentuota, todėl galima vadinti režimu. O uniformos ir unifikavimas kartais iki patologijos didina troškimą tapti išskirtiniam. Sovietinių laikų žmonės tai puikiai žino: vienodi treningai, tipiniai butai, menkos galimybės įsigyti ką nors, ko neturi kaimynas, auksinių rankų fenomenas, keliautojo, ekscentriško menininko ir užsieniečio auros efektingumas. Todėl visai nekeista, kad Salvadoro Dali – ekstremalaus originalo, savo individualumo apologeto – kuklios apimties litografijų, keramikos, skulptūros, medalių paroda „Materialusis siurrealizmas“ taip aktyviai lankoma. Net ne aktyviai, o obsesiškai – prie kiekvieno kūrinio stovi po vieną, kartais po du žiūrovus, jie pagarbiai lyg prie bažnytinių relikvijų šnabždasi, ilgainiui kyla jausmas, kad iš tiesų eksponuojamos šventojo menininko kūno dalys. Truputį komiška, kai „tikintieji“ užtrunka prie genijaus ištįsusiu laikrodžiu dekoruotos peleninės arba keraminės plytelės su jūros žvaigžde, prie kurios niekas neitų, jei ji būtų ūkinių prekių parduotuvėje. Šlovės galia prieš mane stojo grynu pavidalu. Siurrealizmas kaip šuolis iš realybės vis dar jaudina žmones.
 
O ir be trečiaeilės svarbos objektų parodoje buvo ką pažiūrėti – iliustracijų ciklas „Dieviškoji komedija“ (1951–1960), Pedro Antonio de Alarcono apysakos „Trikampė skrybėlė“ („El sombrero de tres picos“) ir to paties pavadinimo baleto iliustracijos (1959) meistriškos ir vertos apžiūros. Tik norisi visiems tiems susijaudinusiems žiūrovams pasakyti, kad jiems galėtų patikti ir daugybės Lietuvos menininkų darbai, ne ką prastesni, kartais net geresni. Kita mintis stebint šį žiūrėjimo ritualą – vis dėlto puiki organizatorių strategija atsivežti masalą ir taip atvesdinti minias ir kitoms dviem parodoms. Misija susigrąžinti žiūrovus į parodų rūmus vyksta sėkmingai, ir Vilniui gal verta to pasimokyti. Šia prasme parodos kaimynams labai pasisekė.
 
Trečioji paroda „And Time Begins Again“ – airių menininko Eamono O’Kane’o piešiniai ir instaliacijos – didžiausia ir išsamiausia. Ji organiškai tiko Klaipėdai, bent jau vilniečio žiūrovo akimis, nes važiuodamas į jūros pusę visada tikiesi sąlyčio su gamta. Menininkas „apsėstas“ medžių – nuo jų pavidalų įvairovės, pritaikymo, sklaidos kultūroje, legendų ir pasakojimų iki molekulinės formulės, kurią taip pat mėgina pritaikyti kultūrai. Atrodo, kad O’Kane’as yra gaivališkos gamtos pusėje, ekspozicija primena gamtos invaziją į kultūrą. Fantazijos apie tai, kad žmonėms nustojus veikti gamta atsiimtų (ir, anot mokslininkų, gana gretai) erdvę, nėra nauja, tačiau menininkas leidžia jai priartėti, prisideda prie jos išsipildymo kuriamomis regimybėmis.
 
Videoinstaliacijoje rodomuose apleistuose šiltnamiuose būtent tai ir vyksta: sniegas laužia stogą, augalai savo gležnais kūneliais spiečiasi, stumia ribas tykiai, nepastebimai, užtikrintai. Fone dundena Samuelio Becketto „Bereikalingų tekstų“ („Text for nothing“, 1958) žodžiai, man nuskambėję kaip pasidavimas tam, kas turi įvykti, ir atsisveikinimas su tuo, kas turi baigtis. Didžiojoje salėje išsikerojusi instaliacija iš įvairiaformių medžio gabalėlių žada dekonstrukciją arba demonstraciją, kiek iš vieno medžio galima išgauti, tačiau padarą supantys medžių (su pastatais ir be jų) piešiniai gaivališkai sugrąžina gamtos dominavimą erdvėje. Tame darbų miške dar stovi daug molbertų, kur vaikai ir suaugę daugina medžių vaizdus. Šioje parodoje vaikai jaučiasi kuo puikiausiai, lyg miške.
 
Danusevičiaus ir O’Kane’o parodos keistai susijungia hole, kur vienas prieš kitą stovi jų darbai, vaizduojantys žmones uždengtomis galvomis: Adomo „Nuo sutemų iki aušros“ (2013) ir Eamono „Dvigubi portretai“ (2014). Gal tokį eksponavimą galima vadinti drąsiu, nes neįsižiūrėjęs žiūrovas gali supainioti, kuris yra kuris, tačiau iškart yra aišku, kad menininkai kviečia naudotis intuityviuoju supratimu. Kita vertus, abu autoriai nemenkai remiasi filosofija ir intelektu, tačiau be intuicijos jų kūrinių suvokimas būtų neįmanomas, o intelekto dalyvavimas – papildomas. Na o Dali čia veikia kaip žiūrovų donoras, ir dar kartą šlovė jam už tai!
 
S. Dali paroda veikia iki vasario 28 d., A. Danusevičius ir E. O’Kane’o – iki kovo 13 d.
Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro parodų rūmai (Bažnyčių g. 4, Klaipėda)
Dirba trečiadieniais–sekmadieniais 11–19 val.

 

Adomas Danusevičius, iš ciklo „Nekalti prisilietimai“. 2013 m.
Adomas Danusevičius, iš ciklo „Nekalti prisilietimai“. 2013 m.
Adomas Danusevičius, „Voras“. 2013 m.
Adomas Danusevičius, „Voras“. 2013 m.
Adomas Danusevičius, „Anonimai“. 2012 m.
Adomas Danusevičius, „Anonimai“. 2012 m.
Adomas Danusevičius, ekspozicijos fragmentas. N. Jankausko nuotr.
Adomas Danusevičius, ekspozicijos fragmentas. N. Jankausko nuotr.
Adomas Danusevičius, ekspozicijos fragmentas. N. Jankausko nuotr.
Adomas Danusevičius, ekspozicijos fragmentas. N. Jankausko nuotr.
Adomas Danusevičius, ekspozicijos fragmentas. N. Jankausko nuotr.
Adomas Danusevičius, ekspozicijos fragmentas. N. Jankausko nuotr.
Adomas Danusevičius, ekspozicijos fragmentas. N. Jankausko nuotr.
Adomas Danusevičius, ekspozicijos fragmentas. N. Jankausko nuotr.
Adomas Danusevičius, ekspozicijos fragmentas. N. Jankausko nuotr.
Adomas Danusevičius, ekspozicijos fragmentas. N. Jankausko nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. N. Jankausko nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. N. Jankausko nuotr.
Eamon O’Kane, ekspozicijos fragmentas. N. Jankausko nuotr.
Eamon O’Kane, ekspozicijos fragmentas. N. Jankausko nuotr.
Eamon O’Kane, ekspozicijos fragmentas. N. Jankausko nuotr.
Eamon O’Kane, ekspozicijos fragmentas. N. Jankausko nuotr.
Eamon O’Kane, ekspozicijos fragmentas. N. Jankausko nuotr.
Eamon O’Kane, ekspozicijos fragmentas. N. Jankausko nuotr.
Eamon O’Kane, ekspozicijos fragmentas. N. Jankausko nuotr.
Eamon O’Kane, ekspozicijos fragmentas. N. Jankausko nuotr.
Eamon O’Kane, ekspozicijos fragmentas. N. Jankausko nuotr.
Eamon O’Kane, ekspozicijos fragmentas. N. Jankausko nuotr.
Eamon O’Kane, ekspozicijos fragmentas. N. Jankausko nuotr.
Eamon O’Kane, ekspozicijos fragmentas. N. Jankausko nuotr.
Eamon O’Kane, ekspozicijos fragmentas. N. Jankausko nuotr.
Eamon O’Kane, ekspozicijos fragmentas. N. Jankausko nuotr.
Eamon O’Kane, ekspozicijos fragmentas. N. Jankausko nuotr.
Eamon O’Kane, ekspozicijos fragmentas. N. Jankausko nuotr.