Berlinalė veikia kaip gerai suteptas mechanizmas. Peržiūros nevėluoja, garsas ir vaizdas nestringa, eilės prie bilietų ar į sales juda greitai. Panašų įspūdį palieka ir konkursinės programos filmai: atrodo, kad kino konvejeris veikia sklandžiai ir ne vienas originalesnis sumanymas nelieka neišnaudotas – dalis konkursinių filmų gimė jų kūrėjams gerai apsvarsčius vieno ar kito garsaus filmo ypatybes. Edwardo Bergerio filmo „Džekas“ („Jack“) herojus primena brolių Dardenne’ų „Berniuką su dviračiu“; tik jo kūrėjams pristigo subtilumo ir gilesnių įžvalgų. Jauna ir infantili Džeko mama dažnai palieka ji su jaunesniu broliuku, o pati išsirengia į tikros meilės paieškas. Įsikišus socialinėms tarnyboms, Džekas atsiduria vaikų namuose, ilgisi brolio. Bet po sunkaus incidento pabėgęs iš ten, jis su broliu kelias dienas blaškosi po miestą. Neradę raktų nuo namų, vaikai miega apleistame automobilyje, vagiliauja. Režisierius pernelyg nedramatizuoja situacijos. Džekas – tikrai geras ir atsakingas vaikas. Jis net labiau už mamą moka rūpintis broliuku, bet Džeko charakteris visą filmą nesikeičia, o atviras finalas, kai berniukas nusprendžia grįžti į vaikų namus, tik dar labiau paryškina filmo seklumas. Keliuose Dardenne’ų filmuose („Vaikas“, „Berniukas su dviračiu“) įdomiai plėtota jaunų tėvų infantilumo, atsakomybės stokos ir džiaugsmo paieškų tema pakimba ore, keli socialinės kritikos akcentai – taip pat. Tačiau iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad filmas gvildena opią socialinę problemą. Matyt, to ir užteko, kad jis būtų atrinktas į konkursą.
Pernai pasaulyje ir net pas mus nuskambėjusi Ulricho Seidlio trilogija, tiksliau, jos dalis „Tikėjimas“, taip pat sulaukė sekimo. Dietricho Brueggemanno „Kryžiaus kelias“ („Kreuzweg“) – filmas apie tai, kaip fanatiškas tikėjimas luošina ir net naikina žmones. Jaunas režisierius gana tiesmukai herojų žodžiais ir siužetu pasako viską, ką reikėjo patiems suprasti žiūrint Seidlio „Tikėjimą“.
„Kryžiaus kelio“ herojė paauglė Marija auga tikinčiųjų šeimoje, kuri priklauso kažkokiai atšakai, neigiančiai Antrojo Vatikano susirinkimo nuostatas. Marijos motina – tikras monstras. Ji draudžia dukteriai dainuoti bažnytiniame chore, kuris gieda ne tik Bachą, bet ir gospelus, nuolat įtarinėja Marija meluojant, kelia jai scenas, pyksta, trumpai tariant, nuosekliai diegia jai kaltės jausmą. Mamos fanatizmui antrina kunigas, kuris filmo pradžioje dėsto Marijai ir kitiems vaikams, kad jie turi būti Kristaus kareiviai ir kovoti su nuodėmėmis, roko muzika ir kitokiomis šiuolaikinio pasaulio pagundomis.
Žiūrėdama filmą vis pagalvodavau, kad „Kryžiaus kelias“ – idealus antireliginis filmas. Sovietmečiu jis, ko gero, būtų sukėlęs tikrą furorą. Žinoma, išskyrus vieną pabaigos akcentą, kuris man pasirodė visiškai dirbtinis. Mat Marija, kuri po kunigo kalbų nusprendė pasiaukoti Dievui, kad šis išgydytų jos sergantį brolį, miršta nuo išsekimo, bet kaip tik tą akimirką pagaliau pirmuosius žodžius ištaria jos ketverių metukų brolis. Stebuklas? Matyt, kad taip. Tik jau labai dviprasmiška.
Formos požiūriu filmas daug nuoseklesnis. Kiekviena jo dalis iš esmės yra vienas ilgai trunkantis kadras, dalys pavadintos kaip Kristaus kryžiaus kelio stotys. Filmą ir sudaro tiek kadrų, kiek yra kryžiaus kelio stočių (stacijų).
Bent jau iki šiol (rašau pirmadienio vakare) didžiausias Berlinalės įvykis yra pilna ne konkurse parodytos pirmosios Larso von Triero „Nimfomanės“ („Nymphomaniac Volume I“) versija. Žinoma, apie tikrąjį filmo mastą bus galima kalbėti, kai pamatysiu abi jo dalis, bet jau pirmoji atskleidžia ir režisieriaus sumanymą, ir pačiam von Trierui, matyt, dabar svarbiausias temas.
Kaip ir dauguma von Triero filmų, „Nimfomanė“ palieka dviprasmišką įspūdį. Viena vertus, režisierius laisvai naudojasi visomis šių dienų kino kalbos galimybėmis – integruoja į filmo vaizdą užrašus, fotografijas (įspūdinga vyriškų lytinių organų galerija), multiekrano galimybes, herojės tėvo mirties epizodą filmuoja nespalvotoje juostoje, prisiminimus iliustruoja kronikos kadrais, filme yra ir „paskaitėlių“ apie matematiką, lapidariškai paaiškintas Bacho polifonijos principas ir pan. Von Trieras nuolat keičia pasakojimo toną ir ritmą, nuo lyrikos laisvai pereina prie grotesko – Uma Thurman su neslepiamu pasitenkinimu vaidina paliktą žmoną, kuri atsitempia pas vyro meilužę tris berniukus ir suvaidina visiems tikrą spektaklį. Nuo grotesko – prie tikro realististinio ar net natūralistinio kino priemonėmis kuriamos tragedijos tėvo mirties epizode.
Kita vertus, vis pagalvodavau, kad jaučiuosi taip, lyg žiūrėčiau šiuolaikinę vienos iš markizo de Sade’o herojų istorijų versiją. Juolab kad ir Charlotte Gainsbourg vaidinama Džo iš pat pradžių tvirtina, kad nori apie save papasakoti viską.
Tai ji sako Stellano Skarsgårdo Zeligmanui – pagyvenusiam vyriškiui, kuris lietingą vakarą išėjo nusipirkti žydiškų skanumynų į krautuvėlę netoli namų, o grįždamas pamatė gatvėje gulinčią sumuštą Džo. Parsivedęs ją namo, Zeligmanas paguldo moterį į lovą ir klausosi jos pasakojimų. Nors lova – ne daktaro Freudo kušetė, o Zeligmanas – tik tarp knygų gyvenantis keistuolis, kalbasi jie apie depresiją, pasirinkimą, Dievą, laisvę... Galima spėti (nes neaišku, kas vyks antrojoje dalyje), kad Zeligmanas tam tikra prasme yra režisieriaus alter ego, nes šis personažas akivaizdžiai atskleidžia ir von Triero baimes, ir jo garsiąją depresiją, ir žydiškus kompleksus, pagaliau ir Džo linija pratęsia režisieriaus apmąstymus apie moteris, kurie prasidėjo bene filme „Prieš bangas“. Žinoma, filmas taip pat plėtoja šių dienų kine tokią svarbią kūno, jo suverenumo temą.
Tačiau ne jis, o Džo yra pagrindinė filmo veikėja. Nuo mažens ji jaučia savo išskirtinumą ir domisi tik seksu. Nepasotinamas geismas ją stumia nuo vieno vyro prie kito, bet jie – tik malonumo suteikimo priemonė, funkcija, kuri turi būti atsieta nuo jausmų. Neatsitiktinai jaunystėje Džo (jauną heroję vaidina Stacy Martin) priklausė sektai, kuri maištavo prieš tai, kad seksas būtų romantizuojamas ir paverčiamas meile. Meilė Džo neegzistuoja, bet įtariu, kad antroji dalis bus ir apie ją, nes pirmosios pabaigoje – vieną įprastą Džo dieną (dešimt orgazmų dieną, 8–9 vyrai naktį) moteris supras, kad nebejaučia nieko.
„Nimfomanėje“, ko gero, ir įdomiausia ta ribų peržengimo, tabu nugalėjimo tema. Von Trieras atvirai provokuoja rodydamas pornografines sekso scenas (finaliniuose titruose daug dublerių, kurie vaidino šiose scenose, pavardžių), bet von Trieras provokavo ir anksčiau, tad ne tai svarbiausia. Ribas peržengianti Džo verčia galvoti apie tai, ką atneša (duoda, atima) begalinė laisvė, kuria naudojasi Džo. Ko gero, logiškas von Trierui atsakymas būtų – depresiją. Bet reikia sulaukti antrosios „Nimfomanės“ dalies.
Von Trieras atvyko į Berlinalę, pasirodė spaudos konferencijoje, fotografavosi, bet nekalbėjo, nedavė interviu. Jis vilkėjo marškinėlius su Kanų palmės šakele ir užrašu „Persona non grata“, taip primindamas savo išvarymą iš Kanų. Berlynas, manau, jo tikrai neišvarys.
