Antradienį (vasario 4 d.) Maskvoje jau šešioliktą kartą įvyko Rusijos kinotyrininkų ir kino kritikų gildijos premijų teikimo ceremonija. Geriausiu 2013 m. filmu pripažintas Aleksandro Veledinskio filmas „Geografas gaublį pragėrė“.
![]() | ![]() |
Steve’as McQueenas turbūt bus pirmasis videomenininkas, laimėjęs prestižinę Turnerio premiją, atstovavęs Didžiajai Britanijai Venecijos bienalėje ir nominuotas „Oskarams“ už trečią savo pilnametražį filmą „12 vergovės metų“ („12 Years a Slave“, JAV, 2013). Neabejoju, kad šis kūrėjas gaus ne vieną statulėlę.
![]() |
Šiuolaikiniams režisieriams vis dažniau filme užtenka vienos minties. Ji gerai sukramtoma, neskubant virškinama per visą filmą, nesukelia nepatogumų ir yra visiems aiški. Tiems, kurie nesupranta, išmintingasis Holivudas mintį dar pakartoja, įdėjęs į kurio nors personažo lūpas. Žinoma, filmas filmui nelygu. Kuris nors režisierius tą mintį pateiks grakščiai, antras sukurs atrakcioną, trečias dar sugebės įtikinti žiūrovą, kad jis ir yra pats tikriausias estetas, sugebantis suvokti didįjį grožį, o ketvirtas ir pats patikės esąs talentingas kūrėjas.
![]() |
Įsivaizduokite tokią situaciją: pasitinkate ilgai lauktą mylimą moterį. Ji atskrenda su šešiamečiu sūnumi. Oro uoste moteris nerodo jokio džiaugsmo. Jau lovoje, kai prasideda meilės žaidimas, ji atsigula ant jūsų ir staiga pareiškia, kad sūnui diagnozuotas vėžys ir kad gydymui reikės daug pinigų. Matydama, kad žinia jus sukrėtė, bet nesulaukusi entuziastingos reakcijos, kad pinigų bus, kiek reikia, moteris supyksta. Iš visko sprendžiant, ji jaučiasi ne tik nuvilta, bet ir beveik apgauta.
![]() |
Kiekvieną tekstą galima pradėti nuo oro. Kas dabar dedasi už lango? Penki laipsniai šalčio, bažnyčių bokštai jau mato saulę, sniegas taip nusidėvėjęs, kad nebebus kam tirpti, vis dar žiema. Tai pats banaliausias klausimas. Ir pats svarbiausias – vaizdas pro langą yra būsimo dienos spektaklio scena. Metų laikas diktuoja scenarijų, mes tik pagal jį suvaidiname savo gyvenimus geriau ar blogiau įsijausdami. Todėl toks kūrinys kaip „Metai“ lietuviškai turėjo būti anksčiau ar vėliau parašytas. Kristijonas Donelaitis tik vykdė nurodymus iš aukščiau. Bet niekas jam neliepė rašyti hegzametru ir dar – apie netašytus kaimiečius. Galėjo susirasti kilnesnį objektą, parašyti ką nors apie meilę. Bet ne – vis darbas, vis rūpesčiai. Pamokymai pačiai primityviausiai egzistencijai: „Tu, niekings žmogau! mokykis čia pasikakyt, / Kad tav kartais tropijas skūpai prisivalgyt.“ Galime teisėtai skųstis, kad šis nuo vaikystės kalamas tekstas mus pasmerkė amžinam gyvenimui Vyžlaukyje. Todėl jį reikėjo kuriam laikui užmiršti.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
![]() | ![]() | ![]() |
Valstybinio simfoninio orkestro meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas Gintaras Rinkevičius gimtadienio koncertus rengia kasmet ir būtinai sausio 30-ąją, pirmo viešo orkestro koncerto dieną. Apie tą koncertą jau sukurta legenda, kuo labiau jis tolsta, tuo įspūdingesnėmis detalėmis apauga. Nenuostabu, kiekvienas juk turime sukaupę stiprių meninių išgyvenimų, kurie metams bėgant darosi vis brangesni ir ryškesni. Į mūsų patetiškus prisiminimus koks nors iš šalies žvelgiantis abejingas subjektas gal tik galvą pakraipys...
![]() | ![]() |
![]() | ![]() |
Parodos dalyviai: Jonas Aničas, Algimantas Černiauskas, Aurimas Eidukaitis, Indrė Ercmonaitė, Andrius Gailiūnas, Lina Itagaki, Joana Kairienė, Kristina Kurilionok, Petras Lincevičius, Simonas Nekrošius, Mykolas Sauka, Andrėja Šaltytė.
Paroda veikia iki vasario 11 d.
Projekto atidarymas vasario 6 d. 18 val.
2014 vasario 6 –20 d.
Vasario 6 d. (ketvirtadienį), 18 val., Marijos ir Jurgio Šlapelių Namuose-Muziejuje atidaromas Svajonės ir Pauliaus Stanikų (S&P Stanikas) projektas „Dvigulė lova“, kurį kuruoja Kęstutis Šapoka.
![]() |
Rašau šias eilutes festivaliui dar neprasidėjus. Pažiūrėjusi į oro prognozes nesu įsitikinusi, ar ketvirtadienį spėsiu į pirmąją spaudos peržiūrą. Bet festivalio atidarymo filmą – Weso Andersono „Viešbutis „Grand Budapest“ – kovą rodys ir Lietuvoje, todėl svarbiau nepražiopsoti to, kas gali nesudominti lietuvių platintojų ar festivalių rengėjų. Festivalių programos didėja kasmet, bet filmų taip pat pagaminama vis daugiau, tik laiko daugiau neatsiranda. Todėl prieš festivalį pasijuntu lyg medžiotoja, tykanti grobio ir einanti nežinomais takeliais. Juolab kad Berlinalė šiemet žada daug debiutantų, naujų vardų.
![]() |