Istorijos dėlionės ir detektyvai

 

Pristatydama savo gotikinės Trakų bažnyčios tyrimą, parodos kuratorė, dailėtyrininkė Giedrė Mickūnaitė čia pasakoja šventovės pirmojo šimtmečio istoriją. Ilgą dailėtyrininkės tyrimų kelią parodoje vainikuoja sukurtos dvi – pastatytos prieš 1419 metus pirmosios ir po 1497 metų perstatytos antrosios – bažnyčios pastatų skaitmeninės rekonstrukcijos, atskleidžiančios XV a. vykusias šventovės architektūros ir sienų tapybos metamorfozes. Kartu chronologine tvarka, nuo ankstyviausių XV a. pr. iki vėlyviausių, siekiančių net XVI a., dėliojami su šventovės ankstyvąja istorija susiję medžiaginiai šaltiniai – gotikinio mūro fragmentai, archeologiniai radiniai, dailės kūriniai. Taigi kalbant apskritai, parodos idėja gana aiški, tačiau ją galima apžvelgti keliais būdais.

 

Pirma, ekspoziciją regiu kaip ankstyvosios Trakų bažnyčios medžiaginį „archyvą“. Jo tikslas „kaupti“ ir pasakoti apie XV a. gotikinės bažnyčios medžiaginę kultūrą: statybines medžiagas, detalią šventovės architektūros charakteristiką ir raidą, sienų tapybos ikonografiją, su ankstyvąja bažnyčia susijusių, šiandien išlikusių dailės kūrinių stilistinį vėlyvųjų viduramžių žodyną.

 

Neabejotinai šiame „archyve“ įdomiausia stebėti iš „įkalčių“ sukuriamą bažnyčios architektūrą ir sienų tapybą. Pats kūrimas skaitmeniniuose projektuose primena kruopštų dėlionės „gabaliukų“ rinkimą ir jų jungimą – atradus vieną dalį, aiškėti pradeda kita, kol galiausiai visos susijungia į vieną pavidalą. Pavyzdžiui, prieš 1419 m. pastatytos bažnyčios vaizdinys gimsta iš 2006 m. bažnyčios šiaurės navoje atidengtų bizantinės tapybos fragmentų – ant vakarų sienos nupiešto patriarcho Jokūbo, sėdinčio po rojaus medžiu ir tarp savo apsiausto klosčių saugančio teisiųjų sielas, ant šiaurės sienos matomo rojaus augalo, panašaus į medį, po kuriuo sėdi Jokūbas, bei čia pat vaizduojamos šv. Petro rojun vedamų teisiųjų procesijos. Iš tapybos „gabaliukų“ ant bažnyčios šiaurės ir dalies vakarų bei rytų sienų Mickūnaitė sudėlioja ištisą Paskutinio teismo sceną. O šios paskatinta kitaip įvertinu, permąstau ir pirmosios bažnyčios planą. Pagal galutinę dailėtyrininkės išvadą skaitmeninėje rekonstrukcijoje pirmąją bažnyčią regiu kaip halę su apside pietuose ir pagrindiniu įėjimu šiaurėje, šalia kurio, priešais didįjį altorių, nutapyta Paskutinio teismo kompozicija. Tik po 1497 m. atstatymo darbų bažnyčia pasukta „dabartine“ rytų–vakarų kryptimi – antai antrojoje skaitmeninėje rekonstrukcijoje matome bažnyčią su sumūrytu pagrindiniu portalu vakaruose ir didžiule nauja apside rytuose, senąją paliekant funkcionuoti kaip koplyčią. Čia negaliu nesižavėti Mickūnaitės atliktu milžinišku darbu atkuriant abiejų, pirmosios ir antrosios, bažnyčios pastatų gotikinę architektūrą: tikslius erdvių aukščius, architektūrinių elementų formas, jų kompozicijas.

 

Antra, į parodą žvelgiu kaip į medžiaginį kultūrinį „archyvą“. Dabar medžiaginė kultūra masina ne tik savo formomis ar stilistika, bet ir ją formavusia kultūrine terpe. Apskritai atrasti šios terpės „simptomus“ parodoje nesunku. Jie atsiskleidžia bizantinėje sienų tapyboje, XV a. I p. moters įkapėse (tarp kurių – bizantinio tipo auksarai, baltiškosios segės ir žiedai, Vakarų miestų kultūros auksinės sagutės), taip pat parodoje eksponuojamoje stebuklingosios Dievo Motinos paveikslo rentgenogramoje, išduodančioje, kaip buvęs gražios vėlyvosios gotikos madonos paveikslas XVII a. pr. pertapytas pseudobizantine maniera (pačią bizantinę tapybą bažnyčioje uždažant). Akivaizdu, kad parodoje ano meto kultūrinis heterogeniškumas, nuolatinis katalikiškos ir stačiatikiškos kultūrų bendrabūvis tiesiog tarpsta.

 

Tenka kiek labiau susikaupti ieškant atsakymo, kokie gi veiksniai lėmė bizantinės tapybos atsiradimą katalikų bažnyčioje ir šventovės architektūros pokyčius XV amžiuje. Viskas čia pradeda priminti detektyvą. Pavyzdžiui, norėdama surasti bizantinės tapybos kelią, Mickūnaitė „suseka“ pačius Trakuose dirbusius amatininkus. Stilistiniai bei įrašų panašumai Trakų bažnyčos figūrinę tapybą leidžia sieti su Serbijoje XIV a. II p. – XV a. pr. klestėjusios Moravos mokyklos atstovais, o netipiška bei prasčiau su mūru sukimbanti tinko sudėtis verčia manyti, jog šie atstovai pagal specialybę buvo ne sienų, o ikonų tapytojai. Galiausiai pinkles išnarplioti padeda Grigorijaus Camblako (apie 1364–1419/20) asmenybė – tikėtina, kad šiandien žinomas įtakingiausias Vytauto Didžiojo (valdė 1392–1430) aplinkoje Balkanų atstovas stačiatikis bei teologas, atvykdamas į valdovo dvarą, kartu su savimi galėjo atsivežti (arba vėliau pasikviesti) ir Moravos mokyklos ikonų tapytojus.

 

Nemažiau sudėtingą bažnyčios ir fundatoriaus valdovo ryšių giją dailėtyrininkė audžia ieškodama bažnyčios architektūros „posūkio“ priežasčių. Šventovės pirmojo pastato pakreipimą pietų–šiaurės kryptimi Mickūnaitė aiškina bažnyčios ir salos pilies vizualia jungtimi. Pirmoji bažnyčia buvo pastatyta taip, kad pro salos pilies langus didysis kunigaikštis galėtų žvelgti tiesiai į savo pastatydintos bažnyčios didįjį altorių ir simboliškai susieti šiuos du svarbius statinius per žvilgsnį. O kunigaikščio Aleksandro valdymo metu pilyje ėmus saugoti Lietuvos metriką, dar vėliau kalinti kilminguosius, regimoji rūmų-kalėjimo ir bažnyčios jungtis neteko simbolinės prasmės ir tapo net nepriimtina. Taigi XV a. pab. nuo pilies bažnyčia nugręžta, pristatant naują, tikėtina, stebuklingajai Dievo Motinai skirtą didžiulę apsidę rytuose.

 

Ir, galiausiai, paperka parodos kokybė, pradedant dizainu, užbaigiant konceptu. Čia apgalvotai atrinkti ir estetiškai rodomi eksponatai, sumaniai suregzta sekama istorija, o ką jau kalbėti apie šioje istorijoje kuratorės žiūrovui paruoštus detektyvus ir dėliones. Dalį susižavėjimo kaltės įžvelgiu šiandien juntamoje tokių parodų (bei apskritai tyrimų) stokoje – LDK senosios dailės baruose dar palyginti retai ir mažai kalbėta taip aktualiai bei įdomiai. Tenka tik viltis, jog ne paskutinįsyk.