Džiaugiuosi neseniai sau atradusi vieną puikų XX a. Amerikos rašytoją – Isaacą Bashevį Singerį, dažnai įvardijamą genijumi, apdovanotą Nobelio premija. Jis laikomas vienu svarbiausių Amerikos jidiš autorių, neprilygstamas savo žodžio ritmika, vaizdų gyvumu, minties gilumu ir panašiai. Verta atkreipti dėmesį ir į be galo įtaigiai Singerio kuriamus moterų paveikslus; iš jų galima būtų išskirti kelis itin ryškius tipus. Pirmasis – tai moterys, kurios arba jau yra trenktos, arba ant išprotėjimo ribos; taip pat isterikės, kūtvėlos, žiežulos, melagės, užsispyrėlės, pasileidėlės ir tiesiog šiaip aktyvios nepriklausomos moterys. Jos paprastai geruoju nebaigia. Kartais, sėkmingai jas dehumanizavus, pateisinamas net smurtas prieš jas. Antrasis tipas – tai dažnai gerokai jaunesnės už pasakotoją-protagonistą moterys, kurios jo trokšta, visaip dėl jo džiūsta, bet niekaip jo negauna. Vienišos, pasiklydusios, liūdnos, jos nušvinta ir įgyja spalvų tik pasakotojo draugijoje. O jeigu jis, jas atstūmęs, vėliau pamato jas su kitu, tai būtinai su dar senesniu, žemesniu, o vieną kartą net ir su jau senokai mirusiu. Trečiasis – tai tuktelėjusios pasakotojo pažįstamų žmonos, kurias tie pažįstami dažnai apgaudinėja su meilužėmis, vis nusistebėdami, kaip jie galėjo tokias vesti. Viena šiai grupei priskirtina apsakymo veikėja taip įsigilina į savo vyro akademinį darbą, kurio šis niekaip negali užbaigti, taip stengiasi savo vyrą palaikyti ir įtikinti jį patį jo darbo prasmingumu (kas prašė?), kad nuo to jai užauga barzda, ji praranda bet kokius moteriškumo likučius ir tampa nepaprastai panaši į jį, dėl ko jis pajunta ir gailestį, ir pasišlykštėjimą, o ji pavadina jį genijum. Autorius tam neprieštarauja.
Gera literatūra yra gera literatūra, net jei kam nors ir atrodo mizoginiška (be to, ir laikai tada buvo kiti). Ne be reikalo juk įvertinta aukščiausiu apdovanojimu. Beje, I. B. Singeris turėjo seserį Esther, kuri irgi buvo rašytoja. Ji Nobeliu neapdovanota. Įtariu, kad genije irgi nevadinta. Esther Kreitman – tai Virginijos Woolf išgalvotos Shakespeare‘o sesers įsikūnijimas. Augo su trimis broliais ir, nors buvo gabus vaikas, turėjo su pavydu žiūrėti, kaip jie ėjo mokslus, kai ji tuo metu dirbo visokius namų ruošos darbus. Vis dėlto rašyti pradėjo pirmoji – anksčiau už juos. Bet išspausdinta buvo vėliau už juos. Dvidešimt vienerių buvo išleista už vyro, su kuriuo labai sunkiai vertėsi, augindama sūnų. Sakoma, kad brolis Isaacas ne tik atsisakė padėti jai finansiškai, nors gyveno geriau, bet neskatino ir nepalaikė jos kaip rašytojos. Nors pats dirbo periodiniuose literatūros leidiniuose Jungtinėse Valstijose, be to, laikė seserį geriausia jam žinoma moterimi rašytoja jidiš kalba, tuose leidiniuose sesers knygos niekada nebuvo recenzuotos. Gal dėl to, kad, anot jo, buvo „nesugyvenama kaip vulkanas“ (matyt, nebuvo tokia nuolanki, kaip moteriai pridera)? Savo kūriniuose Esther, kaip ir Isaacas, vaizduoja žydų bendruomenių gyvenimą, tačiau ji kalba ir apie moterų, o ypač intelektualių moterų, statusą ir padėtį; jos veikėjos trokšta mokslo, slapta jo siekia. Bet gal jos ne tokios išraiškingos kaip Isaaco beprotės ir kūtvėlos?
Esther Kreitman mirė 63 metų, išleidusi du romanus ir vieną apsakymų rinkinį. Isaacas Singeris pragyveno 88 metus, išleido 18 romanų ir daugiau kaip dešimt apsakymų rinkinių, buvo išgirtas ir apdovanotas.
***
Reikia tik pasidžiaugti, kad pagaliau ir pas mus Nacionalinę premiją gavo tie, kurie labiausiai jos nusipelnė: iškiliausi, ryškiausi, labiausiai matomi, tautos numylėtiniai. Juk tų, kurie labiausiai matomi arba labiausiai reklamuojami, arba dėl savo veiklos pobūdžio daugiausiai patenka į masinės sklaidos priemones, kūrybą labiausiai ir reikia įvertinti, legitimuoti, reklamuoti ir skatinti (argi ne toks ir yra visų premijų ir apdovanojimų tikslas)?
Kaip visuomet, atsiranda nepatenkintų rezultatais. Tokioms reikėtų pasiūlyti palyginti du kūrėjų tipus: labiausiai vertą ir mažiausiai vertą gauti premiją. Tuomet viskas (visi ir visos) stos į savo vietas. Paimkime vyresniosios kartos kino aktorių vyrą (kurių ne vienas vien tik šiemet buvo apdovanotas) ir viduriniosios kartos šiuolaikinio meno kūrėją moterį (kurių nė viena ne tik šiemet nebuvo apdovanota). Argi jie gali būti vienodai verti? Anaiptol. Štai aktorius, nusifilmavęs daugybėje sovietinių filmų (kai kurių nuomone, neva padariusių mūsų sąmonei nemažą žalą) ir dėl to plačiai žinomas net ir tiems, kurie kultūrą vartoja vien per televizorių; kas, kad dauguma jau seniai pamiršę, ar tie vaidmenys buvo iškilūs, ar gilūs, ar tik daug kartų matyti, ar gal tiesiog vyrai buvo gražūs – svarbu, kad mūsų sąmonėje jie tapę svarbūs. O štai – šiuolaikinį meną kurianti menininkė. Jos darbai galbūt kažkam įdomūs, novatoriški, įtaigūs, bet juk matomi tik itin ribotai lankomose mažose parodose – jeigu žmonės tokio meno nesupranta, tai jiems ir neįdomu, jie į tas parodas ir neina. Be to, jei tokia veikla neduoda jokios naudos ir neneša jokio pelno, kam gi ją įvertinti ir dar paremti finansiškai? Palyginkime: koks gi kino aktorius yra sukūręs nors vieną iškilų vaidmenį už dyka?
Antra vertus, turbūt ne be reikalo „vienišos“ (šį talpų žodį pageidautina vartoti ir čia), tai yra kuriančios ne kartu su partneriu, moterys menininkės retai kviečiamos ar atrenkamos į didžiąsias parodas – dalyvavimas tokiose parodose reikalauja įžūlumo, aktyvumo, pasitikėjimo savimi, sugebėjimo atsilaikyti prieš nepalankiausias aplinkybes, o tai juk vyriški bruožai, tokia moteris – nepakenčiama. Jau Simone de Beauvoir pabrėžė, kad vyriškos giminės kūdikis nuo pat gimimo yra skatinamas būti ekshibicionistas (itin daug dėmesio skiriant jo lyties organams), o moteriškos giminės vaikas nuo kūdikystės yra mokomas kuklumo: prisidengti, neišsišokti, nusileisti etc. Kaip tik todėl, nors ir praėjus daugiau nei pusei amžiaus, žinomas meno kritikas Kęstutis Šapoka parodos „Postidėja“ recenzijoje („Kultūros barai“, 2013, Nr. 3) gali taip pareikšti apie menininkes: „Kai kurios iš jų viešumoje šmėžuoja „nepadoriai“ dažnai – to galėtų joms pavydėti daugelis vyrų menininkų. Mažesnis matomumas kai kurių parodos dalyvių įvaizdžiui būtų net naudingesnis.“
Gal vieną kitą privačiai ir papiktino (turbūt nesuprato humoro) tas „nežinomos (neįvardintos) menininkės“ viešas išvadinimas „nepadoria“, bet menininkų organizacijos nepuolė rašyti atvirų laiškų (nors už žinomą menininką A. Railą mūru stojo) – nes juk nėra ką ginti. Naudinga sužinoti ir apie mažesnio matomumo naudą. Tuomet dar suprantamesnė tampa tos naudos nesiekiančių kai kurių žinomų vyrų kūrėjų didybės manija – ja galime žavėtis iš toli ir iš arti, ją galime visaip skatinti, kurstyti ir puoselėti.
Čia reikėtų ypač atkreipti dėmesį į taikliai pavartotą moteriai pritinkantį žodį „šmėžuoja“. Argi galima juo nusakytą veiksmą ar būseną prilyginti tokiems epitetams kaip „iškilus“ ar „reikšmingas“, kurie taikomi genijams? Be to, nepamirškime, kad ir žodis „genijus“ nepritaikytas moteriškai giminei – negražiai skamba, net liežuvis nesiverčia ištarti.
Neverta ir kalbėti apie tai, kad nepakankamai moterų nominuojama – juk nėra ką nominuoti! Tam, kad būtų nominuota, kūrėja turi ne tik sukurti daug gerų darbų, tie kūriniai dar turi būti pamatyti (išgirsti), aprašyti, turi prasibrauti į meno lauką. Kažkas turi jiems suteikti reikšmingumą. O juk tikrosios kūrėjos kuria tyliai, kukliai ir nematomai, netrokšdamos jokių premijų ir įvertinimų, nes trokšti garbės, o tuo labiau pinigų – nepadoru ir neoru, kaip ir per dažnai rodytis – kenkia įvaizdžiui. Pačioms siūlytis irgi nedera, reikia laukti – kaip šokiuose – kol pakvies. Pagaliau juk ne premijos svarbiausia! Juk vyrai, kurie jomis apdovanojami, jų visai netrokšta ir nesiekia, tos premijos jiems piršte peršamos, vos pavyksta įkalbėti, kad priimtų.
XX a. pirmosios pusės Dada menininkė Hannah Höch čia būtų puikus pavyzdys: garsieji dadaistai vyrai drąsiai mėgino išmesti ją iš savo parodų (nors jos darbai buvo nė kiek ne blogesni už jų) – juk prieš tai ji mokėsi taikomojo meno, kūrė pavyzdėlius mezginiams, rašė į žurnalus apie siuvinėjimą ir užsiiminėjo panašiais moteriškais reikalais, tai ko jai lįsti, kur nereikia? Gerai, kad istorija išsaugojo tų vyrų pavardes. Gal reikėtų ir mums nepamiršti tų Lietuvos meno karūnos deimantų ir briliantų, kurie nusipelnė gryninant Lietuvos meną, ravint jį nuo moterų intervencijos. Manau, turėtume juos įvardyti, šitaip pagerbiant (nes premijos jiems jau padalintos) ir įrašant juos į istoriją būtent už šį nuopelną. Juk tai jie pasiaukojamai braukė kai kurių moterų pavardes iš parodų dalyvių sąrašų, tai jie nesavanaudiškai įtikinėjo vietinius ir iš užsienio atvykusius kuratorius, kad ta ar kita menininkė „visai ne menininkė“, dėl to nereikia jos niekur kviesti nei rodyti. Ateities kartos neturi to pamiršti.
Be to, būtina kuo greičiau padaryti šiuos Lietuvos meno sanitarus kultūros ir meno ekspertais arba komisijų nariais. Tuomet savo sąžiningu, pasiaukojamu ir nesavanaudišku valomuoju darbu jie galės ir toliau tarnauti Lietuvai. O jeigu, neduokdie, kaip siūlo pozityvios diskriminacijos apologetės, komisijose būtų vien moterys, tai mums gresia situacija, kai gali susidaryti nesveika pusiausvyra tarp tų, kurios neabejoja, kad verčiausias yra tiesiog tas, kuris didžiausias (iškiliausias) ir padarė daugiausiai, ir tų, kurios mano, kad vertė yra sąlygiška ir kad ją nustatyti reikėtų atsižvelgiant taip pat ir į faktorius, veikiančius (ribojančius) kūrybą bei jos sklaidą, ir į platesnę kūrėjų bei jų padėčių, jų galimybių situaciją. Tai būtų visiška nesąmonė. Apdovanoti reikia ne už tai, kas pasiekta, o už tai, kas padaryta.
