7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Nukryžiuotas protestas

Pokalbis su tapytoju Gustu Jagminu

Robertas Gritėnas
Nr. 6 (1067), 2014-02-14
Dailė
Gustas Jagminas, „Nukryžiuotas protestas“ (dedikacija pankroko grupei „Pussy Riot“). 2013 m.
Gustas Jagminas, „Nukryžiuotas protestas“ (dedikacija pankroko grupei „Pussy Riot“). 2013 m.

 

Vasarį prapliupus nežiemiškam lietui, atsidarė kiek neįprasta, savotišką tapybos naivumą skleidžianti paroda. Medicinos bibliotekos fojė žinoma kaip erdvė, kurioje kūrybą pristato į tapybos elitą nesiorientuojantys, savaip šią meno rūšį vystantys Vilniaus dailės akademijos absolventai ir kiti dailininkai mėgėjai. Paroda sudomino dėl mažo precedento. Tapytojas Gustas Jagminas patyrė mažytę „dezinfekciją“ savo kūrybos atžvilgiu. Medicinos bibliotekos kuratoriai sureagavo į autoriaus siekį paskleisti „Pussy Riot“ bylos atgarsius tapybos kalba. Nelaukiant ryškesnių sąmokslo teorijos patologijų šioje valstybinėje įstaigoje, tapytojas sutiko atsakyti į keletą klausimų apie kūrybines nuostatas, lūkesčius ir dabarties meno, paremto šiuolaikiniu folkloru, perspektyvas.
 
Išoriškai tavo tapyba pritampa prie lietuviško ekspresionizmo mokyklos. Priklausai tai kartai, kuri vertina mokyklos grandų kūrybą, laikaisi romantinio požiūrio į tradicijos tęstinumą. Kodėl tau svarbu romantizuoti tapybą – ar tai galimybė išsaugoti kūrybinę nekaltybę postmoderniame kontekste, ar tiesiog pasirinkai būti „neformate“?
Niekada nesvarsčiau, būti ar nebūti „lietuvišku“ tapytoju. Žinoma, kad yra puikios lietuviškos tapybos ir ji mane veikė ir tebeveikia, ypač Mikalojaus Šalkausko, Inos Budrytės, Vytauto Pakalnio, Algimanto Julijono Stankaus, Alono Štelmano, bet ne daugiau nei vokiška „Ūmioji tapyba“, Art Brut ar tiesiog vaikų piešiniai, kurie net nepretenduoja į meninę kūrybą. O tęstinumo yra bet kurioje kultūrinėje veikloje. Žinoma, mes atsirenkame, ką tęsti, o kokią tradiciją nutraukti. Kalbant apie lietuviškos tapybos mokyklos tęstinumą, manau, kad mane dar domina kolorizmo plėtojimo galimybės, jos tikrai dar neišsemtos. O romantizmas buvo artimas „žalioj jaunystėj“, pradedant M.K. Čiurlioniu ir baigiant Naujosios bangos (New Wave) judėjimu roko muzikoje. Šiandien save atrandu įvairiose kairiosios kultūrinės pakraipos iniciatyvose, kurios, kaip žinoma, nėra pačios uoliausios tradicijų sergėtojos, beje, joms nesvetimas pilietinis nenuolankumas ir iš to kylantis savotiškai romantiškas polėkis. Be tokio romantiško polėkio ir tapyti pradėt negaliu.
Dėl minėtos cenzūros, tai nebuvo cenzūravimas įprastine prasme, tiesiog dar gerokai prieš parodą buvo pasiūlyta „Nukryžiuoto protesto“ geriau neeksponuoti, nes „bibliotekos moterys jo nesupras“. Šis tapybos darbas nutapytas impulsyviai – tą patį vakarą, kai „Nepatogaus kino“ festivalyje pamačiau režisierių Mike’o Lernerio ir Maksimo Pozdorovkino filmą Pussy Riot– pankiška malda“. Tačiau vis dėlto be kuratorės žinios tą darbą išeksponavau labai nepatogioj vietoj: norint jį pamatyti reikia įlįsti tarp sienos ir kolonos, tarp kurių tik koks metras belikęs... Nesureikšminu šitų aplinkybių, tuo labiau kad paveikslas kaba ir yra gana universalus, apie „Pussy Riot“ išduoda tik prierašas prie pavadinimo: „Dedikacija pankroko grupei „Pussy Riot“.
 
Po studijų akademijoje netapei. O pastaruosius 2–3 metus buvai atsidavęs intensyviam tapymui, bet tapybos turinio ir formos iš esmės nepakeitei. Tokia manieros artikuliacija atrodytų kaip blaivi, ironizuojanti parodija ar pastišas, bet gal tai tavo duoklė akademijai? Esi minėjęs, kad problemą su alkoholiu studijų metais padėjo įveikti magistrinio darbo rašymas?
Esu vis dar ieškantis. Parodija, pastišas, parafrazė, minties akibrokštas dažnai man būna raktu į tapybą. Magistrinį darbą, kuriame narsčiau alkoholizmo ir meninės kūrybos santykį, pradėjau rašyti alkoholio nevartodamas jau ketverius metus. Tad teorinio darbo rašymas šios priklausomybės man nepadėjo įveikti. Tačiau padėjo reabilituoti savy menininką ir deromantizuoti alkoholį, kaip nuolatinį mano kūrybos palydovą. Pirmuosius ketverius blaivybės metus tapyba ir viskas, kas su ja susiję, tiesiog nupurtydavo, nes man asmeniškai tai buvo persipynę su alkoholizmu.
 
Viena tavo temų – visuotinės apokalipsės idėja, kurią sieji su istoriniu amžių virsmo kartos emociniu nestabilumu. Kartu tai ir tapybos mirties laikas, kai daugelis teorijos ir tapybos korifėjų tą žinią kalė studentams į galvas, bet patys aktyviai tęsė tapybinės „nekrofilijos“ kultą. Ar nejauti nuoskaudos dėl tokių akademinių kontroversijų? Tavo kartos studentų darbai ypač pasižymėjo purvinais, tamsių žemės atspalvių, fekalijų arba, priešingai, kontrastingų, cheminių spalvų tonais ir jų deriniais?
Mano tema – būtent pažeidžiamo, nesaugaus, emociškai nestabilaus individo sąmonėje tūnanti Apokalipsės idėja (kaip katastrofų svaigulys), kurią yra gvildenę Jeanas Baudrillard’as ir Zygmuntas Baumanas. Tapybos mirtis? Mane jau buvo ištikusi asmeninė tapybinė mirtis, kai kelerius metus po studijų netapiau. Nuoskaudos seniai išgyventos.
 
Kaip vertintum dabartinį, savarankiškos kūrybos rezultatą – ar galėtum sakyti, kad pranokai savo mokytojus? Kas pakurstė parašyti metodinį manifestą, kaip siekti tikros laisvės tapytojui – atrodo, esi kankinamas kompleksų menotyros autoritetų atžvilgiu?
Pranokau tik pats save. Profesine prasme jaučiu kasdienį nepasitenkinimą savo kūryba, todėl dirbu toliau. O menotyros autoritetų pozicijos gana neaiškios, bet jie turi monopolį – vienus autorius nuolat ignoruoti, o kitų interesus besąlygiškai ginti. Taip, aš esu gana kompleksuotas žmogus.
 
Minėta virsmo karta (savotiška tapytojų nevykėlių) didesnio pripažinimo ir visuomenės dėmesio nėra sulaukusi. Savo ruožtu kultūrinė, akademinė visuomenės subordinacija nepalieka komforto zonos. Jauniausioji menininkų karta siekia socialinio pripažinimo ir tiki tapytojo karjeros privalumais. Tavo filosofinis moto – abejoti tikrove, maištauti prieš konjunktūros matricą. Neparduotum sielos už jokią tobulą tapybą?
Netapyčiau ir nerašyčiau dabar, jeigu nebūčiau nustojęs gerti. Man sugriuvo visos iliuzijos, kai atsidūriau kone prie konteinerio. Kartais pamąstau, kad turbūt prasmingiau būtų dirbti socialiniu darbuotoju, t.y. padėti priklausomybių sulaužytiems žmonėms, o ne tapant auginti savo ego bei iliuzijas. Kita vertus, kažin ar tapydamas „parduosi sielą“, tačiau tai visai įmanoma kalbant apie greitą ir sėkmingą tapytojo karjerą.
 
Vis dėlto viena yra perskaityti ir pagarbiai žavėtis Camus, Becketto, Gombrovicziaus, Vonneguto ar Bukowskio pasaulėžiūra, kas kita – peržvelgti ir revizuoti savo tamsiosios materijos arsenalą. Kita vertus, nekeli radikalaus maišto. Nuostatos neperkelia tavo kūrybos turinio į dramos lygmenį, jomis sekdamas egzistencinę tuštumą ir beprasmybę pridengi linksmo maišto merkantilija. Normalioji visuomenės dalis laikosi sveikos apatijos, kūrėjo, kovojančio su savim, atžvilgiu šią kovą vertina kaip iškreiptą vaizduotės veidrodį. Kiek tau svarbi racionalios ir intuityvios vaizduotės pusiausvyra?
Anot psichoanalitiko Johno Johnsono, „normalumas – tai įvairaus laipsnio mažo intensyvumo asmenybės sutrikimų mišinys“. Minėti autoriai – iš tiesų mano mėgstami rašytojai. Iš Bukowskio mokausi racionalumo, o iš Vonneguto – intuityvumo. Jie irgi kėlė audras stiklinėje ir dabar vis dar sukelia.
 
Tikras tapytojas, anot Henri Perruchot beletristikos, gali ilgai nieko neveikti, ramia sąžine laukti įkvėpimo. O tada linksmas spalvų maištas, atsiribojimas, nekvestionuojanti savęs tapyba, tartum padeda išvengti esminio intuicijos šuolio, fatališko žingsnio į nežinią. Esi tapytojas, kartu ir dailės pedagogas, dėstai Alytaus dailės mokykloje ir vidurinėje mokykloje Vilniaus rajone. Kaip tave ši veikla veikia, gal dėl to kyla asmeninė tapytojo drama, įtampa dėl menininko pareigos dvylipumo, kai tenka taikyti dvigubus standartus, tiek sau, tiek skirtingo profilio švietimui?
Nors ir su romantiniu patosu, vis dėlto Perruchotrašė apie tapytojus, kurie visi iki vieno buvo darboholikai ir laukti įkvėpimo tiesiog negalėjo sau leisti. Darbas Alytaus dailės mokykloje masina kūrybai ir tai bene pirma tarnyba gyvenime, kurią atlieku ne tik dėl pajamų, o ir dėl to, kad ją labai mėgstu. Tuo tarpu darbas bendrojo lavinimo mokykloje sukelia nemažų keblumų ir tam tikro asmenybės susidvejinimo požymių.
 
Taip pat esi neformalios kūrybos, kaip ją vadini – šiuolaikinio folkloro gerbėjas. Vertini pankų kultūrą, įvairių keistuolių, laisvųjų menininkų, tokių kaip Barysas-Baras, kūrybą. Nutapei Sigito Gedos portretą. Dienoraštyje minėjai apie potraukį ir kitoms meninėms raiškoms, pavyzdžiui, kurti muziką. Ar įsivaizduoji save grojantį elektrine gitara ar akordeonu ir dainuojantį neformalius palinkėjimus žymiems menotyrininkams, galerininkams, akademijos rektoriui, prezidentei ir popiežiui? Ar galima greitu laiku tikėtis performanso pobūdžio protesto apraiškų?
Nemoku nei šokti, nei dainuoti ir, tiesą sakant, niekada to netroškau (gal todėl ir nemoku), o groti kokiu nors instrumentu visad norėjau. Gročiau sau vienas, aš bijau publikos. Esu šiek tiek nerangus, bet performansą galėčiau atlikti. Tikėkitės geriau bendruomeninio-masinio (ne)performanso pobūdžio protesto apraiškų.
 
Gusto Jagmino tapybos paroda „Mano genties Ženklai. Tapyba“ Lietuvos medicinos bibliotekoje (Kaštonų g. 7, Vilnius) veikia iki vasario 28 d.

 

Gustas Jagminas, „Nukryžiuotas protestas“ (dedikacija pankroko grupei „Pussy Riot“). 2013 m.
Gustas Jagminas, „Nukryžiuotas protestas“ (dedikacija pankroko grupei „Pussy Riot“). 2013 m.
Gustas Jagminas, „Tvanas“. 2013 m.
Gustas Jagminas, „Tvanas“. 2013 m.
Gustas Jagminas, „Poeto vaikystė“. 2013 m.
Gustas Jagminas, „Poeto vaikystė“. 2013 m.
Gustas Jagminas, „Iniciatyva“. 2013 m.
Gustas Jagminas, „Iniciatyva“. 2013 m.
Gustas Jagminas, „Viesulas“. 2013 m.
Gustas Jagminas, „Viesulas“. 2013 m.